Pasiklydę vertime

PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS

Prieš kelias dienas pasižiūrėjau Lost in Translation. Filmą, kurio pavadinimą lietuviai nemokšiškai išsivertė „Pasiklydę vertime“ vietoj „Prarasta verčiant“, kas perteiktų tikrąją termino prasmę (nors tai menkniekis, palyginti, tarkim, su Simon Says, kuris lietuviškai buvo pakrikštytas „Saimonu Sezu“). „Pasiklydę vertime“ – skamba kiek paradoksaliai, juk kažkas, kas vertė, iš tiesų pasiklydo vertime! O gal ir originale, dabar jau nebežinau, pats pasiklydau…

Tokijas – didelis miestas su daug šviesyčių – dideliame ekrane atrodė dar didesnis. Ir klaidus jis, gyvatė, kaip koks skruzdėlynas. Pasidaro net šiek tiek nejauku pagalvojus, kiek daug jame nesuprantamų užrašų, kvapų, šūksnių, žmonių… kurie iš esmės mums visi vienodi – tikri klonai. Žinoma, pastaroji necivilizuota teksto eilutė kai kuriuos papiktins, kiti galbūt su tuo sutiks, o tą vieną „Šiaurės Atėnus“ skaitantį japoną galbūt privers giliau atsidusti. Necivilizuotai čia, bet nebūtinai neteisingai.

Štai man į galvą šauna vienas atvejis, kurį kadaise papasakojo mano klasės draugas G. Tai nutiko Japonijoje, Tokijuje, jam vaikštinėjant miesto gatvėmis ir besimaišant su skruzdėlėmis japonais. Mano bičiulis G. sau laimingai žingsniavo kažkur, bet staiga pasijuto stebimas daugiau nei vieno tuzino pailgų akių. „Ir aš nesuprantu, ko jie visi į mane žiūri?!“ Pasirodo, salos gyventojams nuostabą sukėlė importinė auksinių garbanų kupeta ant G. galvos. Taip spindėjo ji, palyginti su „smalinėmis“ vietinių praeivių šukuosenomis. O kartą, sakė, viena senyva moteris, išplėtusi akis tiek, kiek jos išsiplečia japonų pensininkams, prisiartino ir net grybžtelėjo vieną geltoną sruogą (vienas iš tų pirmapradžių instinktų paliesti ką nors, kas atrodo apgaulingai, kad įsitikintum, jog tai ne miražas, tarsi lytėjimas būtų patikimesnis už regą), tačiau pajutusi jos lietuviškumą staiga atšlijo. Bet po to dar geras kelias minutes su nuostaba stebėjo mano draugo išsitaršiusią ševeliūrą. Panašiai kaip Isadora Duncan, kai tikrino Jesenino золотая голова. Tik pastaroji jau drąsiau niurkė poeto gaurus; ir ne todėl, kad jos nebestebino tasai blondie, o paprasčiausiai dėl to, kad malonu bent kiek fiziškiau pajusti poeziją.

Scarlett tokia pati geltonplaukė ir švyti kaip kokia saulėgrąža. Tik filme ji kiek „ryža“ (gal iš tiesų taip ir turėtų būti, juk scarlet(t)) ir galbūt todėl niekas iš japonų neatkreipia dėmesio į jos plaukus, na, gal tik Bobas paslapčia, kai nesifilmuoja „Suntory“ reklamose. Na ir dar mes abu, akimis sekdami kiekvieną aktorės mirktelėjimą, kiekvieną jos lūpų papūtimą – sensual lips, kaip buvo konstatuota vienoje Match Point scenoje, o vėliau ir Vicky Cristina Barcelona – „beautiful lips – very full, very sensual“. Ech, Scarlett… Jei tik tu dabar būtum čia su manimi ir padėtum man išversti šias mintis į teksto kalbą, nes aš ir vėl nuklydau. Scarlett. Scar-lett.

Manasis tokijas gerokai mažesnis. Tai nedidelis tokijukas greičiau, su rudomis čerpėmis dengtais stogais, varpine ir milžiniška ančių populiacija. Štai einu alėja universiteto link ir sučiumpu save rašantį mintyse šį tekstą. Man nė kiek nėra nejauku, nors vienoje alėjos pusėje psichiatrijos ligoninė, o kitoje – nedidelis tardymo izoliatorius, ką ir minėti, kad ta sausų lapų kilimu išklota gatvelė vadinama Rape Alley. Aha, jau matau! Ant kalvos kolosali it „Titanikas“ stūkso biblioteka.

Palengva vaikštau tarp lentynų pavartydamas tai vieną, tai kitą knygą, nes jau seniai pamiršau, ko ieškojau. Taip tylu, girdėti tik neonas, dūzgiantis lempose virš manęs, ir kartkartėmis nutolstantys ar priartėjantys kokios nedidukės azijietės žingsniai. Kortelė (pypt), knygelė (pypt) ir aš einu ieškotis sau darbo vietos.

Už lango melsva prieblanda. Patalpoje esu aš ir dar maždaug šeši studentai, realu, kad atvykę iš tikrojo Tokijo. Jie sprendžia funkcijas ir integralus, aš skaitau Nabokovą. Jie verčia žodžius skaičiais, skaičius grafikais, aš mintyse verčiu „Lolitą“ iš anglų į lietuvių. Jie negrįžta namo per atostogas, nes jų gimtinė labai toli, aš negrįžtu, nes… Kai randu ką nors prancūziškai, įvedu į „Google Translate“ – enfant charmante et fourbe arba regardez-moi cette belle brune! Pasibraukiu man labiausiai patikusias eilutes ir pagalvoju, kaip prieš keliasdešimt metų Vladimiras irgi braukė, taisė – vertė savo amerikietę Loleeta rusiuke Лолита. Kaip jis pirmą kartą sučepsėjo tuos tris skiemenis ir paliko juoduoti baltame popieriaus lape, iškaltus spausdinimo mašinėlės liežuvėlių. Lo. Lee. Ta.

Galgi aš, studentai iš Tokijo (?) ir Nabokovas vis dėlto nesame tokie skirtingi ir tolimi? Visi klaidžiojame (-ome) vienokiais ar kitokiais vertimų labirintais. Pasiklydę vertime.

Lauke bepavyksta įžiūrėti baltą beržo kamieną.

Ir nė kruopelytės sniego

šiemet.