Klajojimai ir nuklydimai už sienų

EDGARAS BAUMILA

Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. Esė rinkinys. V.: „Baltų lankų“ leidyba. 2010. 228 p.

Pirmoji asmeninė pažintis su Giedra Radvilavičiūte kol kas dar neįvyko. Nesu tikras, ar įvyks. Užtat tai mažiausiai mane dominantis klausimas. Natūralu, kad iš esmės žmogus turėtų būti susidomėjęs grožine literatūra, o ne ją parašiusia asmenybe. Visgi įdomiausia tai, kad, skaitant G. Radvilavičiūtės kūrybą, nevalingai vis vien pasidaro smalsu, kiekgi šie tekstai yra tikri ir kiek jie išduoda paslapčių.

Perskaičius G. Radvilavičiūtės esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ prieš akis iškyla daugybė asociacijų. Pirmiausiai iš atminties išnyra kultinio kino režisieriaus Wong Kar-wai futuristinis filmas „2046“, kuriame įvairūs veikėjai vis kantriai laukia kartkartėmis atvykstančio paslaptingojo traukinio, perkeliančio į ateitį, alternatyvų 2046 metų pasaulį. O šis ateities pasaulis iš tikrųjų tėra jų praeities refleksija. Esė žanras toks pat neapibrėžtas, painus kaip ir šis filmas. Nuolatinis klajojimas tarp tekstų ir sąmonės labirinto. Iš esmės esė yra tarsi įrankis, kuriuo pasinaudodamas autorius suvokia tekstą kaip mąstymo formą, būdą mąstyti apie pasaulį ar galimybę reflektuoti save. Savaime suprantama, šiuo atveju dažnai norėtume susieti ar net sutapatinti autorių su jo kūryba. Tačiau ar iš esmės tai skaitytojui turėtų rūpėti? Pasiūlyčiau smalsumą nukreipti į patį tekstą, nes kuo atidžiau skaitysite šį rinkinį, tuo daugiau galbūt sužinosite ir apie pačią rašytoją. Žinoma, gali iškilti abejonių dėl aprašomų patyrimų autentiškumo, tačiau apie tai kiek vėliau.

G. Radvilavičiūtės kūryba labiausiai išsiskiria teksto kompozicija. Perskaitęs vieną ar kitą esė, skaitytojas iškart atkreips dėmesį į kūrinio fragmentiškumą. Erdvė, laikas kaitaliojasi tarpusavyje, ir nors minimos konkrečios vietos ar objektai, jų vaizdai kuriami kaip per rūką – tarytum visa tai būtų išlieta akvarele. Žaidžiama ir abstrakcijomis, taip pat mistifikuotais, metafiziniais elementais, nors svarbu paminėti, kad kūrinių pagrindas vis vien išlieka realus pasaulis. Svarbu paminėti, kad autorė neapsiriboja vien estetiniais kalbos žaidimais, jos kūriniuose visuomet galima įžvelgti aktualias, gyvenimiškas problemas. Tad jos kūrybą galima skaityti ir vertinti keliais lygmenimis: viena vertus, pasitelkiant atitinkamus grožinės literatūros estetinius vertinimo kriterijus, kita vertus, remiantis metodologinėmis kryptimis.

Tarkime, esė „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“ išlaikomas literatūrinės kalbos ir turinio žaismas, tačiau kartu plėtojamos aktualios temos, liečiančios kūrėją ir visuomenę. Būtų galima skirti dvi temas, kurios tarpusavyje glaudžiai koreliuoja, – kūrėjo tapatybės problematika ir kultūros šakojimasis. Taip pat atskleidžiama šiandieninė literatūrinio gyvenimo tendencija – kiekviename knygyne, o dabar jau net ir prekybos centruose stovintys stendai su dešimt perkamiausių knygų. Kai kuriuose knygynuose simbolinis dešimtukas dar yra klasifikuojamas pagal žanrą – dešimt geriausių meilės romanų, dešimt geriausių karo romanų… Tokia tendencija dažną prozininką gali išmušti iš pusiausvyros, jis pradeda dvejoti – nejau išties negali parašyti ką nors ilgesnio ir grandioziškesnio nei dar vieną trumpą novelę? Įdomiausia tai, kad šias temas paliečiantis kūrinys toli gražu neatrodo kaip skundas ar desperatiškas autorės verkšlenimas. Tai pateikiama sąmojingai, su kandžia ironija.

