Summa theologica

KOSTAS OSTRAUSKAS  (1926–2012)

.

Diskutuoja teologas KARL BARTH ir rašytojas WOLFGANG HILDESHEIMER.

BARTH. …o kažin, kaip ten, danguj?

HILDESHEIMER. Kur?

BARTH. Danguje.

HILDESHEIMER (žvilgterėjęs į lubas, šypsodamasis). A, ten – aukštai…

BARTH. … – ar angelai, šlovindami Viešpatį, iš tiesų groja Bachą?

HILDESHEIMER. Joną Sebastijoną?

BARTH. Ja, Johann Sebastian.

HILDESHEIMER. Nebent tik todėl, kad jis taip giliai tikėjo.

BARTH. Nejaugi tu, kolega, tokios prastos nuomonės apie Bachą?

HILDESHEIMER. Toli gražu. Tačiau tie tavo angelai, – (Parodęs nykščiu į lubas), – tose aukštybėse tikriausiai groja ne Bachą, bet Mozartą – einen göttlichen Spieler.

BARTH. Ak vis dėlto net ir tu negali apsieiti be šventumo.

HILDESHEIMER. Kai kalbu apie Mozartą, – taip. Bet nesuprask pažodžiui.

BARTH. Suprantu, kad nereikia taip suprasti. – Pagaliau aš nesakau, kad jie tikrai groja Bachą. Priešingai – kaip tik tuo abejoju, nors daug kas taip galvoja.

HILDESHEIMER. Tai kodėl mudu nesutariam?

BARTH. Turbūt todėl, kad klausimas vis tiek lieka neatsakytas. Tiesą sakant, ir man atrodo, kad angelai, užsigeidę muzikos…

HILDESHEIMER. O, kas gali jos negeisti.

BARTH. …groja Mozartą, o Viešpats Dievas noriai jo klausosi.

HILDESHEIMER. Be abejo, – jeigu jis skonį turi.

BARTH. Jeigu Viešpačiui gero skonio stoka, tai kam jo netrūksta? – Štai net ir netikėlis George Bernard Shaw Mozarto kūrybą pavadino the only music yet written that would not sound out of place in the mouth of God.

HILDESHEIMER. Net ir O du eselhafter Martin, o du martinischer Esel?.. Nekalbant jau apie kitus – dar šaunesnius – šedevrus.
BARTH. Kodėl tu vis linkęs dairytis į mėšlinąją pusę?

HILDESHEIMER. Gal todėl, kad tu jos niekad nematai? – Tad vis dėlto Mozartas?

BARTH. Nebūk toks kategoriškas. Ar tu esi toks tikras?

HILDESHEIMER. O tu?

BARTH. Nežinau.

HILDESHEIMER. Tai kas galų gale: Mozartas ar Bachas?

Tyla.

BARTH. Dievas Tėvas žino.

HILDESHEIMER (nusijuokęs). Tai gal jo ir paklauskim?

Iš kažkur pasigirsta BALSAS – – –

BALSAS. Jeigu jau taip norit, galiu pasakyti.

BARTH. Viešpatie! (Persižegnojęs) Nejaugi iš tiesų tai tu?

BALSAS (nusikvatojęs). Tikrai ne Godot.

BARTH. Tu? Pats Viešpats Dievas?

BALSAS. O kodėl ne?

HILDESHEIMER. O kodėl taip?

BARTH. Netiki?

HILDESHEIMER. Tik klausiu.

BALSAS. Manai, abejoji?

HILDESHEIMER. Neabejojęs nesužinosi.

BALSAS. O nuolat abejodamas neįtikėsi.

HILDESHEIMER. Užuot raitęs uodegą…

BARTH. Kolega! Prašau respekto!..

BALSAS. Uodegą? Kas tau sakė, kad aš ją turiu? Jeigu neklystu…

BARTH. Nejaugi tu, Viešpatie, išvis bet kada klysti?

BALSAS. Pasitaiko. – Tad jeigu neklystu, uodega – Šėtono anatomija.

HILDESHEIMER. Užmirškim anatomiją: ar tikrai esi Viešpats Dievas?

BALSAS. Viešpats Dievas? Kodėl taip iškilmingai? – Aš esu kas esu.

HILDESHEIMER. O kas tu esi?

BALSAS. Kas esu.

HILDESHEIMER. Nepilstyk iš tuščio į kiaurą: o kas yra kas?

BALSAS. Nesismulkinkim.

HILDESHEIMER. Priešingai – smulkmenose esmė.

