Paryžius, pagal akis

IEVA GUDMONAITĖ

Miegas kituose miestuose saldesnis. Ilgiau ir lengviau leidžiant slinkti sapnams, paskui jiems pintis su sapniška miesto erdve. Kai prieš kelerius metus su draugais keliavom autostopu, nukakti iš vieno miesto į kitą užtrukdavo visą dieną. Bet svarbiausia spėti nusigauti, kol laikas miegoti. Kad ir kas būtų nutikę dieną kelyje – svarbiausia užmigti jau kitur. Labiausiai norėjosi piešti ne matytas pilis, kalnus ar upes, o lovas, kuriose būdavo galima padėti per dieną įspūdžių prikaupusią galvą, minkštajam patalui atiduoti formų ir spalvų kibirkščiavimą, žinant, kad miegodamas daug ką pamirši. Ir liks tik apibendrinimai, svarbiausi taškai, formos įgaus formą – vieną, minkštą, ovalią, užgimusią iš patalų pūkų. Geriausiai atsimenu miegojimą Lenkijoj, kažkokiam mieste, nepasiekus Varšuvos. Jau buvo laikas miegoti, ir būtent dėl to jokiu būdu negalėjome pratęsti kelionės. Kaip tik sustojo vyras – jis pasisiūlė mus visus pavalgydinti restorane ir apgyvendinti viešbuty, kur nakvynė kainavo šimtą zlotų kiekvienam, su didžiausiom, balčiausiom lovom ir pusryčiais ryte. Jis tiesiog už viską sumokėjo, ir nuo kelionės pavargusiems mūsų kūnams ir sieloms buvo suteiktas tobuliausias poilsis. Raudoni kilimai, ryte į atsipalaidavusius plaučius įtraukus tabako dūmų užėjęs ūmus svaigulys, malonus svirduliavimas iki apačioje mums paruoštų pusryčių. Viskas dykai, viskas kaip pasakoj. Nesvarbu, kad kitą naktį jau teks miegoti vienkiemyje ant grindų, nesiprausti ir nevalgyti. Tik kovo saulė, kiekvieną rytą vis panašiai krintanti ant veidų. Kelionių svaigulys, artėjantys Slovakijos kalnai, keliai, pakelėse sėdint ant kuprinių rašomi laiškai.

Autorės piešinys

Dar kitoks miegas Paryžiuje. Įdomu, kad keliose vietose, kur apsistojau, teko miegoti dviaukščių lovų antrame aukšte, antrąkart išvis beveik prie lubų. Negalėjau neprisiminti prie lubų kabančios vieno krišnaisto lovos mažame Užupio kambarėly, kur buvau pakviesta arbatos ir indiškų skanumynų. Jis sakė, kad taip miega brahmanai ar šventikai. Pamaniau – gera pradžia. Kaip ir pirmą dieną – paskutinę būsiu atsibudusi kažkur aukštai, iš kur kaip iš kokio bokšto galima stebėti kiekvieną daiktą. Ir ilgai, dar ilgai nesikelti, o kažkur vokų tamsumoje piešti miestą – bokštus ir kupolus, sferas, katedras, aikštes. Nueiti basai į mažą vasaros krautuvėlę, apsuptą daugiaaukščių stiklinių muziejų, nė nesiruošiant į juos eiti (toks sapnas aplankęs pirmąją naktį), ir nusipirkti pyragaitį. Deja, mano draugė susirgo ir tokiame iš atsiminimų nubraižytame mieste ir liko. O aš ėjau. Nulipdavau kopėčiomis iš savo lovos aukštybių ir ėjau, ėjau ir ėjau, ir ėjau – kur akys mato, kur protas nebesupranta. Eiti ir eiti, veržtis, suptis, suktis kaip karuselėje, gotikinių katedrų skliautais nutekėti į erdvės siausmą ir grįžti, išlašėti lašais, gruodžio lietumi, visai ne sniegu, man sakė, Paryžiuje tokios žiemos ir būna – daugybė aplytų Kalėdų eglių, ir mintis, kad tik mieloje ir mažoje šiaurėje mūsų lauks balti kiemai ir apsnigtos eglių viršūnės.

