Rytas už lango

PETRAS RAKŠTIKAS

Dangaus, miško ir lauko trispalvę plaiksto vėjas. Mišrus vabzdžių choras iškilmingai gieda vasaros himną. Kregždės vaiko svetimoje teritorijoje pasiklydusią varną. Žvaliai zirzdamas traktoriukas pievos šukuosenoje rėžia plačią pradalgę. Baltas gandrų būrys raudonais iešmais varto šieną, retina varlių, pelių ir žiogų populiaciją. Ūsais grabinėdamas orą žirnis atsargiai vyniojasi apie bambuką, bambukas vazonėlyje ant ketvirto aukšto palangės praaugo Kuršėnus, išlindo pro horizonte susitraukusį mišką ir pasipuošė debesiu. Tarp bambuko, Kuršėnų ir žirnio kregždės cypdamos lopo suplėšytą dangų. Šuns kailyje kūnas, o kūne kažkas pasiutiškai džiaugiasi matydamas kitą kažką rūbuose ateinant su garuojančiais pusryčiais prie būdos. Patvoriu ristele skuba katinas, nešdamas plačią šypseną, didelę žiurkę ir kruviną žaizdą tarp akies ir ausies. Šį kruviną komplektą tarpduryje pamačiusi jo šeimininkė užmerks akis ir keletą minučių sapnuos ką nors gražaus. Kartais katinas parneša meilų miau. Dažniau erkių ir blusų.

_

Įvykiai užkampyje

Baltas arklys žiūri į horizontą, kurį užstoja namai, namų languose balti arkliai galvomis ir uodegomis mojuoja piktai zyziančioms musėms ir akliams. Už namų, prie horizonto baltų šieno paketų šešėlius žingsniais matuoja banda rudai įdegusių liliputinių karvių. Šešta valanda vakaro. Plastikinė antis nupieštomis akimis gėlyne prie namo stebi baltus arklius, liliputines karves ir iš daugiadienio užgėrimo prieš vėją namo vangiai einantį vyrą. Vėjas medžių viršūnėmis šlavinėja visai švarų dangų, kuris žiūri į upę, upė plukdo vandenį, vabalus, žuvį, žuvis plaukia prieš srovę ir žiūri į dangų, į lieptą, į vaiką ant liepto, ryja ir atryja vandenį, slieką, kabliuką ir įsidūrusi lūpą skubiai pasišalina iš įvykio vietos.

_

Drumzlinas rytas

Skaitydamas elektroninius laiškus sekmadienis geria kavą. Prie monitoriaus snaudžia pelė. Lietaus lašų rastras ant lango stiklo. Liepos prie tako varvina ašaras į savo atspindžius balose. Šlapias žvirblis nuo medžio žiūri į kiemą, kur rėkia į malkas pjaustomi alksniai. Vienišas kuosos pasaulis dviejose akyse atsklendė iš kažkur ir nutūpė medžio viršūnėje šalia žvirblio. Kelinta dabar valanda? – klausia žvirblis. Ką? Dabar? Nužvelgė žvirblį, medį, debesis, žemę, save baloje, nusivalė snapą į sparną, pakvėpavo, užsimerkė, nusituštino ir atsimerkė. Dabar yra lengviau. Dabar yra po pusryčių.

_

Už daugiabučio langų

Už daugiabučio langų verda bulvės, barščiai, gyvenimai, trinksi unitazų dangteliai, gurgia vanduo, urzgia šaldytuvai ir šunys, svetimus užuodę už durų, girgžda dantys, kramtydami duoną, mėsą ir neapykantą artimui, šnopuoja daržoves troškinantys puodai ir orą košiantys plaučiai, zirzia dulkių siurblys, mažas vaikas ir žmonos, neapsikentusios vyrų tingių, kala vinį į durų staktą pagal mokinuko kalamo eilėraščio taktą, pagal bum, bum bumčiką, straksintį iš modernaus supergrotuvo, kurio nekenčia niekas, tik šlovina linksmas kaimynas, ant kamščio užlipęs su sėbrais, greitai sukasi skalbimo mašinos, vandens, dujų, elektros skaitikliai, lėčiau laikrodžiai, debesys languose, žemė, niekas nešaudo raketų į dangų – ne laikas dar, kažkas suveržė diržą, kažkas kilpą užnėrė ant kablio ir apsigalvojo – ne laikas dar, todėl taurę pakėlė, ištuštino, paverkė ir pradžiugino unitazą, skysčiai bėga žemyn, vanduo kyla aukštyn, oras šiltas namie, lauke minus 2.

