Tas nuostabusis jausmingumas

RENATA ŠERELYTĖ

Zita Čepaitė. Emigrantės dienoraštis. Esė. V.: Alma littera, 2011. 304 p.

Globalus darosi ne tik pasaulis, bet ir kultūra. Nelieka ne tik sienų, bet ir žanrų. O garsusis G. Flaubert’o posakis apie stilių veikiausiai yra mitas. Todėl ar beverta klausti, koks vaidmuo globalioje kultūroje skiriamas mitui, kuris, šiaip ar taip, visgi yra nacionalinis, na, bent jau gentinis-klaninis reiškinys?.. Užuot grindęs pasaulio ir žmogaus sukūrimo priežastis ir sąlygas, kurios kiekvienos tautos mitologijoje labai individualios, globalioje kultūroje mitas paprastai virsta jaukiu šablonu, standartu, kliše.

Jie ne tik nesunkiai suvokiami (pavyzdžiui, perfrazuojant G. Flaubert’ą, kiekvienas gali susikurti savo stilių, ir visai nebrangiai), bet ir užtikrinantys racionalų požiūrį į gyvenimą, įtvirtinantys adekvatų realybės supratimą. Šie dalykai be jokios ironijos gerbtini kaip dvasinės vertybės. Jie užtikrina žmogaus saugumą, ko negali garantuoti mitas, pilnas nepaaiškinamų dalykų.

Betgi, perskaitęs Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštį“, mito imi ir pasiilgsti. Tik jokiu būdu nereikėtų painioti jo su iliuzijomis ir žmogišku naivumu (pasak Z. Čepaitės, „stebuklatikyste“). Juolab kad autorė, kuriai priskirtinos anksčiau minėtos dvasinės vertybės, susijusios su adekvačiu realybės suvokimu, puikiai atlieka savo „žurnalistinį tyrimą“. Be egzaltacijos, būdingos vadinamajai emigrantų literatūrai ir suvokiamos kaip „dvasingumas“, dažnai susijusios su įgrisusiomis literatūrinėmis formomis, tokiomis kaip geologiniais periodais besiformuojantys sakiniai ir pirmykščiais paparčiais iškylantys egzistenciniai rečitatyvai. Tvirtas, nuoseklus, gyvą kalbos jausmą spinduliuojantis tekstas jau pats savaime yra tokia pragmatiška vertybė, kad pasigesti mitinės lyrinės emigranto sąmonės išklotinės būtų netgi nepadoru.

Tai, kas Z. Čepaitės tekste gali būti priskirta lyrikai (tradiciškai tai susiję su žodžiais „meilė“, „jausmai“, „svetimas“, „vienišas“ etc.), neretai virsta ironija, iliustruojančia šiuolaikinių lietuvių mentalitetą, kuriame egzaltacija stebėtinai susijusi su pragmatizmu. Pavyzdžiui, iš Londono lietuvių vartosenos pasitraukia žodis „pinigai“, jį pakeičia „pinigėliai“ („Tik per laiką supratau, kad į žodį „pinigėliai“ įdėta daug meilės. O kiek meilės telpa į žodį „pinigai“? Tereikia paklausyti skambesio, kai kas nors paklausia: „Ar čia pinigas?“ Skamba panašiai kaip knyga, kunigas ir kiti nepatrauklūs žodžiai“, p. 70). Lietuviška egzaltacija tvirtai ir veikiausiai neatsiejamai susijusi ir su kriminaline kultūra (ši sąvoka esmingai papildo bulvarinę kultūrą, juolab atsiradus naujai televizijos laidai, kriminalinius įvykius pateikiančiai kaip bene vienintelius vertus dėmesio objektyvios tikrovės reiškinius). Šios kultūros apraiškų Z. Čepaitė pateikia apsčiai. Pradedama, kaip ir dera, nuo legendos. „Emigrantės dienoraštyje“ pasakojama apie XX a. Robiną Hudą – Johną Ramenskį (Ramanauską), plėšiką džentelmeną, vogusį tik iš turtingųjų. O kadangi jis dar buvo apdovanotas geromis manieromis ir mandagiai elgdavosi su jį sulaikančiais policininkais, tai garantavo jam amžiną šlovę ir „didžiojo škoto“ vardą (škoto todėl, kad lietuviams geros manieros sulaikymo metu, matyt, nėra tokios svarbios). Antrojo pasaulinio karo metu, britų valdžios paprašytas, Ramenskis laužėsi į nacių seifus, išvogė svarbius dokumentus, už tai buvo apdovanotas ir amnestuotas. Tačiau tikrai nebūtų tapęs legenda, jeigu nebūtų likęs ištikimas „vieninteliam jo įvaldytam nusikaltėlio amatui“ (p. 36), plėšikavęs toliau ir, kaip didvyriui dera, miręs kalėjime. Atrodo, kad „ištikimybė“ iš tiesų yra lietuviškos tapatybės atspindys. Tik veikiau susijusi ne su platoniškosiomis idėjomis, o su tamsia gentine-klanine priklausomybe, kurios geros manieros neįveikia.

