VAINIUS BAKAS. Eilės

Vienos dienos nuotrupos

1.

Vaikai smėlyje laidoja paukštį
ir aplink taip tylu,
nieks nedrįsta kalbėt ar giedoti.

Duobutę išrausia trijų
vaikiškų sprindžių gilumo,
bet jeigu prieitum prie krašto –
dugno nesimatytų.

Ten atsiveria gelmės plačiai
atmerktų akių,
sapnuojančių tolimą skrydį

ar laisvą kritimą

2.

Aš nesiliauju sapnavęs:

vaikai smėlyje laidoja paukštį,
iš dviejų storesnių plunksnų kotelių
padaro kryželį,

prieš leidžiantis saulei
raudonai,

kaip Čiurlionio paveiksle
mažų figūrėlių procesija
eina lėtai,

dar lėčiau leidžiasi saulė į
smėlyje iškastą duobę.

Taip tylu,
nieks nedrįsta kalbėt ar giedoti,
tik sustoja ratu –
kiekvienas beria smėlio
po saują,
po smiltį.

O aš vienas, atrodo, skubu
kuo greičiau atsisveikint
su mirusio paukščio balsu,
su visais

ir sugrįžt iš vaikystės,
kol aplink dar šviesu,

su šviesa

3.

Ir atrodo, kad visa kartojas
ir viską dar reiks šimtą kartų patirti,

smėliu užberia mano kojas –
mano vaikiškas kojas –

tai tada šitaip žaidėme mirtį

4.

Aš ištraukiau mėlyną
plunksną
iš kairiojo sparno

ir paukštis sukliko,
bet niekas to negirdėjo,
niekas to negirdėjo.

Aš ištraukiau mėlyną plunksną
iš mirusio paukščio kūno,

kad iš klausos užrašyčiau
jo giesmę,
kad bent ją išsaugočiau sau

5.

Parnidžio kopa eina išbalęs mėnuo,
palikdamas po savęs
vieną pėdą vaiko,

kitą – milžino.

Taip kasnakt po kryželį atsineša

6.

Priglaudęs ausį prie žemės,
girdžiu

iš giesmių giesmės
tiktai vieną
vienintelę

natą

7.

Išsapnuoju tik tai,
apie ką negalėčiau kalbėt
su gyvaisiais,

turbūt nesuprastų, jeigu
ką nors atsivesčiau klausytis
po smėliu giedančio paukščio,

tikriausiai galvotų:
„šitam ne visi namie“

ir švelniai šypsodami
trauktųsi

8.

Naktimis iš mano atgniaužto delno
paukštis atskrenda

lesti
gyvybės grūdų –

iš savo snapo mane girdo
saldžiu
užmaršties vandeniu

9.

Kasdien sau prisiekiu,
kad niekad daugiau neieškosiu tavojo kūno –
jis ne žemėje ir ne smėlyje,
jis ne vandenyje.

Jis įkeltas aukštai į medžio viršūnę,
todėl tau žemės kalba svetima –

tiktai paukštis supasi tavo blakstienose,
tiktai paukštis tavo
mirusiose lūpose gieda,

tik paukštis yra
tavo Žodis

10.

Tavo balsas
skaidrus ir švelnus –

kaip gyvas

Vyšnios

Pagautas azarto,
senelis mokė, kaip vienu
peilio geležtės judesiu reikia
išimti mažytį kauliuką
iš vyšnios,

mirtį atskirt nuo sirpaus
ir raudono gyvybės minkštimo.

Reikia darbuotis peiliu, apie tai
visiškai negalvojant –

kaip dao mėsininkas,
tinkamai kreipiantis ašmenis,
visad praslysta tarp sausgyslių
tarpų.

Didžiausia meistrystė pamiršti save
ir geležtė pati rankose ima šokti
lyg lengvas teptukas.

Mechanika paprasta:
į vieną dubenį mest kauliukus,
į kitą – prisiminimus apie lūpas
su stangria odele.

Apie jas tyliai galvoji, bet atrodo,
kad girdi visi.
Be žodžių.

Net šeimos moterys būna nekalbios
prie kunkuliuojančio puodo,
gumbuotais pirštais
laikydamos medinius šaukštus –

nugriebia rausvas putas,
išplaukusias į uogienės paviršių.

Lyg nujautęs skubantį laiką,
tavo sunokusius bučinius
uždarau po stiklu,
kad galėčiau kaip nors pragyventi
ateisiančią žiemą.

Net jeigu žiemos ir nebus.
Ar vis tiek?

Vyras sėdi ramiai
po nutirpusia vyšnia –

kartu su senatve
lošia savo kauliukais