Ką ir kaip rašyti į laikraščius

JUOZAS PRUNSKIS

I. Kaip rašyti ir siųsti spaudai skirtus dalykus

1. Rašyti tik vienoje popieriaus lapo pusėje, nes rankraštį taisant arba raidžių rinkykloje, ar pravedant korektūrą dažnai rankraštį tenka sukarpyti. Nepamirški lapus sunumeruoti. Numerį geriausia dėti viršuje, dešinėje pusėje. Kairėje padėtus numerius sąvaržėlė paslepia – nepatogu.

2. Kairėje lakšto pusėje reikia palikti laukus, kad būtų vietos redakcijai taisyti. Ir šiaip eilučių per daug nesugrūsti, nes, redaktoriams taisant, dažnai tenka kai ką į eilučių tarpą įrašyti.

3. Nerašyti pieštuku, o būtinai rašalu. Spaustuvėje iš rankraščio renkant raides laikraščiui, dėl stiprios šviesos pieštuko braižas darosi sunkiai išskaitomas. Dėl tos pat priežasties geriausia rašyt juodu rašalu, ne, pvz., raudonu.

Urtė Bimbaitė. Raidės (2). 2011

4. Reikia rašyti švariai, išskaitomai, aiškiai, ypač vardus, pavadinimus, vietovardžius, skaitlines labai aiškiai parašyti. Atminkime, kad redaktoriams reikia perskaityti labai daug rankraščių. Pagailėkime jų nervų ir akių. Tas pats ir su raidžių rinkėjais. Jie padarys žymiai mažiau klaidų, jei rankraštis bus aiškus, ženklai bus sudėti aiškiai, jei aiškiai matysis, kur vienas žodis, o kur du.

5. Parašęs ar perrašęs rankraštį, dar jį perskaityki ir ištaisyki. Jei nepasitiki savo kalbos žinojimu, būtų naudinga, kad duotumei ištaisyti geriau mokančiam.

6. Po rankraščiu parašyki savo pavardę, adresą. Jei siuntinėji atviruose vokuose ir nenori, kad pavardę visi žinotų, gali iš anksto su redakcija susitarti (laišku pranešti), kokia slapyvarde pasirašinėsi.

7. Jei nori, kad nesunaudotą rankraštį grąžintų, tą pažymėk laiškutyje ar ant rankraščio ir pridėki pašto ženklą atsiuntimui.

8. Jei dar tik pradedi spaudos darbą ir nesi redakcijai pažįstamas, parašyki savo užsiėmimą, kiek esi mokslo išėjęs. Naudinga pridėti patikimo žmogaus (klebono, policijos ir p.) pažymėjimą, raštą, kad redakcija pasitikėtų.

9. Nereikia redakcijai rašyt pagyrimų pačiam sau ar statyt „ultimatumų“, kad redakcija būtinai išspausdintų. Šitokie dalykai tik parodytų, kad bendradarbis nieko nenusimano apie redakcijos darbą. Kas tinkama, pati redakcija išrinks, o kas netinkama, neištaisys nė „ultimatumai“.

Nekaltinki labai redakcijos, jei kartais iš jos nesulauksi norėto atsakymo raštu. Redakcija turi tiek daug darbo, kad ne visada turi laiko kiekvienam atskirai raštu atsakinėti.

10. Geriausia adresuoti ne kurio nors redaktoriaus vardu, o tiesiai redakcijos, nes kitaip gali atsitikti, kad tas redaktorius bus kur išvykęs ar susirgęs, o redakcija, manydama, kad tai asmeniškas laiškas, jo neatplėš, ir žinios pasens.

11. Laikraščiui skirtą rašinį įdėjus į voką ir voko neužlipinus, galima priklijuoti tik 5 ct (jei tame pačiame mieste – tik 2 ct) pašto ženklą. Taip siunčiant reikia nepamiršti ant voko užrašyti „Spaudiniai“. Taip galima siųsti rankraščius iki 50 gr. svorio, o už kiekvienus sekančius 50 gr. – vėl tas pats mokestis. Šitaip siunčiant negalima įdėti jokio laiško redakcijai. Po žinute pasirašyti (pavarde ar slapyvarde) galima.

12. Naudinga žinoti, iki kurios valandos patekusi redakcijon žinia dar gali būti išspausdinta artimiausiame numery. Taip pat reikia žinoti, kada pas jus išveža paštą. Tada bus galima spręsti, ar korespondenciją įmesti į pašto dėžutę, ar gal patogiau įduoti autobuso šoferiui ir t. p.

