Guggenheimo svajonė ieško namų
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Sausio pradžioje pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia – Helsinkyje bus statomas Guggenheimo muziejus. Žurnalistams reikia skambių antraščių, o įterpus žodį „galbūt“ antraštė skamba kaip skylėtas kibiras. Todėl tik įdėmiau paskaitę pranešimus spaudai pamatysime neutralų sakinuką apie tai, kad Helsinkio valdžia jau gavo metus rengtą muziejaus koncepciją bei plėtros studiją ir netrukus turėtų priimti savo sprendimą. Sprendimą, nebūtinai – sutikimą.
Nustebino tai, kad šį pranešimą spaudai įsidėjo nemažai lietuviškų tinklalapių. Viena interneto svetainė paskelbė, kad „Guggenheimo muziejus atvers duris Helsinkyje“, o visos likusios choru teigė: „Helsinkiui leista statytis Guggenheimo muziejų.“ Leista? Ponai, šio muziejaus franšizę galėtų įsigyti ir Alytus, jei tik turėtų pakankamai lėšų. Kaip šį žingsnį ir sudėtingas derybas gražiai apdainuoti, sugalvotų profesionalai.
Žiniasklaidos dėmesys rodo, kad lietuviams Guggenheimo muziejus vis dar svarbus. Beveik savas. Vieni jį dievina, kiti – nekenčia, abejingų nėra. Galbūt nenorėdama skaudinti skaitytojų, mūsų žiniasklaida prieš metus nutylėjo faktą, kad bet kokios derybos su Vilniumi dėl Guggenheimo nutrauktos – tokia buvo Helsinkio sąlyga. Nepaisant to, vis dar kramtome tą Guggenheimo idėją kaip brangią užsienietišką „kramtoškę“, kurią tenka dalintis su draugais. Koks tikrasis jos skonis? Papasakos tie, kas kramtė pirmieji.
Didžiąją Guggenheimo filialų sėkmės istoriją liudija 1997 metais atidarytas Bilbao muziejus, iš tiesų pritraukęs įspūdingą būrį turistų į šį nedidelį gražų miestą. Tuoj po jo ėjo Guggenheimo filialas Berlyne – gerokai kuklesnis, tačiau dar gyvas projektas. Aš ir pati užėjau į jį tik dėl vardo, o išėjau guosdamasi, kad bent jau visokių niekučių parduotuvė jame buvo tikrai labai gera. Paskui prasidėjo nesklandumai. 2004 metais buvo skelbiama apie Zahos Hadid suprojektuoto muziejaus statybą Taivano mieste Taidžunge. Meras buvo nusiteikęs ne mažiau entuziastingai nei Vilniaus ar Helsinkio galvos, bet galiausiai miesto taryba pasakė „ne“. Kaip ir Rio de Žaneiro valdžia, kuriai buvo ant padėklo atneštas nuostabiausias muziejaus po vandeniu projektas. Nepasistatė Guggenheimo muziejaus nė Meksikos miestas Gvadalachara (planuota, kad muziejus bus atidarytas 2011 metais, tačiau 2009-aisiais projektas buvo sustabdytas). Galime švaistytis kaltinimais provincialumu, tačiau 2002 metais buvo sustabdytas ir ambicingas planas statyti antrą Guggenheimo muziejų Niujorke.
O štai Las Vegasas pagundai neatsispyrė. Čia 2001 metais atidarytas Guggenheimo muziejaus filialas turėjo „sujungti populiariąją ir aukštąją kultūras“. Girdėta formulė, tiesa? Tai va, nepasiteisino ji nė Las Vegase – muziejus jau uždarytas, investicijos nurašytos į nuostolius. Pastaruoju metu nelabai sekasi ir didžiausiam pasaulyje Guggenheimo muziejui Abu Dabyje. Jo atidarymas iš 2013-ųjų nukeltas į 2015 metus, o praeitais metais per pasaulį nuvilnijo skandalas dėl būsimąjį šedevrą statančių darbininkų išnaudojimo. 130 menininkų pasižadėjo šį muziejų boikotuosią. Vargu ar čia muziejaus darbuotojų kaltė, tačiau tokios dėmelės ant vardo linkusios kauptis nenuplaunamai.
Iki šio skandalo Guggenheimas jau turėjo pakankamai kritikų. Vienas pirmųjų – muziejaus veiklą anksčiau finansavęs milijardierius filantropas Peteris B. Lewisas, buvęs Guggenheimo muziejaus direktorių tarybos pirmininkas. Tai jis pradėjo kelti aliarmą ne tik dėl muziejaus (į kurį investavo 77 milijonus JAV dolerių) finansinės padėties, bet ir dėl jo reputacijos. Neradęs palaikymo taryboje, 2005-aisiais pasitraukė iš posto. Ta proga dienraštis „The Observer“ itin kritiškame tekste mini Georges’o Pompidou centro kuratoriaus žodžius: „Pompidou ir Guggenheimas yra skirtinguose lygiuose. Mes esame pasaulinė, jie – tik antroji klasė.“ Ar įmanoma dirbti pagal „Coca-Colos“ verslo modelį ir kartu išlaikyti muziejui būtiną prestižą ir reputaciją?
Didingas planas tarsi restoranų „McDonald’s“ visame pasaulyje pristeigti Guggenheimo filialų – lyg ir logiškas. Dešimtys pasaulio miestų ir miestelių už tam tikrą mokestį gauna išskirtinius muziejus ir pasaulinio lygio parodas. Guggenheimas gauna lėšų išskirtinėms ekspozicijoms rengti, vėliau jos keliauja po visą pasaulį, taip sumažindamos rengimo sąnaudas. Kaip į Vilnių atvykę turistai, bijodami apsinuodyti vietiniu maistu, eina tiesiai į „McDonald’s“ ar „Hesburger“, taip turėtų žingsniuoti į Guggenheimo muziejų parodos apžiūrėti. O jūs ar eitumėte valgyti į restoraną „Čili pica“ Romoje?
Abejojama ne tik „tinklinių“ parodų verte. Kalbama, kad net ir tą pačią parodą pergabenti bei pritaikyti konkrečiam miestui nėra taip paprasta ir pigu. Be to, kritikų teigimu, filialai niekada neprilygs centrams – čia vežamos kiek sumažintos, ne visada tinkamai pritaikytos ekspozicijos. Sunkiai randamas ryšys su vietos bendruomene – tai tik atrodo smulkmena. Tuo tarpu savo lankytojų taip ir neradęs Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje – puikus kontakto su publika nebuvimo pavyzdys. Centras tuščias, o į jame kelis kartus per metus surengiamas įdomesnes parodas susirenka mažiau žmonių, nei galėtų būti. Eksperimentas, ar naujasis Guggenheimo centras įsilietų į miesto gyvenimą, būtų įdomus, tačiau brangokas. Gal ir gerai, kad apsiėjome be jo. O mėgstančius virtuvėse ir interneto komentaruose diskutuoti kultūrinėmis temomis galiu nuraminti. Gali būti, kad greitu metu vietoj skonį vis labiau prarandančios užsienietiškos „kramtoškės“ kramtymo imsimės sultingos kriaušės uostymo – pamažu pradedama kalbėti apie Litvakų kultūros ir meno centro steigimą Vilniuje.
