Knygų gariūnai
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Sapnavau, kad knygų mugė ėmė ir pavirto gariūnais, greta knygų pradėjus prekiauti įvairiu spausdintiniu šlamštu – atvirukais, kartoniniais žaislais, sąsiuviniais, kalendoriais ir t. t. To šlamšto radosi tiek daug, kad teko jį trypti kojomis, lipti per knygas it vyndariui per ką tik nuskintas vynuoges. Į sales veržėsi minios žmonių, trypė tą patį, ko ir ieškojo, gal simboliškai spaudė vyną. Sklido besiderančiųjų balsai, prekeivių rietenos, šauksmai apie vagystes ir nukentėjusiųjų (nuo minios lipimo vienų kitiems per galvas) aimanos. Knygų ir makulatūros tvanas susiliejo į vieną vos peržengiamą jūrą, įprasmindamas kaip tik tai, kas ir vyksta šiuo metu leidyboje bei rinkodaroje.
Iš grožinės literatūros vertimų praėjusiais metais perskaičiau vos kelias knygas: na, nepalepino leidyklos vertėjų, neaplopė tinkamai užsienio literatūros spragų. O vis vien džiaugiuosi, bent trys keturios iš jų buvo geros, dėl jų vertės nedvejoju. Pirmiausiai – Hertos Müller „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ (iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2011). Miesčioniškas nobelistės romanas apie psichologinį terorą, ontologinius kontūrus įgaunančią sovietmečio buitį, slaptąsias tarnybas. Rodos, panašią poetiką lietuvių literatūroje turi Renata Šerelytė: kalbama apie gyvenimą tamsoje, tačiau skaitytojo nepalieka šviesa ir viltis. „Prie sendaikčių turgaus medinių būdelių stovėjo dvi laukiančiųjų eilės, o jaunas policininkas žiūrėjo, kad niekas nemėgintų atlikti reikalo lauke palei tvorą. Pirmoji išvietė nebuvo užimta, ji stovėjo be durų, tačiau laukiančiųjų eilės buvo dvi. O iš antrosios išėjo vyras su durimis rankose. Padavė jas žmogeliui, jau kuris laikas trypinėjusiam priešais pirmąją išvietę, ir tas, atbulomis įėjęs vidun, užsirėmė durimis. Tik tada nusilengvinusysis užsisagstė kelnių praskiepą. Jo batai buvo apsitaškę“ (p. 157). Lyg būčiau mačiusi tą sceną ar net joje dalyvavusi – ne vien provincijos turgavietėje, kai buvau vaikas, bet ir šiandien ar vakar, troleibuse. Tos skurdo ir pažeminimo situacijos, kurios vakarietiškoje visuomenėje turbūt išvis neįsivaizduojamos, čia išnyra kaip atpažįstami ženklai. Tą socialinį šleikštulį liudija masinę sovietmečio realybę primenantys aprašai: neilgais, lakoniškais sakiniais, charakteringomis detalėmis. Per nesusitapatinimo su laiku stilistiką įpinti ir žmonių santykiai: pasakotojos, jaunos moters, rakursas, neišplėtota alkoholizmo (švelnaus) tema, kovą su beprasmybe išreiškiantis patalų mėtymas pro langą.
Nuobodus, tačiau meditatyvus ir įtraukiantis it iš smalsumo bandoma budistinė praktika Gao Xingjiano „Dvasios kalnas“ (iš kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011). Perauklėjimu baudžiamas herojus per visą Kiniją keliauja į mitinį dvasios kalną. Gaila, Lietuvoje nėra „stalčių“ romano apie panašias, kad ir „vidines“, keliones (nebent Juozo Apučio „Smėlynuose negalima sustoti“?). Taip pat – Liudmilos Ulickajos „Danielis Štainas, vertėjas“ (iš rusų kalbos vertė Donaldas Kajokas, Kaunas: Jotema, 2011). Knyga lyg ir apeliuoja į skaitytojo jausmus, verksmingumą (keliose vietose iš tikrųjų galima susijaudinti nuo autorės neatsargiai taikomo „Gyvenimas yra gražus“ efekto), bet tai gera lektūra nebanalaus dvasingumo ieškančiam skaitytojui, kuris sugeba atsiriboti nuo savų ligų, žvelgdamas į skirtingas religingumo formas. Paprastesnė (joje viskas aišku) pasirodė Kadero Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“ (iš olandų kalbos vertė Saulė Rygertaitė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011) – tęsianti islamo literatūros vertimų tradiciją Lietuvoje, įdomi ir kaip Irano išeivio pozicijų dokumentas.
Nieko gero negalima pasakyti apie naujas Johno Irvingo toras, įdėmiau perskaičiau tik vieną – „Paskutinę naktį Tvisted Riveryje“ (iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė, Vilnius: Alma littera, 2011). Tas pats istorinis aprašomasis metodas, kartais – girtoka gravitacija į psichoanalizę: „Kaip vaikystė suformuoja tavo charakterį – ir dar daugiau: kaip iš naujo išgyveni savo vaikystę, kai jau esi suaugęs, – tokios mintys (kartais gana įkyrios) apnikdavo bėgiojantį rašytoją Denį Andželą“ (p. 292). Amžinas Edipo kompleksas – ši gija driekiasi per visus Irvingo romanus; ir būtinai bent vienas jo veikėjas tampa rašytoju. Nyku skaityti gyvenimo aprašus – gyvenimo be jokios introspekcijos, be menkiausio prasmės padidinimo, lyg žiūrėtum pigų filmą. Užtat pamaldus Irvingo skaitymas, tikiu, vidutinybei gali sukelti norą parašyti knygą, nes ten tiek daug rašytojo romantizacijos, net technikos (o kokie baisūs to menamo rašytojo Denielio romanų pavadinimai!).
Sapnas apie persotinančią knygų kaip nereikalingų daiktų laviną, matyt, neatsitiktinis. Kai ankstyvoje jaunystėje dirbau pardavėja knygyne, turėjau labai reiklią direktorę – na, ji mus kaip reikiant muštruodavo. Knygyną mėgo narkomanai, nemažai brangių žodynų ar kulinarijos foliantų jie ten nuknisdavo ir prakaldavo tiesiai už prekybcentrio kampo. Lipdukų knygose nebuvo, mat magnetiniai varteliai tais laikais net ir buržujiškai leidyklai dar per brangiai kainavo. Kartą pas mus įžengė gan žinomas pranciškonas, dirbantis su kaliniais, – apsirengęs civiliniais rūbais; ėmė vartyti knygas. Direktorė metė į jį piktą žvilgsnį ir liepė kažkuriai iš mūsų akylai sekti – „kad nieko neįsidėtų į užantį“. Nuo to laiko jau jokioje parduotuvėje manęs nepalieka vidinis vagies jausmas. Kalta jaučiuosi netgi tada, kai turiu pinigų ir galiu juos leisti. O pardavėjas (net knygų) matau kaip įtarias sargybines, laikančias tave, kas bebūtum, potencialia nusikaltėle.
Tikrieji Gariūnai – negatyvusis valstybingumo ir ekonomikos pradžios simbolis – lyg ir nyksta, tačiau civilizuotų jų atmainų (kiti sakytų – kapitalizmo grimasų) tik daugėja. Aprėpiant visas sritis, neeliminuojant vaiduoklės, neva bekūnės kultūros.