O čia užtekdavo ir pastatų baltumo. Net jeigu jie nebuvo baltos spalvos. Net jeigu būdavo naktis ir miestas žibėdavo tik apšviestas dirbtinių žvaigždžių. Bet akis užtvindydavo baltuma vos tik pradėjus eiti. Tai, aišku, ne visai tiesa. Būdavo baimės ir užstrigimų, negalėjimų patikėti savo akimis, nusivylimo realybėje esančiomis formomis, Paryžiumi, kuris tik dabar, atmintyje, jau po keleto miego naktų, neteko buitiškumo. Tik dabar jau liko baltas kaip sniegas. Sukuriantis erdvę gotikiniais Eustachijaus bažnyčios skliautais, kur po mišių vargonai gaudė kaip juoda jūra – bauginančiai, tarsi lūžtų tūkstančiai Eifelių. Besisukantis kaip karuselės, kurių buvo pilnas miestas. Visada atsiveriantis visai ne ten, kur tikiesi, visai ne tuo, ką žinojai, kur norėjai nueiti prieš atvykdamas. Atsiverdamas tik toks, koks gali būti tavo Paryžius, ir tik toks, koks dabar esi tu.

„Kaip Paryžius?“ – klausia artimieji, draugai, kuriuos palikau išskrisdama. Šis klausimas tavo klausai – tarsi bandymas įrodyti, kad jau grįžai, tačiau niekas netiki, kai sakau, kad „vis dar Paryžius“, paskui bandau laužyta kalba nupasakoti, kas vyko, ir gerklėje tvenkiasi kažkas sunkaus, nes verbalizuojant balsu pamažu dingsta jausmas, atsiminimai suskyla į kažkokius lūpomis artikuliuojamus garsus, dėliojasi į nebetelkiamus darinius, virsta kitiems neperteikiamomis emocijomis arba kokiu nors siužetu. Aišku, galima papasakoti, kur gyvenau, kurioje metro stotelėje turėdavau išlipti, kokius muziejus aplankiau – bet šį kartą pavykdavo išsisukti, nes turėjau eskizų sąsiuvinį ir visiems rodydavau, kaip atrodo nupiešta minia prie Monos Lizos Luvre, ir visi patikėdavo, sakydavo – taip, būtent taip ir yra. O dabar dar ir rašau – kad ištaisyčiau negebėjimą pasakyti, tiesiogiai perteikti kitam emociją, miesto dvelksmą. Gražus tas Paryžius, nieko nepasakysi.

„How long are you planning to stay in Paris?“ – klausdavo paryžiečiai, ir į šį klausimą būdavo taip pat lengva atsakyti – septynias dienas. Atsakydavo, kad per trumpai. „But there is no time“, – bandžiau išstenėti nuvalkiotą frazę vieno iš Paryžiaus rajonų (kur atrodė, kad viskas iš maketų) buto, kuriame vyko gimtadienis, balkone. „Yra tik judėjimas“, – sakiau ir beviltiškai rodžiau į apačioje sustatytus motociklus, medžius, šaligatviu einančius arba bėgančius žmones, nupieštas dviračių eismo linijas ir metro bėgius, apsodintus žole. „Suprantat?“ – klausiau tų, kurių akys žibėjo viltingiau, bet jie sakė, kad nelabai. Kažkas gal truputį. „Nagi dviračiai, motociklai, judėjimas, na, movement!“ – sakiau pati apstulbusi iš nuostabos ir suvokusi, kad yra įvairiausių judėjimo formų. Gal vynas čia paveikė, gal apskritai tas daug kam pažįstamas kito miesto jausmas.

