Iš rinkinio „Diena Poezijos Mirties Diena“
ANDREJ ADAMOVIČ
Andrejus Adamovičius (g. 1984) – poetas, prozininkas. Baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Kelių Baltarusijos PEN centro rengtų jaunųjų literatų konkursų laureatas. Dalyvavo literatūros festivaliuose Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Jo eilėraščių versta į lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių kalbas. Spaudai rengiamas jo eilėraščių rinkinys „Diena Poezijos Mirties Diena“ (Дзень Паэзіі Сьмерці Дзень).
Kristaus virkštelė
Kai paukščiai, žvėrys ir magai giedojo Jėzui giesmes, o jis
– graibstėsi sau už kojų, kišosi pėdas į burną,
– patarinėjo ir nurodinėjo sinedrionui,
– myžo ir šiko Romos legionieriams į saują,
Romos legionieriai nušvitę metė tarnybą,
o Juozapas buvo savos nuomonės apie šią šventę,
nupjovęs mažiui virkštelę, apsivyniojo ją apie kaklą
ir išsivedė šeimą į Egiptą.
Taip jis ir vaikščiojo su ta virkštele,
priminusia jam Betliejaus žvaigždės uodegą
ir juodą, sprangų jo gyvenimą.
O prieš žydų Velykas, Juozapui miegant,
virkštelę kažkas pavogė.
Juozapas verkė, žinodamas, kad ji nebesugrįš,
ir jam nepakilo ranka perpjauti ėriukui gerklę.
Ant tos virkštelės pasikorė Judas,
jis ją ir pavogė, virkštelę, nes tada nebuvo
piktesnio žmogaus visoje Judėjoje, o gal ir
visame pasaulyje.
Paskui tą virkštelę surado kažkokie žydai
ir pardavė pirmiesiems krikščionims už trisdešimt sidabrinių rublių.
Tą virkštelę ilgai saugojo ir perduodavo iš kartos į kartą
įvairiausi vienuoliai ir slaptų organizacijų nariai.
Dar jos ieškojo Danas Brownas ir nerado,
kur ji dabar, nežino niekas,
nors daug kas tiki, kad Danas Brownas ją turi.
Kas jiems uždraus tuo tikėti?
Štai aš tikiu, kad ta virkštelė man ant kaklo,
o anksčiau ją ryšėjo ant kaklo mano tėvas.
Juk kas taip spaudžia man kaklą?
Kas man taip spaudžia?
Kas taip trukdo kvėpuoti,
kai žiūriu į tave ir į mudviejų sūnų?
Daug kas vadina tai švelnumu, rūpesčiu arba meile.
O aš vadinu Kristaus virkštele.
Kartais man taip skaudžiai suspaudžia,
kad sunku patikėti, jog tai – švelnumas, rūpestis arba meilė.
Nors tikriausiai tokia ir yra meilė iki pat mirties,
meilė, apie kurią mums kalbėjo Jėzus.
.
Italai
Italai perka butus Karlo Markso gatvėje.
Išdažo sienas baltai.
Vasarą pastato ant palangių gėlių vazonus.
Žiemą pasisodina ant jų savo aukštaūges meilužes.
Jei kuri nors prasėdi visą žiemą, padovanoja jai žiedą su deimantu.
Jei kuri nors prasėdi visą žiemą, vežasi ją į Italiją ilsėtis prie jūros.
Jei kuri nors prasėdi visą žiemą, vežasi ją į Italiją supažindinti su mama.
Jei kuri nors prasėdi visą žiemą, ją veda.
O vasarą italai susėda į automobilius
ir važinėja Baltarusijos keliais – begaliniais lyg Mėbijaus juosta.
Jie niekur nemato baltos spalvos,
tik auksinius rugius, tik žalias bulves ir tik pilkus Lenino paminklus.
Štai kokią istoriją man papasakojo statybininkas,
dažęs mano kambario sienas.
