Sausio spungės, piešiniai, rogutės
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kol kultūrinės spaudos atstovai atsinaujinusiame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ ginčijasi dėl vidaus rūgimo procesų (vieno bendraautorio žodžiais tariant – „bobiška būtų kištis“), stengiuosi koncentruotis ne į šnekas, o į kultūrinius įvykius. Tiesa, bobiškoji prigimtis neleidžia neįterpti savo trigrašio: šalyje, kur galioja nelaužoma taisyklė „pagerbkime vieni kitus“, kultūra pasmerkta pelkei, Baltušio aprašytajai Kairabalei. Arba Korsako laikų literatūrinio etiketo naftalinui Užkalnio kostiumų spintoje. Viskas, dabar apie reikalus. Portretistų mafijos (oficialiai tariant – Senamiesčio menininkų) galerijoje / dirbtuvėje šiandien tebeveikia Algirdo Jako ir Eriko Perlikovskio grafikos paroda „Forma“. Abu autoriai – Dailės akademijos ketvirtakursiai: nustebino kruopštus braižas, senokai beregėtas tarp VDA mokytinių. E. Perlikovskio darbai dažnai lyginami su Audriaus Puipos litografijų stilistika; tik jų realizmas be aiškiau išreikšto emocinio santykio. Fiksuojama panaši socialinė realybė, tačiau laikas jau kitas – slinktis į ne prieraišumo, ne gailesčio, tiesiog pasakojimo teritorijas. Turint omeny, kad geras piešėjas yra beveik toks pats retas atvejis kaip ir adekvačiai dailės vyksmus išdėstantis dailininkas, nespalvoti piešiniai sausio mėnesį maitina ne tik akis, bet ir sniego (bei purvo) pasiilgusią sielą.
Kitas glamūrinis įvykis – Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną. Kino salėje – įdomus žiūrovų segmentas: jaunos merginos ir senjorai. Kiti masiškai prisipažįsta palauksią, kol rodys per televiziją. Taupus, ekonomiškas užuitų kultūrininkų požiūris, taip pat liudijantis ir jų nesmalsumą, neatvirumą (pop)kultūrai. Romano ekranizacija iliustratyvi, be papildomai „puipiškų“ poetinio kino inkliuzų. Apskritai abu Puipos tinka Ivanauskaitei ekranizuoti, jie turi jos kodo pojūtį: estetiški interjerai, Miglės Kosinskaitės tapyba – tai snobiško, miesčioniško gyvenimo be didelių rūpesčių ženklai ir vizualizuota galimybė tokiomis sąlygomis pamąstyti apie mirtį. Kokie niekai filmo pradžioje pasirodo suplyšusi kojinė, kurią herojė stropiai pasikeičia, bijodama, jeigu ką, negražiai pasirodyti morge. Tauri, estetiška mirtis (jeigu apskritai tokia būna?) akcentuojama kaip gyvenimo pabaigos idealas, kuris, žinoma, neišsipildo. Mane, lituanistę, premjera labiausiai ragina grįžti prie paskutinio J. Ivanauskaitės romano – kaip egzistenciškai išreikštos mirties nuojautos. Ir knyga, ir filmas kalba apie žmogaus pabudimą vienkartinio socialinio gailesčio judesiui; toks beveik biliūniškų atšvaitų atsivertimas ir katarsis, kad gali rizikuoti savo pinigais, šeimos gerove, sveikata ir net gyvybe. Po to gailesčio akto tikrai ištiks katastrofa, sudrebinanti saugaus gyvenimo pamatus. Socialinis gailestis pozicionuojamas kaip neįmanomas būdas padėti kitam luomui: ir jis reabilituoja prostituciją kaip „darymą to, ką geriausiai moki“. Filmo prostitutės kaip personažai neperžengia jokių savo įprastinės ikonografijos ribų, nors prieš filmą buvo kalbėta ir žadėta kitaip. Jų charakteriai – televizinio lygio (tačiau tauta kaip prisukta čerška apie „nuostabias naujas aktores“). Atsigręžiant į ekranizacijų istoriją, filmas intriguoja režisieriaus scenarijumi: skaitymo štrichais. Žiūrovui, net ir geranoriškai pasimaunančiam (kaip dauguma) ant vaizdų / siužeto kabliuko, norisi redaguoti, kai ką išbraukti, nukirpti (pvz., epizodą viešbutyje ir policijos nuovadoje, taip pat trivialią pabaigą). Beveik išvengta religinės temos, negrabi introdukcija ir užsklanda (ypač kai ties filmo pavadinimo šriftu suplasnoja drugelis – beveik nemotyvuoto pavadinimo simbolis). Filmas (ir romanas?) išryškėja ne kaip meno kūrinys, o kaip kondensuotas socialinis mokymas, galima edukacinė programa moksleiviams. Ir tada galvoji, kad kinas, nors šiandien skanduojama priešingai, neišlavina: regis, šneki su visko prisižiūrėjusiu žmogumi, o jo kalba nerodo pozityvių vaizduotės pokyčių. Bene demokratiškiausias iš visų menų, tačiau kalbėti apie jį vis vien turėtų būti kone uždrausta. Turiu galvoj, kad iš žmogaus, kuris savo rankomis nėra sumontavęs nė vieno cm, apskritai turėtų būti atimta teisė kalbėti apie filmus. Čia, aišku, utriruoju. Sinefilai diletantai – kaip nemėgstu šios rūšies!
Mieliau būčiau nuėjusi į Vyto Dekšnio kasmet organizuojamas hokines ir parahokines rogučių žaidynes nuo Sapieginės kalvų. Sportas, štai kas galėtų išgelbėti kultūrininkus nuo amžinosios krizės.