Iškilmingai nuskamba ir lietuviško kriminalo fanfaros garsiuosiuose Oldbeilio teismo rūmuose – narpliojama dėl genties garbės vilnietį nudūrusio kauniečio byla („Teismas išgirdo ir dar vieną lietuvišką paslaptį – apie tarp Vilniaus ir Kauno gyventojų tvyrančią tokią didelę trintį, kad, net jiems persikėlus į Londoną ir netyčia susidūrus, toji įtampa skelia kibirkštis ir verčia griebtis peilio“, p. 208). Natūralu, kad tokia gentinė kriminalinė „ištikimybė“ kaip tikrovės objektas perkeliama į palankiausią terpę – lietuvišką televiziją. Jos poreikį (ir poveikį) Londone gyvenanti pusamžė lietuvė apibūdina kaip „jausmingą“: „Man lietuviški serialai geresni už anglų. [...] Man jų [lietuviškų serialų – R. Š.] emocijos artimos, o anglų nesuprantu. Kai supyksta, jie tik kažką rėkia vieni kitiems kaip kokie neurotikai, kai įsikabins į kokią idėją, nesustabdysi. Bet kad dėl ko nors išgyventų, kad kokius jausmus turėtų, na, kaip mes, lietuviai – niaujamės pjaunamės, bet vienas be kito negalim, tai ne. Man atrodo, kad anglai jausmų neturi“ (p. 42). Tai toks nuostabus kriminalinio jausmingumo pavyzdys, kad ką nors bepridurti būtų tas pats, kaip šauti smulkiais šratais, prieš tai driokstelėjus iš pabūklo.

