Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (4)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Paminklas nežinomam šuniui

Tokiems va miestams, kuriuose jautiesi kaip Rusijos imperijoje arba Sovietų Sąjungos gyvavimo pradžioje (Ilfo ir Petrovo, Bulgakovo romanuose), kur yra jūra ir tau atvykus netyčiom prasideda muzikos ir poezijos festivalis, kur bachūrai dainuoja kaip Vysockis, o gražios mergaitės skaito prastą poeziją gražia rusų kalba, tokiems va miestams su skoniu mes, išpyzdėję užsieniečiai, tokiems va miestams mes ne tai kad sakom, o tvirtai tariam „taip“. Odessa: jesli ty ne artist, ty – aferist.

Bet apie viską iš pradžių. Nei aš Odesoj, nei matau gražių mergaičių, nei jos skaito prastą poeziją. Jau pusantros valandos stoviu su užrašu „More“ („Jūra“) prie Kijevo, lapkričio vidurys, visiškai ne saulėta Pietų, šąla rankos, šąla nosis. Stoviu už kelių policijos kioskelio, kuris rusiškai vadinasi GAI, o ukrainietiškai dar smagiau ir tiesmukiau – DAI. Iš ten lėtu žingsniu kartkartėmis išeina lazdele mojuojantis pilkas žmogelis ir sustabdo vieną iš gausybės mašinėlių, tik, bėda, ne man. Daug kas čia sustoja, tik irgi ne man – vienoj pusėj aikštelės pyragėlių kioskelis, kitoj dėdulė nuo stalelio karštą kavą ir cigaretes pardavinėja, rankas trina. Porą kartų prieinu sugrubusiom rankom ir aš prie to stalelio, labai nebrangi šiluma. Visas kompleksas paprastų norų vairuotojui: ir pavalgydins, ir pagirdys, ir kyšį paims. Stoviu ir stoviu, paslepiu banguotą ženklą, kad ir penkiolika kilometrų paveš, vien dėl šilumos. Dar labiau erzina, kad pro mane vis praeina ir praeina po kokį kitą, ne taip toli važiuojantį autostopininką, juos tik bac – ir paima!

Per keturių juostų kelią, tiesiai prieš mano akis, bėga šuo – jaučiuosi kaip stebėdamas bombonešį virš gimtojo miesto. Šuo pakliūva po džipo ratais, pervažiuoja tiesiai per juostą, vargšas paniškai apsisuka tris kartus vietoje ir griūva aukštielninkas. Aš, matyt, vis dar Biliūnas, nes noriu bėgti, sustabdyti eismą, surengti prideramas laidotuves ir pastatyti paminklą nežinomam Kijevo sabakai… Suprantu, kad nieko neišeis, pasaulis taip neveikia. Dabar man teks čia stovėti ir stebėti, kaip lavonėlį toliau traiško mažesni ir didesni ratai, kol iš jo lieka tik kraujuota košė. Pasitraukti neišeina – ten toliau prasideda tai, ką ukrainiečiai vadina greitkeliu. Dabar man teks prisiminti šį vaizdą dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, vis neryškiau, bet kartais, kai negalėsiu užmigti, tas šunėkas suksis savo trijose agonijose – kaip keista būtų kam nors, kas paklaus: „Kaip Ukraina?“, atsakyti: „Mačiau, kaip šunį pervažiavo.“ Net ir dabar man tirpsta kojos apie tai pagalvojus, bet nieko nekaltinu: geriau šuo nei avarija judriam kely. Blogi dalykai atsitinka geriems šunims, nihilistiškai galvosiu, kur jūsų Dievas dabar? Aš čia stovėsiu iš viso tris valandas, kol paims balti žiguliai, visas sustingsiu į autostopininko gabalą, o tam policininkui iš postelio kažin ar irgi gaila, ar tik DAI terūpi?

