Naktinių peteliškių būtovės slėpiniai
EUGENIJUS ŽMUIDA
Algimanto Puipos naujausias darbas „Miegančių drugelių tvirtovė“ (pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną) beveik valandą buvo panašus į filmą. Jį galėjai žiūrėti kaip filmą, o ne kaip lietuvių filmą. Lietuvių meninis filmas – keistoka sąvoka. Ji sukelia skepsio šypsnį ir nepatogumo jausmą. Lietuvių pilnametražiam meniniam kinui jau kelis dešimtmečius atstovauja tas pats režisierius Algimantas Puipa, per tą laiką įrodęs savo vidutiniškus gabumus. Kai pasirodo filmas su šia etikete, nieko gero nesitiki, nors ir žiūri iš anksto prisukęs vertinimo kriterijus. Šįkart prie filmo režisūros ir montažo aktyviai prisidėjo Janina Lapinskaitė, dokumentinio kino specialistė, – gal tai, o gal kokie blaivinantys vėjai lėmė, kad filme dominuoja realistinė stilistika, rečiau nuslystama į „puipiškus“ poetizmus ar „siurrealizmus“. Filmas dinamiškesnis, įtaigesnis ir nuoseklesnis naracijos požiūriu. Jis pavadintinas netgi vykusiu, t. y. beveik galinčiu pretenduoti į vidutinio statusą europinio kino kontekste. Puipos filmų kontekste – vos ne šedevras. Jame kur kas mažiau (nors ir neišvengta) erzinančio dirbtinumo, forsuoto sekso, pigokos isterijos, nuspėjamų ėjimų. Kas dar pagirtina? Įtikinama užuomazga – automobiliu partrenkta prostitutė Larisa ir vėlesnis jos nusižudymas sukuria psichologinę terpę Monikos (Lapinskaitė) kilniam mostui – užmiesčio viloje priglausti tris jaunas iš Vokietijos deportuotas merginas, savo noru ar prievarta nelegaliai dirbusias prostitutėmis. Gana vykusi pirmojo Monikos susitikimo su jomis scena. Galima pavadinti sėkmingu kompozicinį sprendimą filmą pradėti ir baigti tuo pačiu vaizdu su budistų vienuoliu dykumoje, lydinčiu, kaip paaiškina Monika, jos sielą į aną pasaulį. Dar vienas, gal net didžiausias, filmo pliusas yra Giedrės Giedraitytės puikiai suvaidinta prostitutė Gitana. Jos linija ryškumu nustelbia ir pagrindinę heroję, nepalyginti ilgiau (per ilgai) esančią pirmame plane. Šis svarbiausias ir kiek atsitiktinis laimėjimas didžia dalimi ištempia visą filmą – scenos su šia aktore pačios įdomiausios ir įtaigiausios. Jos suteikia filmui postmodernistinį prieskonį, kai tragizmas ir komizmas eina kartu. Tam tikra dalimi ir visą filmą bandyta kurti tokia poetika, bet tik bandyta – neįgyvendinta. Neblogas operatoriaus darbas – įsimena keli meniški kadrai, reklamoje pateikiami kaip filmo vizitinė kortelė. Daugmaž tokie būtų privalumai.