Šiuo atveju svarbu ne tik lietuviško jausmingumo kaip savotiško fenomeno, bet ir kitos sąvokos – perkėlimo – pabrėžimas, susijęs su aplinkos pritaikymu sau arba prisitaikymu prie jos. Pasak autorės, pirmabangiai emigrantai bandė įsišaknyti (tų šaknų dabar kaip kilmės dokumentų desperatiškai ieško 3–4 kartos jų palikuoniai), antrabangiai – „atkurti lietuviškas miestiškas ir kaimiškas erdves“ (p. 40), o trečiabangiams to nereikia. „Lietuvos mums čia kurti nereikia, mes tiesiog jos dalį iš šiaulių, panevėžių bei plungių perkėlėme į Londono pakraščius“ (p. 41). Atkūrimas ir perkėlimas šiuo atveju panašios sąvokos, jas skirtų nebent jausmingumo pokyčiai. Seniesiems išeiviams jie siejosi su romantizuota Lietuvos istorija ir romantizuota liaudies kultūra, naujųjų emigrantų žodyne įsitvirtinęs žodis „jausmai“ jau gerokai paveiktas to, ką Cz. Miłoszas vadino laikotarpio kintamumu, sąlygų keitimusi – tam didelę įtaką turėjo materialistinė dialektika (autorė ir save įvardija kaip „mokslinio materializmo“ išugdytą naivuolę (p. 30) – šiuo atžvilgiu žodis „naivuolė“ liudytų neabejotiną lietuvišką jausmingumą). Todėl trečiabangių jausmingumas pagrįstas, sakyčiau, nebe unifikuotu istorijos ir kultūros suvokimu, o veikiau nuolat eskaluotu priešingų požiūrių susidūrimo suformuotu mentalitetu, kur neginčijamą prioritetą įgyja vienintelė vertybė – pinigai. Ir galbūt todėl žodį „idėja“ emigrantai suvokia ne tik kaip kitos kultūros žodį, kaip kultūrinę svetimybę, bet ir kaip nejausminį objektą. Pinigai, kaip autorė leidžia suprasti, yra jausmo (meilės) objektas (žr. anksčiau cituotą frazę apie „pinigėlius“).

Galbūt jauną raštiją, filosofiją ir literatūrą turinčios tautos yra labiau linkusios romantizuoti savo praeitį nei tautos, turinčios brandžią kritinės minties istoriją. Šiaip ar taip, XIX a. tam būta pagrindo – tautos savivertei kelti, nacijos sąmonei formuotis. Kol nėra kritinės minties, tam, be abejonės, pasitelkiama ir romantika. Autorė bando priminti, kad romantika kaip nacijos sąmonės formavimosi priemonė galbūt jau nebeatitinka realybės; Z. Čepaitė deromantizuoja praeitį, cituodama 1890 m. Lanarkšyro laikraščio vedamąjį: „[...] lietuviai kelia grėsmę mūsų žmonių gerovei. [...] jų gyvensena ir kasdieniai įpročiai yra pasibaisėtini, jų primityvus tvarkos ir švaros suvokimas kelia pavojų mūsų gyventojų sveikatai. Jų charakteris ūmus, elgesys nenuspėjamas, jie linkę griebtis peilio. Trumpai tariant, tai patys barbariškiausi mūsų apylinkių žmonės, savo tautos atmatos“ (p. 33). Kad nusikalstamam romantizmui šimtmečiai – ne riba, liudija Z. Čepaitės aprašytas „naujasis Žalgiris“, įvykęs Lietuvių sodyboje lietuviams bešvenčiant Sekmines, kai „blogi lietuviai užpuolė geresnius“ (p. 145), o anglų policija sutelkė tokias dideles pajėgas jiems tramdyti, kokios paprastai skiriamos gaujų karams malšinti. Tiesą pasakius, tai skaitant, netgi apima piktumas – ką veikia mūsų komercinio patriotinio kino scenaristai ir režisieriai, kai tiesiog po nosimi voliojasi gatavas scenarijus? Argi tai, po perkūnais, ne kova už tiesą, laisvę ir vaikus snarglėtus, ne tik emociškai pateisinama, bet ir gražiai papildanti kriminalinę Lietuvos kultūrą ir šitos kultūros herojų galeriją?.. Vienas toks juk neseniai sviedė frazę: „Lietuva – drąsi šalis…“ Regis, būtent „naująjį Žalgirį“ jis ir turėjo omeny. Beveik neabejoju, kad didžioji tų kautynių dalyvių dalis jau bus mačiusi ir naująjį „Tadą Blindą“. Triuškinanti filmo sėkmė emigracijoje liudija ne tik atspėtus emigrantų auditorijos lūkesčius, bet ir šios auditorijos susitapatinimą su kriminalinės kultūros istorijos personažais.