_

Balta vėliava meta ant žalios žolės melsvą šešėlį

Akliai puola. Aplink bilda, griaudėja. Dangus „Levi’s“ džinsų spalvos. Tuoj užpils. Jau antrą kartą šiandien. Karšta. Kūnas lipnus nuo prakaito. Grybų radau mažai. Užmesdamas meškerės valą į vandenį pataikiau ant švendrių. Teko bristi. Sulaužiau plūdę. Dangus akyse užtemo. Įkando aklys. Kabliuku įsidūriau pirštą. Gėlės, kurias nusiskynęs norėjau parsinešti namo, nekvepėjo. Paskambino įkyrus užsakovas. Kol kalbėjau, prapliupo lietus. Šlapias grįžau namo ir prie durų paslydęs griuvau. Alus, kurio pirkau parduotuvėje, – surūgęs. Skalbiniai balkone vėl šlapi. Prilijo ir į kambarį pro vėjo išdaužtą langą. Kambaryje zyzia įtūžusios musės. Puotaujantį kaimyną labai garsiai linksmina rėkaujantis ir besikeikiantis V. Vysockis. Nuo alaus paleido vidurius. Šiurpinu unitazą. Pasibaigė tualetinis popierius ir dingo elektra. Perkūnija ir lietus siautėja lauke. Įsijungė mano mašinos signalizacija. Kažkas skambina ir beldžia į duris, o dar tik popietė. Kas bus vakare? Lietus rimsta. Per balas brenda penkios panelės. Šlapių marškinėlių paradas! Paskui jas plačiais vingiais brenda Algis. Su trumpikėmis, su šlepetėmis, su šypsena, be viršutinių rūbų, bet su šypsena. Pasivyti paneles jam nesiseka. Griūva. Prasiskelia kaktą. Kraujuoja ir delnai, ir alkūnės. Nieko baisaus. Senutė eina su skėčiu. Vis dar sausa. Mašina lekia pro šalį per didelę balą ant gatvės ir senutė sustoja šlapia. Nebelyja. Kol lijo, pievoje palei kelią miegantis kaimynas išsiblaivęs pabudo baloje. Kol rašiau, išdžiūvo balkonas. Liko tik kelios mažos balutės. Išlindo pro debesis saulė. Kieme pradėjo klykti vaikai ir cypauti kregždės. Blokinio namo sienos primena labai seno žmogaus kraujagyslėmis išmargintą nosį ir Niujorko gatvių raizgalynę žemėlapyje. Vaikai ir kregždės klykavo ir cypavo neilgai. Vėjas užtraukė debesų užuolaidas, paslėpė saulę ir įlindęs į šlapius baltinius idiotiškai mojuoja rankovėmis. Dingo interneto ryšys. Kažko ieškodamas ant televizijos antenos tupi balandis ir dairosi. Vandens lašas ant stiklo užstoja balandį ir visiškai neaišku, kas jo akyse, o po jo snapu lašas kabo tikrai. Gražias mintis reikia dėti į sąsiuvinį, o blogas mesti lauk. Lauke vietos sočiai ir negeros mintys jo neteršia.

_

Dangaus atspindžiai balų akyse

Ilgai iš debesio krinta lašas, lenktyniaudamas su kitais, susiliesdamas, susitrenkdamas, atsimušdamas į kitus, atspindėdamas savyje dangų, žemę, ilgą savo kelionę stebėdamas, įsimindamas, fiksuodamas, ir nušokęs nuo kepurės pasineria į upėje juoduojantį, į daugelį smulkių dalių išsišakojusios akimirkos žaibo padalintą debesį, vėl iššoka aukštyn gerą sprindį ir pavirsta į apverstą vyno taurę. Atsimenu, kai bridau per Ventą, per lietų su meškere rankose, labai garsiai tratėdamas driokstelėjo griaustinis ir aidas kliuvinėdamas už medžių bei akmenų pro vaivorykštės arką nuplaukė link Papilės bažnyčios, kurios varpinėje balambijo varpas, pagerbdamas tetos Ancės kūną, giminių ir artimųjų lydimą į Papilės piliakalnio kapinėse iškastą šlapią duobę su to paties dangaus atspindžiais mažyčių balų akyse.