Kadras iš filmo "Miegančių drugelių tvirtovė"
Kitų dviejų prostitučių istorijose kai ką norėtųsi sukeisti vietomis. Elzė Gudavičiūtė pirmuose savo kadruose gerai suvaidina viskam apatišką, keiksmažodžiais besisvaidančią, iš depresijos transo sunkiai nubundančią Eglę, panašią į užguitą žvėriūkštį, mokantį tik kandžiotis. Jos nusivylimas motyvuotas mylimojo išdavyste (ją Vokietijoje, prekeivių žargonu, „užstatė į lombardą“). Trečia mergina, Miglės Polikevičiūtės Kristina, yra švelni, žavi ir trapi būtybė – „drugelis“, į jokią prostitutę nepanaši, ir filme įsimena tik savo mimozišku šokiu ir vaikišku balseliu, besikreipiančiu į Moniką: „Teta…“ Ji iš asocialios šeimos – tuo beveik neįmanoma patikėti. Viename kadre parodomi jos prasigėrusi motina ir broliai debiliškais veidais – šis kontekstas ir tokia priešistorė labiau tiktų Eglei, o Kristina galėtų būti ta mylimojo išduota dvaro tapytoja, kuria padaroma Eglė. Iš trijų merginų siužetinių linijų vykusiai išspręsta tik Gitanos, kuri grįžta į Vokietiją tęsti tai, ką geriausiai sugeba – dirbti pagal pašaukimą. Eglę visas tris globojanti Monika kažkur palydi, ir ji dingsta už uždarų durų – suprask, pasuka į dorą gyvenimą. Kristinos istorija „skaudžiausia“ – ją sunaikina neteisingai sutvertas pasaulis, bet ši „tiesa“ yra visiškai primesta tam personažui ir niekaip neišplaukia iš filmo logikos. Tokiu deus ex machina sprendimu galima laikyti ir pagrindinės herojės Monikos likimo išrišimą – akyse besivaidenanti mirusi Kristina yra Monikos avarijos priežastis. Dar viena svarbi siužetinė linija – Monikos ir jos vyro Lino (Vytautas Balsys) – irgi silpnai išvystyta. Linas palieka bevaikę žmoną Moniką, nes turi besilaukiančią jauną draugę – toks siužeto vingis nėra žiūrovui netikėtas, nes porą suvokti kaip žmoną ir vyrą sunku dėl į akis krintančio amžiaus neatitikimo: gerokai jauniau atrodantis Linas geriausiu atveju panašus į turtingos ponios užgaidas tenkinantį meilužį. Šiaip jau Lapinskaitės herojei sudarytos objektyvios prielaidos asmeninei tragedijai, bet tos tragedijos žiūrovas nepajunta. Monikos ir Lino santykiai lieka punktyriniai, o filmo pabaigoje Monikos kartojami žodžiai „Aš tave myliu“ skamba neįtikinamai ir dviprasmiškai, kai prieš tai naujosioms draugėms ji prisipažįsta, kad su meilužiu buvę kaip su tau skirtu žmogumi, o su vyru gyventa tik iš pripratimo.
Filmo kulminacija laikytina scena bažnyčioje su centre esančiu karstu, apie kurį, kartodama „Kur mano Kristinėlė?“, šoka pakvaišusi motina. Šis kaltinimas visuomenei, kurios atstovė yra ten pat sėdinti ir nepatogiai besijaučianti Monika, bandžiusi tą bendrą kaltę išpirkti, būtų aktualus ir aštrus, jei į šią kulminaciją būtų eita visu filmu. Deja, to neatsitinka. Puipa užsižaidžia prabangos filmavimu, dvaru ir dvaro freilinomis, savo juokeliais (epizodas su Arūnu Storpirščiu ir Adolfu Večerskiu), Monikos noru su buvusiu vyru išbandyti išmoktas sekso pamokas ir skausmo sukurti nesugeba per se, nors drastiškų ir kruvinų scenų, mirčių ar kalbų apie mirtį režisieriaus filmuose visada apstu. Tokios „techninės“ priemonės kuria išorinį, ne vidinį tragizmą, kuris paliestų ir žiūrovą. Prie psichologinės gelmės neprisideda ir noras vaizduoti lietuvius itin modernius, laisvus nuo moralinių prietarų. Kartu su tuo eina ir permanentiniu reiškiniu lietuvių filmuose tapęs nesveikas prabangos vaizdavimas, aiškintinas greičiausiai baudžiauninkų kompleksu. Šįkart jis galėtų būti pateisintas nebent asociacija su Luchino Visconti šedevru „Šeimyninis portretas interjere“ (Gruppo di famiglia in un interno, 1974), kur brutali tikrovė įsiveržia į hermetišką intelektualo pasaulį – jo saugią meno tvirtovę, drastišku kontrastu bylodama apie gyvenimo ir meno nesuderinamumą. Bet ši aliuzija subjektyvi – neatrodo, kad ji būtų kilusi ir filmo kūrėjams, kurių siekiai ir rezultatai – greit slystanti „rafinerija jūsų protui ir jausmams“, o filmo idėja, kaip būdinga lietuvių kinui, lieka apskritai miglota, pačių kūrėjų nesuvokta.
Šį Puipos filmą, kaip minėta, galima laikyti progresu kūrėjo darbų kreivėje, bet esminis lūžis vargu ar kada įvyks. Jis taip ir išliks vilčių teikiančių režisierių kategorijoje. „Miegančių drugelių tvirtovė“ pakeliaus po B klasės kino festivalius, gal net kur laimės antrą ar trečią vietą. Galime galvoti, kad Lietuvai to pakanka. Bet galime taip ir negalvoti.