Labai svarbi ir skubi žinia gali reikėti perduoti telefonu, jei laišku pranešti nesuspėjama. Patogiausia tokiu atveju prašyti pašte „Š“ (šaukiamojo sąskaiton) pasikalbėjimo su redakcija. Redakcija pati už telefoną apmokės.

Telefonas – brangi susisiekimo priemonė, todėl jį naudoti tik a) jei žinia svarbi, b) jei laišku pranešti nebesuspėjama. Pranešant telefonu, geriausia viską pirma susirašyti, greičiau vyks perdavimas. Jei šios sąlygos nebus išpildytos, kitą kartą redakcija nepriims Tavo telefoninio pranešimo, nes prieš „Š“ pasikalbėjimą pirma redakcijos atsiklausia, ar ji nori su tokiu asmeniu kalbėti.

Dar keletas pastabėlių

1. Jei spaudai siųstojo darbo neįdės, nenusiminki; pagalvoki, kas galėjo būti jame negero, kodėl nedėjo, ir rašyki kitą, trečiąsyk, kol įdės.

2. Jei laikraštis siunčiamų dalykėlių nepanaudoja, galbūt Tamstai geriau sektųsi kitame laikrašty, nes, pvz., kitokie dalykai spausdinami „XX Amžiuj“, kitokie „Mūsų Laikrašty“, dar kitokie „Žvaigždutėje“ ir t. p.

3. Atmintina, kad bendradarbiavimas spaudoje gali būti labai įvairus. Be jau suminėtųjų dalykų, laikraščiams (kurie tai spausdina) galima siųsti žmonėse nugirstos patarlės, mįslės, galvosūkiai, būdingos dainelės, pasakos (šie dalykai geriau tinka į vaikų laikraštėlius, pvz., į „Žvaigždutę“), kupletai, monologai, scenos vaizdeliai, įdomūs anekdotai ir t. p. Tik, suprantama, jie turi būti vertingesni, nes kitaip bus vargas pačiam ir redakcijai.

4. Kuo daugiausia skaityki. Juo būsi labiau išsilavinęs, tuo geriau seksis spaudos darbas. Naudinga gražiausias, gilias mintis iš knygų nusirašyti ir laikyti atskiruose vokuose savo archyve. Ši medžiaga pravers ir paskaitoms susirinkimuose.

5. Laikraštininkui naudinga dalyvauti organizacijų, visuomeniniame gyvenime. Ir čia lavinamasi, išgirstama, ką žmonės galvoja, randama medžiagos spaudos darbams.

6. Stebėki kitų spaudos bendradarbių darbus ir stenkis iš jų pasisavinti gerąsias puses. Naudinga dalyvaujant korespondentų kursuose ar kitomis progomis, su jais užmegzti ryšį, išsišnekėti, galbūt net susirašinėti.

7. Prie progos užsuki į redakciją, žinoki, kad redaktoriai daug laiko neturi, jų gaišinti negalima, bet visada turi teisę išgirsti jų pastabas dėl ligšiolinio darbo ir išklausyti pageidavimus ateičiai.

8. Naudinga tilpusius spaudoje dalykėlius išsikirpti ir pasaugoti. Atsiradus reikalui (pvz., byla teisme ir t. p.), visada bus galima juos surasti, be to, lengviau išvengsite pasikartojimų, jei reikale galėsite patikrinti, ką jau esate rašę.

9. Galbūt pats neturi daug laiko skirti spaudos darbui, bet visada gali paraginti kitus, sugebančius, kad jie rašytų. Jei jūsų apylinkėje apsigyveno stambesnis bendradarbis, galima redakcijai laiškučiu (ar atvirlaiškiu) pranešti, kad jį pakviestų bendradarbiauti.

10. Jei norima gauti honorarą, paprastai reikia apie tai iš anksto susitarti su redakcija.

Apskritai, mūsų kraštas nedidelis, laikraščių tiražai nėra tokie gausūs, tai, jeigu laikraštis ir neįstengia mokėti honoraro, neatsisakykime, jei galima, jame bendradarbiauti. Vargu ar kas šiuo metu gali būti gražesnio, kaip savo darbu paremti gerą vardą.

Iš: Juozas Prunskis. Ką ir kaip rašyti į laikraščius: keletas taisyklių pradedantiems spaudos bendradarbiams. Kaunas: KVC, 1940

Parinko Vidas Dusevičius