Skaitytojai, susipažinę su ankstesne G. Radvilavičiūtės kūryba, atpažins ir jos tematinį braižą. Šiame rinkinyje taip pat susikoncentruojama į moterį, piešiamas kupinas moteriškumo jos portretas. Ankstesniame eseistikos rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“ rašytoja daugiau akcentavo vyro ir moters socialinius vaidmenis, taip pat buvo sukurtas naujas marginalios, menopauzę išgyvenančios moters tipas. Skirtumas tarp šių dviejų rinkinių tas, kad naujajame šiek tiek mažiau akcentuojami vyro ir moters santykiai, jų trumpalaikiškumas. Šiaip ar taip, abiejuose rinkiniuose plėtojama vienatvės tema, tiksliau – kuriamas vienišos moters personažas. Rinkinyje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ moterys vaizduojamos kaip būtybės, kurios iš prigimties yra vienišos: „Man patinka, kai iš visų kontaktų mieste telieka vėjas ir praeivių batai. Iš visų pasirinkimų – vienatvė“ (p. 78). Visgi atsiranda tam tikras paradoksas, kuris labiausiai atsiskleidžia to paties kaip ir knyga pavadinimo esė. Moteris siekia izoliacijos, tačiau kartu negali kardinaliai atsiskirti nuo visuomenės dėl elementarių buitinių aplinkybių ar giminystės ryšių. Kvestionuoti galima ir patį apsisprendimo tvirtumą – kiek pasakotoja iš tikrųjų negali atsiriboti nuo kitų ir kiek ji to padaryti nenori sąmoningai.

Nesunku atkreipti dėmesį į tai, kad šiame rinkinyje kiekviena esė turi savotišką prieigą prie skaitytojo. Turiu omenyje pačias pirmąsias teksto eilutes ar bent pirmąją pastraipą. „Nekrologas“ pradedamas pasiūlymu, kuriuo visiškai panaikinama distancija tarp skaitytojo ir rašytojo: „Pradėsiu nuo informacijos, skirtos daugmaž visiems: dvidešimčiai minučių išjunkite mobiliuosius telefonus“ (p. 209). „Notarų kontoros“ pirmieji žodžiai skaitytojui sukuria familiarumo įspūdį – „kartą jau, rodos, sakiau, kad keliauti nemėgstu“ (p. 163) – jų (skaitytojo ir rašytojo) pažintis neatsitiktinė, pokalbis, rodos, pasižymi nuoširdumu. Kitos esė vėl pradedamos savotišku kreipimusi į skaitytoją – ar tai būtų kokia nors informacija, ar retorinis klausimas, ar net pasakotojos išpažintis. Tai ir yra vienas iš aspektų, kodėl skaitantysis gali pajusti savitą ir magišką teksto trauką.

Įdomiausia tai, kad skaityti šios rašytojos kūrybą gali gana nemaža visuomenės dalis. Skaitantysis nebūtinai turi būti eruditas, užtektų, kad jis turėtų bent jau minimaliai suformuotą literatūrinį skonį. Galbūt ir kiek per drąsus mano teiginys, tačiau daugelį (nors tikrai ne visas) esė galima skaityti gan paviršutiniškai ir tai daryti pavyktų sėkmingai. It kokį bulvarinį žurnalą, kuriame mažiau pretenzingas skaitytojas atras jam žinomus ir pažįstamus kontekstus – ar tai būtų prekybos centras „Maxima“, ar sausainiai „Selga“, ar veiksmo filmų žvaigždė Bruce’as Willisas. Žinoma, kiek labiau išpuoselėtą literatūrinį skonį turintis žmogus šių kontekstų nuolatinį įmontavimą į tekstą gali įvertinti neigiamai. Ilgainiui tai gali pasirodyti kaip bereikšmis ir dirbtinis būdas sudominti skaitytoją netradiciniais intarpais meniniame tekste. O pati esė struktūra – fragmentiškumas, rašymo stilius – gali pradėti varginti.

G. Radvilavičiūtės esė rinkinys – tai atviri pokalbiai su skaitytoju. Ir kiek šie kūriniai atitinka realius gyvenimo faktus, visiškai neturėtų būti aktualu. Net jei tai būtų absoliuti fikcija, neturinti jokio atitikimo realiame pasaulyje ar rašytojos gyvenime, skaitytojas vis vien būtų įtikintas vaizduojamo pasaulio autentiškumu. Gali iškilti klausimas – kodėl. O tai labai paprasta. Rašytoja savo tekstais sugeba įtikinti skaitytoją pateikta fragmentiška patirtimi. Nesvarbu, tai bus niūri tiesa ar nuoširdus melas, skaitantysis vis vien liks įtikintas.