Yra judėjimas erdvėje – dar didesnis atradimas, besisukant užvertus galvą į Eifelio bokšto vidurius, tarsi kokią nesuvokiamo gylio mandalą. Erdvė akyse tais švytinčiais karkasais tarsi suplokštėja, o toluma ir gylis pereina į vidų, tampa išgyvenimo forma. O kai sukiesi, tai daug labiau nei visada atrodo, kad sukasi skliautas, o ne tu pats. Tu esi tik įkritęs į dar niekada taip stipriai neįvykusį žiūrėjimą. O žiūrėti juk mes iš esmės čia ir atvažiuojam, tiksliau, atskrendam didelius atstumus. Žiūrėti, matyti, gyventi vaizdais. Taigi šitas Eifelio mandalos sukimasis paskutinę naktį Paryžiuje buvo tai, kas man vėliau dar labiau leido eiti kur akys veda. Atsikračius visų proto sugalvotų konstruktų, visų norų būti kažką aplankius ir kažką pamačius. Netgi noro matyti, kuris dažniausiai ir trukdo. Eiti kur akys veda ir yra eiti į save, įgaunantį gražiausias formas, kurias gali pasiūlyti miestas.

O akys dažnai nuvesdavo prie karuselių, kurių ten apsčiai. Kartą liūtyje teko slėptis tarp spalvotų arklių ir dramblių, o šį kartą sukimąsi po Eifelio bokštu pratęsė supimasis vaikiška karusele. „Tai yra karuselių miestas“, – sakiau mintyse, vaikščiodama atbulom tiltais, be daiktų lakstydama po aikštes. Teko kiek nugalėti save, kad išdrįsčiau iš karuselės kioske sėdinčio vyro nusipirkti bilietėlį, žinodama, kad esu jau didelė ir kad karuselę įjungs dėl manęs vienos, ir kad būtinai norėsiu sėsti ant arklio, nors yra ir tokių karietų, kuriose kaip suaugusi atrodyčiau normaliau. Tačiau buvo be galo smagu. Buvo malonu daryti ką nori ir žaisti mieste, kuriame niekas tavęs nepažįsta ir kuriame žvilgsnis tik skaidrės ir skaidrės. Kuriame akys vėliau nuves į kitų švytinčių karuselių pilną aikštę, paskui į ilgą gatvę, visą apstatytą šviečiančiais prekystaliais, kur pardavinėjama viskas, ko gali geisti. Pilna visokiausių gėrybių, saldybių, grožybių. Einu apsvaigusi, žiūrėdama į gatvės gale atsiveriančią didžiąją baltą besisukančią karuselę – apžvalgos ratą, tikriausiai skirtą jau tikrai suaugusiems. Perku karšto saldaus vyno, jis garuoja, o ausyse išsilydo begalė švelniausių garsų, ir akys nuveda mane iki didžiulės Magdalenos bažnyčios. Naktis – tokiu metu bažnyčios paprastai uždarytos. Tačiau kažkodėl užlipu laiptais ir veriu didžiules duris. Pasigirsta choras ir įvairiausi instrumentai. Neapsakomas grožis ir staiga krūtinę užplūdę virpuliai. Tamsiais kupolais lyg jūros bangomis nueinantis žvilgsnis. „I am sorry, it is a concert.“ – „Oh, OK, that’s wonderful.“ – „Yes, but it’s not for free.“ – „Really? And how much does it cost?“ – „Twenty euros.“ Šypsausi ir prašau, kad leistų truputėlį pabūti. Ir man leidžia pabūti penkias minutes. Ir tų penkių minučių man daugiau negu visų kada nors girdėtų garsų. Išeinu apstulbusi, dar kiek pastovėjusi už durų, sužinojusi, kad atliekamas Händelio „Mesijas“, galvoje skambant orkestrui, muzikai, besikuriančiai manyje, iš manęs, tamsoje judinu rankas, tarsi diriguočiau, ir niūniuodama bandau išreikšti, ką girdžiu.