Balti žiguliai su dieduku ir bobute leidžia apšilti ir paleidžia mane prie Bila Cerkvos miesto – jame iš tikrųjų yra balta cerkvė, dar žmonės ten gamina padangas. Čia temsta, dar šalčiau, nebėra dėdulės su kava, kvepia žiema, pilkuma ir degančių malkų smalkėmis, užtat irgi gyvena šunys. Visa šeimyna, septyni ar aštuoni nususėliai, slepiasi po žaliu vilkiku. Ėsti, matyt, gavę senokai, o vilkiko vairuotojas miega – žalios užuolaidėlės ant lango. Nieko valgomo neturiu ir aš, o gaila. Fūristas pabunda, atidaro dureles, išpila myžalus ant asfalto, šunys džiugiai pribėga, bet pauosto ir nubidzena šalin, liūdnai ir irzliai kandžiodami vienas kitam uodegas. Man sustoja visureigis su ukrainiečių šeimyna, kiek mažesnis nei tas, kuris pervažiavo šunį prie Kijevo. Jei žmonės – ne žvėrys, kažkur juk turi būti paminklas nežinomam šuniui, nors gal tai ir menka kompensacija. Tikriausiai tik bejėgiškumo pateisinimas: dešros neturiu, bet gal tiks šmotelis garbės?

Revoliucija virtuvėje ir už jos ribų

„Ė, brolyti, aš tau sakau – laukia nauja revoliucija, tik šįkart jau smurtinė“, – Vlado brolį jau kaip reikalas įkaitino vietinis alus ir padniestriškas konjakėlis. Kaip ir mudu su Vladu šioje žalioje virtuvėje Odesos centre, visai šalia picerijos „Tratoria“ – metas kelti jerofejeviškas revoliucijas. Gali pasirodyti, kad mūsų ir reikalavimai jerofejeviški – kad mums tik teta Šura krautuvę Polomuose šeštą atidarytų, kad tik rusiškos paduotų. Spjaunu aš į tokius kaltinimus, tpfu: na ir kas, kad girti ir tuoj virš Juodosios jūros kils pablyškusi lapkričio saulė, jūs net neįsivaizduojat, kaip nuoširdžiai, iki kokių sielos gelmių mums rūpi Ukrainos ateitis. „Negali būti, negali būti“, – kraipau galvą aš, klausydamas absurdiškų istorijų apie oligarchų ir Rusijos fokusus šiame krašte, nei juoktis, nei verkti. „Supranti, – aiškina man Vladas apie naują kylančią revoliuciją. – Čiagi černobyliečiai ir „afganai“, čia žmonės, kurie neturi ką prarasti: jiems jau vis tiek viskas baigta. Va jie tai parodys!..“

Graudi ne tik pati situacija, bet ir jos aiškumas: Oranžinė revoliucija galutinai žlugo, visiškai neištesėjusi savo pažadų. Kainos kyla, atlyginimai nedidėja; oligarchai toliau tarpsta, rusiškos dujos brangsta; nepriklausomybė nuo didžiojo kaimyno ir europietiški polinkiai į vesternizaciją, kaip ir priklauso, demonstruojami alaus etiketėse, disneilendiškuose didžiųjų miestų centruose, provakarietiškuose viešuosiuose ryšiuose ir rezoliucijose. „Ti gotovij po buntu?“ – ukrainietiškai klausia oranžinė Vakarų Ukraina. Jų nuomone, viskam buvo gera pradžia, banga pajudėjo teisingu keliu, bet tiek dešimtmečių lipdyta uola buvo per tvirta, kad per kelis mėnesius ją būtų paplovę net ir milijonai žmonių. Mėlyna Rytų Ukraina viską žino dar geriau: morkinė revoliucija buvo antikonstitucinė ir parsidavėliška, parodomoji ir išduodanti taip ilgai puoselėtus šalies herojės idealus… Šiaip ar taip, nepasitenkinimas tiesiog tvyro ore. Neseniai per bado akciją mirė 70-metis černobylietis. Černobyliečiai kartu su „afganais“ užėmė Lvovo srities pensijų fondo valdybą – tie stervos nepasirūpino valstybinių pensijų mokėjimu! Neiškenčia žmonės, įrankius į ginklus maino…

O aš dar prieš žaliąją virtuvę žinojau, kaip pakurstyti tokias įdomias šnektas – tik išgirstu klausimą: „Na, kaip ten pas jus?“, iškart sakau: „Gal kiek ir geriau nei pas jus…“ Štai šeimynėlė visureigyje ramiai pasakojo apie savo miestą Umanę, besididžiuojančią milžinišku parku ir žydų kongresais, o dabar jau pertraukdami vienas kitą, ko nepažadindami miegančio sūnaus karščiuojasi apie politiką. Nuo Umanės perėmęs senas seno sunkvežimio vairuotojas odesietis, veidu, kūno sudėjimu ir manieromis primenantis į pensiją išėjusį jūreivį, irgi spjaudosi į tamsą pro pravertą langą. „Gerai, kad šitos dar ne kiniškos“, – atsikrenkščia, prisidega cigaretę. Odesa, sako jis man, iš esmės yra „atvirkščias“ miestas, pati ta vieta revoliucijai. Priskaičiuojama kelios dešimtys tautybių, vien kiek „pasipūtusių žydų“ variacijų – jo žodžiai, ne mano. Net už maršrutkę čia mokama atvirkščiai: išlipant. „Kituose miestuose į mane keistai žiūri: įlipu ir sėdžiu, kol kas skandalą pakelia.“ Ties tais žodžiais ir paleidžia mane stotelėje miesto pakrašty.