Jeigu ne šis būdvardis („kriminalinis“), kultūros sąvoka knygoje apskritai nefigūruotų. Gal dėl mito, kad tai nepragmatiška, su ekonomika ir skaičiais nesusijusi sritis, nedaranti jokios įtakos nei valstybės gyvenimui, nei emigracijai. Kad jos kūrėjai – padebesių gyventojai. Išlaikytiniai ir elgetos. Laimė dar, kad nuo sovietinių laikų jiems tai į galvą įkalta, tai ir dabar taip tebegalvoja ir žino savo vietą. Atrodo, kad tokia yra „Emigrantės dienoraščio“ kultūrinė potekstė. Tačiau lietuvių kultūrą reabilituoja ir kultūrinę funkciją atlieka knygos tekstas, kurio profesionalumą liudija ne tik kompozicija ir stilius, bet ir humoro jausmas, nepereinantis į sarkazmą (tai ne toks jau mažas pranašumas, kaip būtų galima pagalvoti), pagaliau – gyvas kalbos jausmas, ne tik kuriantis naujus žodžius („lovasėdė“, „bendragyventinė“), bet ir susiurbiantis ir pritaikantis kitų kalbų svetimybes. Galima teigti, kad kalba šiuo atveju yra neginčijama autorės lietuviškos tapatybės stiprybė.

Tačiau jeigu kultūra nėra kalbos pagrindas, kalba tėra formali komunikacijos priemonė, pakeičiama be didesnio vargo. Vienas iš efektyviausių lietuvybės atsižadėjimo būdų – kalbos atsižadėjimas. Autorė rašo apie „anglakalbį tautietį“ (p. 129), kuris, netgi bendraudamas tik su lietuviais, principingai nevartoja lietuvių kalbos. Vėliau minima „išlaki“ lietuvaitė, kuri, važiuodama liftu su būriu lietuvių, vos neužduso iš siaubo („Siaubas, kiek čia tų lietuvių“, p. 130). Kas belieka autorei? Tik nuolankiai pripažinti: „[…] frazė – siaubas, kiek čia tų lietuvių – tapo mūsų emigrantiškos savimonės dalimi: mes, siaubas, lietuviai, mūsų čia siaubingai daug“ (p. 131). Gal šiek tiek keista, kad lietuvių minios (teisybės ieškotojos, liaudies balso etc.) įvaizdis čia traktuojamas kaip alergenas, tai kažkaip nebūdinga lietuviškai kultūrai, bet gal šičia, o ne kažkur anapus, ir slypi tiesa?..

O gal pamiršti lietuvišką tapatybę, nors ne tik Ramenskis ir Tadas Blinda, bet ir B. Dylanas ir J. D. Salingeris, ką ir kalbėti apie K. Kolumbą, turėjo lietuviškas šaknis (kaži ar jie patys tai žinojo?), skatina noras būti tiesiog paprastu žmogumi, be tų šiurpą keliančių nežinia kokio ilgio šaknų?.. Tos šaknys taigi tokia egzotika, niekaip neleis paprastu šakniagumbiu pasijusti. Ypač jeigu jas dar pabrėš koks nors būdvardis, kuriuos lietuviai labai mėgsta. (Pavyzdžiui, išeivių klubas „Gintarinės šaknys“ – taip ir įsivaizduoji inkliuzus su priešistorinėmis musėmis.)