Dažnai ir vaikystėj girdėdavau niekad negirdėtą sudėtingą muziką, tačiau žinodavau, kad jei norėčiau ją užrašyti, turėčiau visą gyvenimą mokytis kažkokių sistemų ir skaičių, ir tiesiog leisdavau viskam likti toje neapčiuopiamybėje. O dabar galėjau numanyti, kad šios penkios minutės man buvo intensyvesnės už valandas, kurias išklausė dvidešimt eurų sumokėję žmonės.

Žiūrėjau į ribą, kur susidūrė tamsiai mėlynas nakties dangus ir geltonai apšviestas bažnyčios stogas, ir būtent tada supratau, kodėl reikėjo vieną iš lietingų dienų trenktis į Orsė muziejų pažiūrėti van Gogho ir kitų autorių. Dėl pačios realybės, kurioje vėliau suskamba paveiksluose pamatyta šviesa.

Toliau einant, besisukant miesto karuselėje, akis patraukė užrašas „Tokyo“. Žinojau, kad tai kažkas panašaus į šiuolaikinio meno centrą. Užėjau. Prieš akis atsivėrė didelė erdvė, nuo lubų nuleisti karojo stendai su įvairiais atpažįstamais ženklais išpaišytais nuogais žmonėmis. Buvo tuščia, visai kitaip nei didžiuosiuose muziejuose, į kuriuos plūdo minios turistų. Čia buvo tik žmonių atvaizdai ir jie tiesiog kabojo erdvėje. Iškart prisistatė juodaodis prižiūrėtojas, kažką sumurmėjęs prancūziškai parodė į kuprinę – reikia nusiimti. Priėjau prie didelių daiktų seifų. Atidariau vieną, įdėjau kuprinę, uždariau. Reikėjo, rodos, suvesti sugalvotą kodą. Pažįstant save apėmė nuojauta, kad jei įdėsiu kuprinę, tai greičiausiai nebeišimsiu, ir geriau būtų tiesiog eiti su kuprine, bet taisyklės yra taisyklės, pagalvojau, o juk čia toks fatališkas šito miesto žaidimas – reikia būtinai užrakinti kuprinę. Įvedžiau, kaip man atrodė, keturių nulių kodą. Laiminga įėjau į ekspozicijų salę. Pro sunkias tamsias užuolaidas patekau į nedidukę patalpą. Buvo tamsu, tik viename kampe švytėjo iš auksinių medžio šakelių sukrautas laužas, o kitame – dulkėse gulintis ėriukas. Ant sienos buvo rodoma vaizdo projekcija. Prisėdau. Prieš akis pradėjo slinkti blausiai apšviestos, aptrupėjusios skulptūros, ant jų lengvai ir švelniai judėjo šviesa, skambėjo kvapą gniaužianti muzika, paskui rodė vandenį, norėjosi verkti. Kaip vaikui, iš grožio ir iš suvokimo, kad viso to nemačiau pavargusi ir suirzusi vaikščiodama po muziejus, kuriuose taip norėjosi ką nors pamatyti, o čia pastatas prie upės ir mažytė ekspozicija – viskas, ko reikėjo buvimui Paryžiuje apibendrinti. Vaizdas, prie kurio mane atvedė akys. Kuris užsibaigė vienai skulptūrai užsimerkus. Taip garsiai ir stipriai, be garso paliečiant garsais. Vėliau perskaičiau – tai buvo jauno menininko kūrinys. Ir jis negalėjo žinoti, iš kokio mažo pasaulėlio mažas žmogus čia bus jo dėka taip maloniai sukrėstas. „Menas turi sukrėsti sielą“, – atsiminiau frazę iš Tarkovskio „Veidrodžio“ ir ėjau „pasiimti“ kuprinės. Aišku, tai buvo neįmanoma. Suvesti keturis nulius neužteko. Kreipiausi į juodaodį prižiūrėtoją, jis truputį suirzęs kažką sakė prancūziškai ir visaip gestikuliavo, aišku, nesuprato angliškai mano tariamo zyrau, zyrau – tada pakvietė kitą juodaodį ir jis man, rodos, pasakė, kad suvestą kodą reikia užsirašyti. Tada atrakino mano spyną. Išsiėmiau kuprinę ir be galo užsinorėjau nupiešti pastato erdvę su pakabintais kūnų atvaizdais. Bet man pasakė, kad galerija jau uždaroma. Išėjau, nors bandžiau dar piešti prieangy – iš ten išvarė, nes jau uždarinėjo didžiuosius vartus. Išbėgau į lietų ir staigiai drebančiomis rankomis piešiau pro besiveriančius vartus dar matomą, tuoj tuoj išnyksiančią erdvę. Ant angliuku piešiamo vaizdo lašėjo vanduo. Virš vartų žibėjo ir keitėsi raudonų skaičių eilė. Kaip koks paaiškinimas per skaičius, kaip aš ten atsidūriau. Kad many liulantys skaičiai vieną akimirką suderėjo su skaičiais virš durų. Kad būtent taip įvyksta visi netikėti susitikimai, patys stipriausi, nepakartojami ir neužmirštami.