Mirštančios gulbės

Miestas ištaigingas ir išsipustęs, suskirstytas kvartalais, nes jam dar vos kiek daugiau nei trys šimtai metų, statytas tuo vulgaroku, vaikišku prancūzišku stiliumi, kurį prancūzišku laikė rusai, baltoji mišrainė-Olivjė salotos, limuzinas, išnuomotas rusiškoms vestuvėms, šampanas, geriamas iš „briaunotųjų“. Miestas madingas ir „einantis“, jame po Jekaterinos ir pirmojo valdytojo Rišeljė paminklais puikiai tarpsta ekstremumai: cik cak, cik cak grindinio plytelėmis einančios kailiniuotosios ir stilingus nusikaltimus, o gal tik makles darantys jų meilužiai. Beklaidžiodamas ir beniūniuodamas rusiškas melodijas užsuku į daugiafunkcį pastatą iš Ilfo ir Petrovo laikų. Penki buržuaziniai aukštai, sujungti raudonu kilimu nutiestais marmuriniais laiptais: išvijus prakeiktus socialinius parazitus, kapitalistus ir jų klapčiukus, jie būtinai buvo nusavinti liaudies naudai! Pirmame aukšte – interneto kavinė ir mažas barelis. „O kur tualetas?“ – klausiu aš, pasirodo, trečiame aukšte: dievuliau! Kiti aukštai – proletariškas viešbutukas-bendrabutis pačiame centre, siauri koridoriai aukštomis lubomis, „budėtojų“ kioskeliai ir mediniai labirintai. Girgžda baltai dažytos apsilaupiusios lentinės grindys, pisuarų vamzdžiai parūdiję, kvepia kava, žuvimi, tabaku ir šiek tiek, vos vos – degtine. Ak, tos vaikystės pasakos, kiekvienam vis kitokios: koks nors amerikietis gali jaustis pelene Paryžiuje, o aš alpėju ten, kur galėčiau, rodos, išgirsti Ostapo Benderio batų taukšėjimą. „Deribasovskoje puikus oras, o Braiton Byče vėl lyja“ – pasaka!

„Vesk mane prie Potiomkino laiptų ir Juodosios jūros, noriu pažiūrėti, ar ji iš tikrųjų juoda“, – sakau Kostiai. Kostia parodo ir dar vieną juokelį: jei į hercogą Rišeljė pažvelgsi iš tam tikro kampo, gali pasirodyti, kad rankoje jis laiko viiiisaiii ne miesto įkūrimo potvarkį. „Žiūri į jūrą, ir jam patinka, ką mato“, – šypteli Kostia. Sušiktas progresas nurėžė tris Potiomkino laiptus vien tam, kad apačioje nutiestų kelią, o Juodoji jūra iš tikrųjų juoda, ypač naktį. Kostia, tinklalapių kūrėjas iš Rusijos glūdumos, kadaise – maskvietis, dabar nusileidęs Odesoje, čia visai netarpsta, veikiau plūduriuoja. Keistas vaikinukas – komunikabilus ir prie mergiočių linkęs, nors ir mikčioja. Nusikirpo ilgus plaukus, užsiaugino vyrišką barzdelę, ėmė vaikščioti su ilgu paltu, nors širdyje pankas ir poetas, net ir jo neaplenkė forsuoto suaugimo ruja. Visgi dvidešimt septyneri. „Keista, kaip nė vienam mieste nesijauti savas, – atsidūsta ir ieško žmonos. – Kaip negražu – va mergaitės rūko, geria, o kažkada juk teks būti motinomis.“ – „Tu… juokauji?“ – atsisuku. „Ne, nejuokauju – kai vesiu, vesiu tik tą, kuri nerūko ir negeria.“ – „O pats rūkysi ir gersi?“ – „Nuuu… taip.“