Nors autorė ironiškai žvelgia į „stebuklatikius“ emigrantus, neatrodo, kad taip traktuotų ir pasaką kaip žanrą, artimą mitui. Ji tiesiog nuvelka „rožinių iliuzijų“ ir „nepamatuotų lūkesčių“ (p. 47) rūbelį, laiminguosius istorijų apie tikėjimą svetur stebuklingai praturtėti, ištekėti, išgarsėti marškinėlius. Jeigu pasidarys šalta ir šiurpu, nieko nepadarysi – juk iliuzijos pasakai nebūdingos. Stebuklai jose dažniausiai turi perkeltinę reikšmę, o perkeltinė reikšmė glaudžiai siejama su transcendencija. Žinoma, šis žodis skamba kvailai, jeigu pasaka suvokiama kaip sėkmės istorija. Betgi „stebuklatikiai“ emigrantai – neatidūs pasakų skaitytojai (nors kas gali paneigti, kad pasakas jiems nuo vaikystės atstojo lietuviški serialai?). Pasakos laukas šiandien taip nuniokotas masinės kultūros, kad vargu ar bereikėtų stebėtis, jeigu populiarioji H. Radausko eilutė „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ būtų perfrazuota maždaug taip: „Pasaulis – pasaka, šia pasaka tikiu.“ Ir ši pasaka sulaukia vis daugiau ja tikinčių būtent dėl to, kad neretai negailestingą pasakos moralą pakeičia švelni mimikrijos (prisitaikymo, kompromiso, o neretai ir netiesos) galimybė. Eglei nebūtina virsti medžiu, o Sigutei – pelenų antele. Ši metamorfozė šiais laikais per žiauri ir nesuvokiama. Pasaulio pasakai užtektų bent jau laimingos pabaigos iliuzijos.

Z. Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“ „kabina“ ne tik tvirta stilistine raiška, bet ir temomis (lietuviško rasizmo, feminizmo, kulinarijos, požiūrio į kultūrų įvairovę, patriarchato ir matriarchato sampratą, vyriškos „vienatvės“ ir moteriško solidarumo etc.), o visiškai paperka nepikta, bet taiklia ironija. Knygą skaitant kirbėjo mintis, kad tai ir yra tikroji emigrantų literatūra, verta ne tik perkamiausių knygų dešimtuko, bet ir kokios nors lietuviškos premijos. Tačiau ši knyga verčia ginčytis ir nesutikti – o tai dar nuostabiau, nes ginčytis nė nesiruošiau, iš anksto dėl visko su autore sutikau. Kodėl gi taip atsitiko?.. Tikrai ne dėl apsauginės mito plėvelės nulupimo. (Nors visgi graudu – maniau, kad iš Lietuvos išlekia tik nomadinės prigimties žmonės, o autochtonai lieka, betgi autorė mini „kapsules“, kuriose gyvena ištisi į Londoną persikėlę Alytaus kvartalai su savo giminės klanu.) O gal dėl to, kad mano tikėjimas lietuviais ir Lietuva gerokai atsilieka nuo laikotarpio dialektikos ir, pasak Cz. Miłoszo, esu „nustebusi reakcionierė“?.. Kas gi, aptardamas knygą apie emigraciją, kalba apie pasakas – juk „Emigrantės dienoraštis“ labai pragmatiškas ir aiškiai apibūdina ir emigrantų bangas, ir porūšius. Bet įdomiausias dalykas ir yra tas, kad toks racionalus kontekstas tiesiog provokuoja atsiskleisti tam, kas neracionalu. Klausti to, kas kvaila, banalu ir neatsakoma. Pavyzdžiui, norėčiau paklausti pusamžės moteriškės, su visu giminės klanu perkėlusios savo realybę svetur: kuo gyvenimo prasmė Londone skiriasi nuo prasmės Alytuje, jeigu net televizija nepasikeitė?.. Ar emigracijoje egzistuoja kitas jausmingumo lygmuo, ne vien nuostabusis pragmatinis, susijęs su pinigais? Gal emigrantų situacija, kurią krokodilo ašaromis aprauda politikai, valdininkai ir nemaža dalis pačių emigrantų, per atostogas parlekiančių į Lietuvą taisytis dantų ir pasipuikuoti, anot Žemaitės, blizgančiais kaliošiukais ir auksine laikrodžio grandinėle per visą pilvą, yra anaiptol ne apverktina, o kritiškai apmąstytina?.. Gal emigracija ir yra impulsas formuotis kritinei tautos masei, kuri ne tik aiškiai suvoktų realybę, bet ir imtų ją veikti?..

