Ilgas vakarėlis
DŽIUGAS JUODKAZIS
Viename privačiame vakarėlyje prie manęs priėjo pagyvenusi ponia. Dairiausi išgerti ir viena ausimi klausiausi. Ji pasakojo apie savo vyrą, kuris mėgo lankytis geležinkelio stoties bufete. Ten renkasi visuomenės atstumtieji, prostitutės, valkatos, buvę ir būsimi kaliniai. Jos vyras prašydavo papasakoti kokią nors gyvenimišką istoriją, o už tai nupirkdavo jiems gėrimų ir maisto. Kartą vėlyvą rudens vakarą kažkuris iš pašnekovų pasekė jį grįžtantį namo, trenkė jo nupirktu buteliu per galvą ir apvogė. Vyras liko gulėti griovyje, kol paryčiais, jau mirusį, surado kiemsargė. Ponios žodžiais tariant, jis buvo našlaitis.
Įsijautusi ponia šnekėjo, kad vyras buvo jai kaip brolis, vienišas pasaulio gyventojas, ieškantis supratimo ir padrąsinimo. Nei ji, nei draugai negalėjo jam suteikti praeities. Jaukūs namai, iš kurių jis negalėjo pažvelgti į savo vaikystę, į savo pradžią, iš kurių negalėjo pasiekti savo šaknų, negalėjo suprasti buvimo juose priežasties, tebuvo patogumų ir gražių daiktų rinkinys ir savotiškas kalinimas sielos, kuri gali, bet neturi kur prisiglausti. Gal todėl jis eidavo į stoties bufetą, kuriame kaip blizgantys geležinkelio bėgiai susikerta klajūnų keliai. Už lango širdies ritmu dudenantys traukiniai primindavo apie susitikimo laimę ir neišvengiamo išsiskyrimo liūdesį. Nusipirkęs drumzlinos kavos, jis susirasdavo vietą stovėti prie aukšto vienakojo apskrito staliuko, nes sėdėti čia galima tik ant palangių. Kiekvienas įeinantis palydimas skvarbiais žvilgsniais ir tyliais svarstymais – kas privertė peržengti ribą, skiriančią šią vietą nuo pasaulio. Natūraliai iš anksto priešiški žvilgsniai jam patiko labiau negu dirbtinės šypsenos miesto centre. Tarsi bevardis šešėlis, už durų nepalikęs pėdsakų, jis ateidavo čia vėlų rudenį, kai gamtoje nutyla gyvastis ir nublunka ryškios spalvos, kai lietų keičia šlapdriba. Jis vaišindavo valkatas alumi, pirkdavo jiems maisto, prostitutėms dovanodavo taurę šampano ir klausydavosi. Ryte rydavo svetimas gyvenimo istorijas, nes pats nežinojo savosios. Jos vyras sakydavo, kad būti našlaičiu nebūtinai reiškia šaltą vaikystę ir kad juo gali tapti kiekvienas, kuris nebeturi kantrybės klausyti ir suprasti.
Kai prie mūsų priėjo vakarėlio šeimininkas, ponia staiga pakeitė temą ir ėmė kalbėti apie tai, kur galima pigiai nusipirkti baldų. Šeimininkas pasivėdėjo mane į šalį ir perspėjo, kad ši ponia niekada nepraleidžia progos papasakoti nebūtų dalykų ir dažnai nusišneka. Paskui pridūrė, kad ji neturėjo jokio vyro. Kažkas pagarsino muziką ir aš, pasinaudojęs proga, nuėjau prie kitų vakarėlio svečių.
