Pranašo laisvė

Laiku ir nelaiku

VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą, kaip mane, iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti. Kaip VIEŠPATIES, savo Dievo, prašei sueigos dieną prie Horebo, sakydamas: „Neleisk man ilgiau klausytis VIEŠPATIES, mano Dievo, balso ar vėl kada nors regėti šią baisią ugnį, kad nenumirčiau.“ Tada VIEŠPATS man atsakė: „Taip kalbėdami, jie gerai daro. Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave, iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs. Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti. O pranašas, drįstantis tarti mano vardu pranašavimą, kurio aš jam neįsakiau tarti, ar pranašas, kalbantis kitų dievų vardu, – tas pranašas turi mirti.“

Įst 18, 15–20

Be konteksto šie Šventojo Rašto žodžiai skamba kaip pažadas kažkokio ypatingo, išskirtinio pranašo. Panašiai kaip Jėzaus pažadas Evangelijoje pagal Joną atsiųsti po savęs Dvasią Globėją. Ir tik galima spėlioti, kuriam iš gausybės pranašų šis pažadas taikytinas. Gal Samueliui? O gal Elijui? Krikščionio ausiai – gal Jėzui?

Pažiūrėkim atidžiau į šių žodžių kontekstą. Paviršutiniškai peržvelgus, kontekstas – paskutiniai Mozės (ar per Mozę Dievo) izraelitams perduodami pamokymai ir patarimai prieš pat Mozės mirtį ir prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąją žemę. Konkrečiai šiame skyrelyje perduodamos nuostatos dėl kulto ir dvasinių vadovų – kunigijos ir pranašų. Kunigų „gentis“, pasakyta, neturės jokių atskirų gentinių žemių, kuriose apsigyventų, ir vienintelis jų paveldas – pats VIEŠPATS. O pragyvens iš aukotojų aukų ir pirmienų, įsikurdami su šeimomis tarp kitų izraelitų. Visa, kuo jie turi užsiimti, – rūpintis kultu.

O pranašo uždavinys kitas – byloti, pranešti Dievo žodį, jo valią, jo mokymą (ne ateitį!). Ir kaip toks jis priešpriešinamas visiems kitiems galimiems dvasiniams vadams, kurie išvardijami 10 ir 11 eilutėse: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų.“ Matome, kad čia išvardyti visi populiariausi (ypač šiandien) būdai susidoroti su nežinomybe ir kontaktuoti su anapusybe. Taip pat ir nepriimtinos aukos – sūnūs ir dukterys, – kurios būdavo atliekamos to krašto gyventojų, kaip ir finikiečių, išskirtiniais atvejais kaip didžiausia žmogui įmanoma auka. Tie išskirtiniai atvejai – mirtina grėsmė bendruomenei (karalystei ar miestui), dėl kurios tos bendruomenės atsakingasis (pavyzdžiui, karalius) galėdavo paaukoti savo pirmagimį dievams. Ir ta auka veikdavo kaip dievybę užkerinti, žmogaus valiai pajungianti priemonė. Tokį iškalbingą atvejį randame Antrosios Karalių knygos 3 skyriuje, kur pasakojama, kaip Moabo karalius, gresiant sutriuškinimui, „paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos“. Jį puolantys izraelitai buvo priversti atsitraukti, net jei Dievo jiems buvo pažadėta neabejotina pergalė. O moabitai savo kalba ir kultūra nelabai skyrėsi nuo izraelitų. Ne labiau nei aukštaičiai nuo žemaičių.

Galbūt šis draudimas žmonėms atlikti tokius aukojimus, jėga verčiant savo dievybę žūtbūt įsikišti ir gelbėti, nesuteikiant jai kito pasirinkimo, paliko tokią auką galimą tik Vienam vieninteliam, ir krikščionybėje ji įgijo kertinę reikšmę ir prasmę. Kaip savanoriška, paties Dievo pasirinkta auka. Be jokios magijos.

Kerėjimas, raganavimas, burtininkavimas, ateities spėjimas (būrimas), žiniuonystė, vėlių ir dvasių teiravimasis – kiti pavojingai prievartiniai ir suteikiantys apgaulingos vilties arba nevilties būdai. Jie nieko nepasako apie Dievo valią ir nesuteikia dieviškos išminties, kuri galėtų padėti suprasti visa ko prasmę net ir beprasmybėje, susidurti su absurdu ir netektimis išlaikant dvasios stiprybę. Netapti atsitiktinumų įkaitais ir įkaitėmis. Jie nekyla iš laisvo dviejų laisvų santykio dalyvių – žmogaus ir Dievo – susitarimo, kai pagalbos yra prašoma ir tikimasi pasikliaujant bičiulišku Kito geranoriškumu, siekiant susitaikymo su juo, jei ta bičiulyste buvo piktnaudžiauta arba ji buvo vienaip ar kitaip paniekinta. O juk visi tie kerėjimai, būrimai, vėlių ir dvasių teiravimasis, prievarta jas išplėšus iš jų anapusinių „buveinių“, – kas gi kita? Jie ateina iš nepasitikėjimo ir netikrumo, kurie dažnai jau yra sutrūkinėjusių santykių vaisius. Kaip ir Adomo slapstymasis nuo Dievo žvilgsnio krūmuose po pirmosios nuodėmės. Ir pranašo uždavinys tada – nuolat atnaujinti tuos sutrūkinėjusius ryšius, padėti savo bendruomenei juos suprasti ir ryžtis bičiulystės nežinomybei bei iššūkiams, galiausiai – laisvei, kuri nepakenčia prievartos ir manipuliacijų. Kodėl tada laukti kokio nors vieno vienintelio pranašo? Argi tai negalėtų būti kiekvienas (kiekviena), kas tik pasiryžtų šiai skausmingai ir sunkiai pakeliamai laisvei?

-akp-