Kad poetu čia nebūti neįmanoma, faktas: arba zekiškai bachūrams grosi, arba už kampo sleminsi. Tik ta poezija čia keista, varvanti nestilingu, bet nuoširdžiu stiliumi, slaviška ir veikiau jau individuali, lekianti, besikeikianti, gerianti, juokaujanti nei šiaurietiškai mąsli, socialinė ar sarkastiška. Jaunas ir labai gražiai sulipdytas miestas, humoras ir judaizmas – tokia ir poezija, laikina ir labai jausminga. Jai nereikia išskirtinio išskirtinumo, o man nuskilo. Tik atvykau, ir Odesoje prasidėjo tradicinis neišskirtinės skaitomosios poezijos ir keiksmingosios dainuojamosios poezijos festivalis „Stotelė: nuliniai“. Stiklinė daugiaaukščio palėpė, išklota juodais kilimais, ant tų kilimų – jaunimėlis, visi visus pažįsta ir visi geria, kai poezija nebeįdomi ar poetė negraži – iki gastronomo palekia. Šilta ir jauku, o galiorka jau svirduliuoja, vos aparatūros nenuvertė. Graži raudonplaukė mergaitė skaito iš tikrųjų prastą poeziją – raudoni plaukai, atrodo, poetėms privalomi, tai juk maištas ir nestandartinis seksualumas-jausmingumas. Net su mano rusų kalbos žiniomis aišku, kad tai veikiau maistas akims nei ausims. Tik nulipa nuo scenos – ir pasidaro perpus mažiau graži. O kai puola boifrendui į glėbį – grožis ir visai užsiveria. Tokią laikiną rožytę keičia labai mielas poetas-berniukas, ir kai sako nachui, jo balsas virpa. Jei reiktų – tikrai kam nors į snukį duotų, bet tik dėl meilės, kaip šeštokas.

Apskritai aš čia alaus midaus negerčiau, jei ne Kostios kambario draugas Vladas: rytoj jis čia dainuos. Be to, kad ryžas, dar ir likimo numylėtinis, labai atviraširdis ir geras bachūras, vakarėlio siela, smagus girtuoklis ir akivaizdžiai bardas, vietinės Odesos televizijos operatorius. Naujojo Renesanso žmogus. Operatoriai, kaip ir fotografai, žiniasklaidos įmonėse yra išskirtinės personos: 1) jie moka tai, ko nemoka niekas kitas; 2) tai jų reikia žurnalistui, o ne jiems žurnalisto; 3) jie labiau menininkai nei visi tie skrebentojai. Šiandien groja grupės „hARMS“ ir „Legendarnyje Plastilinovyje Nogi“, bet vakaro ašis – mirštanti gulbė Ira. Raudonplaukė (!) su balerinos sijonėliu ir caksinčiais aukštakulniais, nupieštomis akimis: ji iš tų erzinančiųjų, iš tų nenutylinčiųjų, iš tų išdykėliškai kandančių, iš tų, kurios amžinai dėvi skrybėlę ir apkabinusios sako: „Oi koks tu mano meškiukas!“ Iš tų, kurių nekęsdavai ir būtinai įsimylėdavai pradinėse klasėse, nes jos visuomet krizendavo tau negrabiai slenkant pro šalį. Iros draugas tatuiruotas, rūko daug žolės ir žaidžia pleisteišenu, todėl yra elektroninės muzikos korifėjus. Irai jis padeda atlikti performansą, kurio pagrindiniai akcentai – persūdytos emocijos, į dangų nukreiptos akys, plastiški judesiai, „pastatytas“ balsas ir velniškai pabrėžtas, išrėktas sakinys „Ty vesela, suka, teper’ vesela?!“, dar dabar man galvoje skambantis.