Ketino nudažyti jas baltai,
todėl ir papasakojo apie italus.
Tada nuvažiavęs į Karlo Markso gatvę
iš tiesų languose išvydau vazonus ir meilužių nugaras.
O kai kurie italai pasirodė besą pederastai
arba puikiai išlavinę grožio pojūtį.
Jų languose nebuvo nieko,
tik širdį sujaudinančios tamsos bangos.
Jos priminė Doros Baltėjos srovę – upės, kurios niekada nebuvau matęs.
O kai Karlo Markso gatvėje nusileido sutemos,
italai ėmė pratisai tarsi Libano vėjas traukti savo dainas.
Tada iš dainų ritmo
suvokiau, jog italai dažnai straksi palei langą,
kad name priešais išvydę gentainį sušuktų Viva, Italia!
Bet juos mato tik aukštai virš miesto praskrendantys paukščiai,
nešdamiesi snapuose sielas ir kūnus tų, kurie sušalo per žiemą.
Skrenda kur nors į Italiją,
ten, sakė jis, visos sienos baltos.
.
Vinis, kuri visada su tavimi
Štai jums vinis kardiogramoje – Džomolungma, visos širdys baimingai sužiuro,
čia tai, ką Justas radiograma perdavė Aleksui, vokiečius išdūręs.
Štai, skaitytojau, ir pamanei, kad šlubuoja ritmas, ir rimas kur nors
prapuolė, gal ir neilgam, šiaip toks vilties neapleidžiamas narkomanas.
O žinai, skaitytojau, aš tai dėjau, nes dabar bus ne čiūčia liūlia,
o tikras vyriškas verlibras su kiaušiais, žodžiu, bus už ko laikytis.
Štai kodėl pradėjau apie vinį. Buvo išties sena,
ne todėl, kad surūdijusi, o todėl, kad kaltinė, ilga, kvadratinė.
Radau ją paskutinėje laiptų aikštelėje, aukštai
pranciškonų / benediktinų / saleziečių vienuolyno varpinėje
Drujos kaime.
Šalia didelės kaltinės vinies gulėjo angelo galva,
visa dulkėta. Ji buvo marmurinė, be akių akiduobėse.
Kaip atpažinau, kad galva tikrai buvo angelo?
Pirma, buvau pranciškonų / benediktinų / saleziečių vienuolyne
užkopęs į pačią varpinės viršūnę –
kas gi dar būtų čia užskridęs.
Antra, sparnuotas kūnas – nors koks tas angelo kūnas? –
gulėjo šalia. Pakėliau vinį dešiniąja, o galvą – kairiąja.
Susimąsčiau, ką verčiau pavogti – galvą ar vinį?
Ir kaip su ja nepakliūti į akis pranciškonams / benediktinams / saleziečiams?
Paskui tiesiog numečiau galvą į dulkes, o vinį
užsikišau už diržo. Ramiai parvažiavau namo.
Galbūt niekada daugiau gyvenime nebemačiau
pranciškonų / benediktinų / saleziečių.
Paskui ta vinis kažkur pradingo. Galbūt dabar ant jos
kabo vienas iš mano kambario portretų: Kandratas Krapiva, kardinolas Kazimieras, Claudia Cardinale.
Galiu net surengti tikrą mulkių loteriją:
paskubomis perkabinti portretus ir lažintis iš visų savo honorarų,
kad nė vienas gvėra neatspės, kuris portretas kabo ant pavogtos senos, kaltinės vinies.
Iš tiesų nežinau, kur dingo ta vinis.
Nesigilinsime į plėšikavimo, įstatymo, moralės, kekšavimo temas,
pasakysiu tau, skaitytojau, stačiai: kartu su šia vinimi iš mano gyvenimo
pranyko mylima moteris.
Nežinau, kur ji dingo.
Galbūt tai ji išsinešė tą seną kaltinę vinį.
Vertė Vytas Dekšnys