Todėl ir lietuvis emigrantas, taip blaiviai ir realistiškai autorės aprašytas, vis tiek lieka neaiškus, mįslingas. Kas jis toks?.. Lietaus ar sniego žmogus?.. Nomadas ar autochtonas?.. Gintarinės jo šaknys ar paprastos, su gauruotais gyvybingais šakniaplaukiais?.. Įsiskverbiančios į svetimos šalies asfaltą kaip karklo šaknys į kaukolę… Paskutinės knygos eilutės: „Tą popietę tikrai niekam nerūpėjo, ar aš atvykėlė, ar ne – tiesiog smagiai bendravome. Bet vargu ar galiu jaustis įsiterpusi į tą gyvenimą. Kol esu vieno iš vietinių draugė, jie mane priima. Kai nebūsiu – nepasiges“ (p. 289). Regis, čia autorė ir išskleidė taip pageidautą transcendenciją; puiku, kad taip taupiai ir nepretenzingai. Ne klausiamąja ir ne šaukiamąja forma. Ir kiekvienas skaitytojas gali pasibraukti šakninius žodžius. Kad ir, pavyzdžiui, šiuos: įsiterpusi, vietinių, nepasiges. Tačiau, kaip kiekviename gerame tekste, čia didelę reikšmę turi ir įvardžiai, ir jungtukai. Toks paprastutis dalykas liudija, kad autorė, būdama kalbos žmogumi, išsaugo savo lietuvišką tapatybę daug tvirčiau nei baobabas su gintarinėmis šaknimis.

Negana to – Z. Čepaitės knyga netgi ugdo pilietiškumą, kad ir kaip tai baisiai skambėtų, nes politikai iš šių dviejų žodžių jau sukūrė kalbinį frankenšteiną, žirgliojantį per Lietuvą ir gąsdinantį žmones. Bet kiekvienam iš mūsų neprošal pagalvoti, ką gi tie du žodžiai iš tiesų reiškia. O kai pradedi galvoti, net nustembi. Tik reikia pradėti. Galvoti, ne stebėtis.

Pabaigoje – dramaturginis recenzijos lankas. „Emigrantės dienoraštis“ pradedamas epizodu, kai autorės kolegė susapnuoja košmarą: „Moteris sapnavo su šeima nuvykusi pasisvečiuoti į tėviškę ir ten sužinojusi, kad valdžia nutarė uždaryti sienas ir nieko iš Lietuvos nebeišleisti“ (p. 7). Sapnas, kaip matome, logiškas ir pragmatiškas, būdingas kontekstui. Racionalus ir sapno problemos sprendimo būdas: „Puoliau aiškinti, kad taip neteisinga, kad mes gyvename Anglijoje, jau esame nusipirkę namą, kad sūnus ten eina į mokyklą, kad jis ten gimė, kad angliškai jis kalba geriau negu lietuviškai, ten visi jo draugai ir pakeisti gyvenamąją vietą bei mokyklą jam būtų didžiulis stresas“ (p. 8). Šitas racionalumas, tiesą sakant, taip pribloškia, kad net pamiršti svarbiausią dalyką – jog tai sapnas. Erdvė, šiaip jau skirta ne tik pasąmonės gaivalams, bet ir regėjimams, vizijoms, pranašystėms. Nesistebėčiau, jeigu šie dalykai būtų prilyginti liguistumui, nesąmonėms, iškrypimams, nes meilės objektas – pinigai – labai aiškiai apibrėžia jausmų ir netgi, pasirodo, sapnų sritį.

Todėl galbūt belieka palinkėti, kad moteris laimingai sau gyventų ir sapnuotų nebent tai, kad jos neįleidžia į Lietuvą. Ar tai būtų košmaras? Neteisybė? Jeigu taip, kodėl? Jeigu ne, kodėl?.. Pradėkime galvoti.