Kalė
ARDŽŪNA
Kodėl jis mane muša?! Ypač vakarais. Ne, ne vakarais – rytais! Girtas. Ne, ne girtas, bet pagiringas. Pasikviečia mane prie lovos ir sako: „Myliu tave, myliu tave, kaip nė vienos kitos taip nemyliu!“ Ir paukšt man per snukį, paukšt per snukį. Man – per snukį?! Aš ne padugnė, ne valkata kokia.
Aš – kalė. Kilminga kalė! O ne kažkokia suka. Ir vardas mano kilmingas – Ara. Toks mano vardas man tinka ir patinka. Aš esu kilminga kalė, vardu Ara. Ir prašome mane gerbti. O ne tik „mylėti“, kaip „myli“ mano šeimininkas.
Beje, mano šeimininkas taip pat kilmingas – iš bajorų giminės. Bet, kaip dažniausiai būna žmonių istorijoje, dažniausiai bajorai prasigeria.
Ar čia toks tų bajorų kraujas, ar ką – nežinau. Be to, mano šeimininkas vardu Arūnas, tai mes „pagal vardus“ ir, tiesą sakant, „pagal kraują“ netgi tinkame vienas kitam. Tiktai jis mane muša, o aš jo – ne!
Dažnai klausiu savęs: kodėl aš jo neužpuolu? Kodėl kenčiu kaip kvailė, kaip kokia nekilminga kalė Supuvusių Bulvių Lauke?!
Nes jis, Arūnas, dar ir „prie meno“ – todėl taip mane ir iškeikė: „Myliu tave, bet tu esi tik Kalė Supuvusių Bulvių Lauke!“ Atsirado mat poetas…
O geria jis kaip laukinis. Tiesa, manau, net laukiniai taip negeria. Blaivą jį prisimenu tik vaikystėje. Dabar jau esu paauglė. Taigi geria jis jau mažiausiai penkerius metus ir, kaip sako žmonės, pabaigos nematyt!
Tiesą sakant, kokios pabaigos? Gal svieto pabaigos?! Aš, kaip kalė, manau, kad svieto pabaigos vis tiek nebus.
Apskritai jokių pabaigų nebūna.
Nebuvo, nėra ir nebus.
Jokios pabaigos.
Pavyzdžiui, žmonės kalba: meilė baigėsi. Kur tau! Viena baigėsi – kita prasidėjo. Juokingi tie žmonės, normalaus šuns akimis žiūrint.
O viskas prasidėjo tada, kai jam viskas ir baigėsi – jį paliko žmona. Irgi gera kalė! Dabar likau tiktai aš vienintelė, irgi kalė. Bet aš kitokia. Aš kilminga. Aš jo nepaliksiu. Todėl ir kenčiu. Taip, kenčiu. Bet vis dėlto aš jį myliu! Tai jis mane nupirko turguje. Mažutėlę, pavogtą iš mamos ir jos šeimininkų. UŽ BUTELĮ DEGTINĖS! Į-si-vaiz-duo-ja-te?!
Mane, kilmingą kalaitę, nusipirkti už butelį degtinės. Tai pagarba mano šeimininkui ir panieka tai kalei, kuri mane pavogė ir pardavė. Šiukšlė! Bet, kita vertus, tai ir gerai. Nes augau aš linksmai ir sočiai. Jeigu ne ta pono Arūno kalė Galina, nu, Galka, viskas būt buvę kitaip.
Be to, jeigu atvirai, mes viena kitai niekada nepatikome. Kol mano ponas Arūnas būdavo Kažkur, ta Galka drįsdavo dulkintis su kažkuo MANO LOVOJE! Taip, taip – mano lovoje, nes tai aš miegodavau su šeimininku, o ne ji. Aš miegodavau su juo, o ne ji su MUMIS.
Bet aš šeimininkui nieko nesakiau, tik vienąkart sulojau, kad jo žmona yra ne kalė, bet kekšė! Už tai vietoj padėkos gavau per snukį. Chamas! Neva turėčiau jam rankas kojas laižyti. Ir padus, atseit. O kada, jei atvirai, aš kartelį pasidulkinau pamiškėj su man labai patikusiu patinėliu, tai jis ir vėl mane mušė, jau pastojusią. Paskui gėrė, rėkė, daužės, grįždavo kruvinas kaip iš karo. O kai pagimdžiau penkis nuostabius šuniukus, tai paėmė ir pardavė. UŽ BUTELĮ DEGTINĖS! Tiek pat, už kiek pirko mane. Įsivaizduojate?!
Esu graži. Vardu Ara. Myliu savo šeimininką Arūną. Nors jis ir girtuoklis. Esu ištikima. Dar seksuali. Labai laukiu stipraus ir švelnaus šuns, kuris mane pamiltų ir būtų kartu, ir niekados gyvenime nemuštų.