BARTH. Nepristok kaip erkė. – Sakei, Viešpatie, gali pasakyti…

BALSAS. Kaipgi: aš juk neva viską galiu.

HILDESHEIMER. Neva?

BALSAS (irzliai). Galiu, galiu.

BARTH. Savaime suprantama. – Tad pasakyk, meldžiu: Mozartas ar Bachas?

BALSAS. Mozartas ar Bachas?

BALSAS tyli.

HILDESHEIMER. Taigi: Bachas ar Mozartas?

BALSAS (palūkėjęs). Pirmiausia patariu nepasitikėti tuo, ką plepa Misteris Shaw.

BARTH. Kodėl?

HILDESHEIMER. Dėl to, kad jis netikėlis?

BALSAS. Anaiptol. Jeigu taip būtų, tai ir tu, gerbiamasai, visada niekus taukštum. O taip, teko pastebėti, vis dėlto nėra.

HILDESHEIMER. Ačiū.

BALSAS. GBS dažnai nusišneka nuo koto todėl, kad nori pasirodyt labai originalus.

BARTH. Tad ir šį kartą?

HILDESHEIMER. Tai, sakai, Bachas? Ne Mozartas?

BALSAS. Ne, taip aš nesakau.

BARTH. Ne?

HILDESHEIMER. Tad vis dėlto Mozartas?

BALSAS (nekantriai). Ak, Mozartas… – (Suskamba Mozarto muzikos fragmentas), – Bachas… – (Suskamba Bacho fragmentas). – Bachas, Mozartas… Abu jiedu šaunūs vyrai ir, be abejo, didžiai geri muzikantai. Kas to nežino.

BARTH. Iš tiesų: kas to nežino.

HILDESHEIMER. Daug kas nežino.

BALSAS. Bet man, prisipažinsiu, geriau patinka ne muzika, o tyla.

Tyla.

BARTH ir HILDESHEIMER (kartu). Tyla?

BALSAS. Taip. Tyla.

Vėl tyla.

BARTH (nedrąsiai). Jeigu taip…

BALSAS. Jeigu? Tu manimi abejoji?

BARTH. Gink Dieve!.. – bet vis dėlto jeigu iš tiesų tau, Viešpatie, geriau patinka ne muzika, o tyla, tai kodėl pasaulyje tiek daug triukšmo?

HILDESHEIMER. Ir dantų griežimo.

Ilga tyla.
Pagaliau –

BALSAS. Per daug norite žinoti. – Tarp kitko: sako, jog tyla yra Viešpaties balsas. (Nusikvatojęs) Tad laikas nutilti. Sudievu.

BARTH. Su Dievu?

BARTH ir HILDESHEIMER žiūri vienas į kitą.

HILDESHEIMER. Atrodo, taip ir liksim nesužinoję: Mozartas ar Bachas?

BARTH. Ką gi, daug ko nežinome ir niekad nežinosim.

HILDESHEIMER. Bet tu tikrai žinai, kad čia buvo Viešpats Dievas?

BARTH. Žinau, nes tikiu. Dievo pažinimas kiekvienam įgimtas. Ergo, aišku savaime, jog jis yra.

HILDESHEIMER. Štai ir summa theologica. Ak, doctor angelicus: kiek mažai tau reikia.

BARTH. Ne mažiau, negu tau, kad netikėtum.

HILDESHEIMER. Abejoju, kolega, aš tik abejoju. Sakysim, gal tas balsas – tiktai Šėtono išmislas?

BARTH. Šėtono? Ką gi, jeigu Šėtonas ten prabilo, vadinas, jis yra. O jeigu yra Šėtonas, yra ir Dievas.

HILDESHEIMER. Manai, nėra vieno be kito? Privalo būti simetrija?

BARTH. Ir tvarka.

Tyla.

HILDESHEIMER. Tai gal tada ir Mozartas, ir Bachas?

BARTH. Ir vienas, ir kitas?

HILDESHEIMER. Taip, abu.

BARTH. Abu?

Vėl suskamba tie patys Bacho ir Mozarto muzikos fragmentai – abu iš karto.
BARTH ir HILDESHEIMER užsiima ausis.

BARTH. Herrgott!..

HILDESHEIMER. Nejaugi ir danguje chaosas?

1993

„Metmenys“, 1993, Nr. 65

___

Šios teologijos užuomazga – Hans Küng kalba Mozarto jubiliejinių metų (1991) proga – „Spuren der Transzendenz? Erfahrungen mit der Musik Mozarts“.