_

Daržininkų, mokslininkų ir kurmių mirties priežastis

Daržininkui kurmis yra juodas smirdžius, kenkėjas ir kvailai naudojama darbo jėga. Mokslininkui tai aklas juodžius, kuris mato nagais, ūsais, uosle, kurio tamsią požeminio triūso patirtį galima panaudoti naktinių raketų „žemė–požemis“ valdymo sistemoms kurti. Daržininkui patiko mokslininko mintis pasinaudoti kurmio patirtimi, tad reguliariai jį maitino morkomis, šviežiomis salotomis, pomidorais, agurkais ir ženšenio šaknelėmis, nuo ko mokslininkas su žmona sočiai ir laimingai gyveno, prisidarė pulką vaikų, išleido juos į mokslus, o kai šie baigė mokslus, tai visi drauge sukūrė globalaus mastelio kurmių gaudymo mašiną. Išgaudę visus kenkėjus, ištyrė tamsią jų orientavimosi aplinkoje patirtį, sukūrė raketos „žemė–požemis“ valdymo sistemą ir bandydami ją sunaikino visus daržininko laistymo įrenginius. Kai nebeliko, kuo laistyti daržą, nudžiūvo morkos, salotos, pomidorai, agurkai, ženšenis. Taip ir nunyko iš nevilties daržininko žmona, jis pats ir visa jų maitinta mokslininkų šeima.

_

Brisius

Prisiminimų gatvėje, vaikystės namo kieme laksto šuo su šypsena dantyse, kurią nupiešė pusryčius jam nešančios motinos rankos ir su meile bei rūpesčiu nuspalvino. Šuo saugo ant nugaros nešiojamą namą, jo ramybę, nubėgusių akimirkų tylą, skaičiuojamą širdies dūžiais ir labai žvaliu au, au, au. Kūnas seniai jau supuvęs, suiręs, patręšęs sode nužydėjusias ir supuvusias gėles, obelis, kriaušes, kurių skonis vis dar laikosi ant liežuvio, o liežuvis kalba naujai išmoktomis kalbomis, kalbant ant veido juda plačiai išplitusios ir pasklidusios raukšlės. Brazda grandinė, patvoryje brėžusi šuns pasaulio ribas, liejykloje perlydyta į kirvį, smulkina vaikystės dienų kalades, peiliu susmulkintos pliauskos suguldytos ant kelių dešimtmečių senumo laikraščių liepsnoja ir virsta dūmais kartu su išmirusių politikų, vagių, banditų ir darbo pirmūnų veidais, dūmai iš kamino kyla į dangų, kvėpina debesis, į kuriuos spokso šuo, iškišęs raudoną liežuvį, ir šuniškų minčių labirintais šmirinėja iš praeities į ateitį, iš niekur į niekur, pro laiko tvoros plyšius kaišioja žvitrų snukį į numirusių kaimynų pasaulius, kuriuose nežinia kuo ir kur aprašyta jo vieta. Apipelijusiuose fotoalbumuose kaimynai apžiūrinėja gelstančias nuotraukas, apšneka vieni kitų gyvenimus, kuriuos begarsiame filme aploja vaikomas, nepagaunamas, nenuilstantis šuo.

_

Kai pradeda lyti

Kai pradeda lyti, lauke nieko nebereikia daryti, reikia eiti į kambarį ir daryti namų darbus. Darbų namuose daug: žiūrėti pro langą į lietų, žiūrėti į televizorių, pro rakto skylutę į koridorių, į verdančią sriubą, į vyno taurę, į save, plūduriuojantį vyne, o kai vyną išgeri, susimaišo tavo ir vyno gyvenimai, tu kurį laiką esi raudonas kaip vynas ir kūno taroje jautiesi labai atsipalaidavęs, poetiškai žiūri į gyvenimą, į lietų, lašų siūlais raišioji sakinių girliandas, nieko nedirbi, nes visi darbai lauke, o namų darbai palauks, juk ne į mokyklą rytoj. Rytoj reikės pagiriotą Mindaugą karūnuoti ir aktyviai dalyvauti voveraičių rinkimo varžybose, žinoma, jei nelis, o jei lis, tai reikės daryti namų darbus, juk atostogos eina, eina ir praeina, o darbams galo nematyti.