Beprotybė iki apendicito

Na, nuobodulys „neformalų“ susirinkimuose, ant grindų, prie šaldytuvo – tai ištikimas šuo, kuris visus yra apskalijęs. Visi labai ypatingi, iki kol vakaras iš tikrųjų tampa labai neypatingas. Aš ir Kostia iš paskutinių vilčių, prisiekdami jau rytoj nebegerti, einame pirkti dar vieno butelio degtinės. Vladas, kaip minėjau, labai atviras bachūras, jam nuobodu ir jis tiesiogine šių žodžių prasme lipa sienomis, ragina mus kuo greičiau spausti iš čia. Vienintelė čia jį laiko negęstanti viltis pergulėti su Ira. Irai Vlado norai ne taip labai ir rūpi, ji jau kelintą kartą kartoja savo performansą šiai rinktinei publikai ir vis negali atsigėrėti gulbės giesme, kurią – koks netikėtumas – pati sugalvojo! Šalia manęs ant grindų sėdi raudonplaukė (!; bet labiau į rožinę) nepilnametė iš Charkovo ar bala žino kur, bet aš tyliu ir nešoku valso. Mieste, kur tiek daug grafičiais išpieštų užkampių virš pačios juodžiausios jūros, o radikalumas pasiekiamas ranka, kitame kambaryje penktadienio vakarą chebra rūko žolę ir žaidžia „Tekken“. Rytoj apie tris keturias dienos ateis rytas, visi trys skusime bulves žalioje Kostios ir Vlado virtuvėlėje ir prisieksime šios klaidos nebekartoti.

Ir nekartojome. Po visų festivalio reikalų namo traukiame su LPN vokalistu Sergejumi ir alternatyvios televizijos laidos autoriumi Vadimu, kuris – kaip iš akies luptas Trockis. „Tau buvusioji skambino, sako ji. O aš tyliai galvoju – tai tu, sūka, buvusioji, o ji vienintelė ir amžina“, – deklamuoja mums vokalistas. Ilgi plaukai, pavargęs veidas, ketvirta dešimtis, plataus odesiško-rusiško liūdesio persmelkta dainuojamoji poezija apie tai, kaip įkyriai, dusliai skauda – arba neskauda, nors turėtų. Girtuoklystė, stilingai nestilingi gėrimai – tai ne rašalas, tai portveinas arba pigus konjakas. „Vot ja sebe / Idu po Odesse, / Eto ne dlia radio / I ne dlia pressy…“ – deklamuoja lengvą eilėraštį Vadimas-Trockis ir trockiškai juokiasi. Sako mums ir žaliajai virtuvėlei, kad pusiau žydas iš motinos pusės – lyg tokių pusinių dalykų iš tikrųjų pasaulyje esama, gerb. pone V. Nazarenka-Grundai. „Festivalis? Festivalis šūdas, – sako telefonu žmonai vokietei, kurią sutiko beklaidžiodamas po Mongolijos stepes. – Užtat čia tokių nuostabių žmonių sutikau, jei nesunku, jūs manęs su dukryte šiąnakt nelaukit, eikit miegoti.“ Sunku su tomis vokietėmis, sako, aš dar tik mokymo procese – nuostabi moteris, bet bijau, kad gali per gyvenimą nei rusiškos, nei odesiškos dvasios, lengvumo, dūmijimo, lėkimo, atsipalaidavimo, poezijos ir laikinumo taip ir nesuprasti… O aš? Ką aš, sėdžiu stalo gale, gliaudau saulėgrąžas, vaišinuosi konjaku ir, kai nepernelyg gėda, tarsteliu žodelį ar negrabiai anekdotą papasakoju.

Iš ryto įtartinai smarkiai skauda dešinį šoną ir negaliu susilenkti. Kelionės draudimo neturiu, o šiandien planuoju pasiekti Tiraspolį, nepripažintos Padniestrės Moldavų Respublikos sostinę, – ten, sakė, vis dar rubliai ir Lenino paminklai, ir platūs prospektai, kuriuose žydi gėlės. „Tikrai nenori pasilikti dar dienai?“ – klausia akį trindamas Kostia. Iš kambario vienomis trumpikėmis išropoja Vladas ir rytinė erekcija, paskui juodu – nepažįstama mergina. Kada? „Pats nepamenu, kaip skambinau, bet apie šešias ryto kažkas pradėjo mėtyti akmenukus į langą. Taip ir užmigau ant krūtų“, – iš tikrųjų atlapaširdiškai prisipažįsta mūsų bardas. „Ne, man jau tikrai metas“, – išlemenu aš, o akys, net pats jaučiu, pilnos siaubo. Kaip žmogiškos beprotybės nualintas miško žvėrelis su įtarimais apendicitu, nauja meile Odesai ir pilna galva neapsakomo chaoso sprunku į gatvę. Taip ir pamiršau žieminius batus žalioje buitinio alkoholizmo virtuvėlėje. Kostia ir Vladas atrodo sąžiningi bachūrai, kai grįšiu – jei (!) grįšiu – atiduos.