Pravaikščiojusi visą dieną ir naktį, jau ieškodama metro stotelės „Châtelet“, iš nuovargio prigludau pailsėti prie Luvro. Kaip malonu prie jo tiesiog pailsėti, atremti įsitempusią nugarą į didingos paveikslų galerijos sieną, žinant, kad už jos rikiuojasi daugybė liudijimų, jog didieji meistrai egzistavo. Liudijimų, įdėtų į stambius auksinius rėmus, kabančius ant baltų sienų. Paveikslų, apie kurių buvimą man daug maloniau dabar tiesiog pagalvoti, skendint meilėje, kurią sutvenkė neregimas Paryžiaus baltumas, kartu su nuovargiu, žinant, kad dabar tikrai nežengčiau į ištaigingus didžiosios pasaulio galerijos labirintus. Nujaučiant, kaip ilsisi nuo tūkstančių turistų pavargę nutapytų žmonių veidai, kaip dabar galbūt kraiposi, stūgauja arba miega, ruošiasi sunkiam kitos dienos nejudėjimo, buvimo paveiksle darbui.

Tada nupiešiau paskutinį eskizą Paryžiuje – katedrą, kurios pavadinimo nežinau. Keista buvo piešti tokį didingą paminklą, prašmatnybę, gotiką – virpančiu angliuku perteikti kontūrą. Švelnus bandymas pasisavinti tai, ką matau. Liudijimas to, kad matau, kad atvažiavau čia žiūrėti.

Vėliau visą likusį kelią iki namų, kuriuose gyvenau Paryžiuje, vis svajojau apie palubėje esančią lovą, į kurią galėsiu įsiropšti kaip į lizdą iš tolimų skrydžių grįžęs paukštis. Jaukiuose, Paryžiuje užaugusių vaikų pilnuose namuose dar radau papuoštą didžiulę eglę. „Ir ji tapo neregima, kai tik ją pamačiau“, – galvojau, skaitydama Rilkės devintosios Duino elegijos eilutes: „Žeme, ar ne šito tu trokšti – neregima mumyse prisikelti? Ar ne tavo svajonė – kartą neregima tapti? Žeme, neregimoji!“ Ir Paryžius per mane tapo neregimas. Tiek, kiek jo pamačiau. Nes būtent tai, ką atsimenu, ir yra ta neregimoji, nebepaliečiamoji dalis. Miestas įsikėlė į mano vaizduotę. Taigi jis tapo jau kažkuo kitu, nei buvo. Kažkuo daug labiau neapčiuopiamu. Galbūt į Paryžių ir važiavau jo vaduoti iš apčiuopiamybės – visaip mąsčiau savo šiltame ir jaukiame, palubėse pakibusiame guolyje. Ir pamažu nuo įspūdžių tvinksintys smilkiniai persikėlė į miego zonas. Kurios pagreitino mano atsidūrimą po Paryžiaus atrodančiame nedideliame Vilniuje, jau kiek pasipuošusiame mažyčiais gruodžio sniegais.