Moters asmenybės branda pasakoje „Baltoji Lelija”

GINA KNABIKIENĖ

Pasakos siužetas

Pagrindinė pasakos veikėja Magdalena nemokėjo šokti. Kartą nuėjo į šokius, bet niekas nevedė jos šokti. Magdalena panoro šokti nors ir su pačiu velniu, kad tik kas nors ją pašokdintų. O velnias ir prisistatė, pasivertęs gražiu šokėju.

Išmintingos bobutės padedama, Magdalena patyrė, kad tas jaunikaitis – velnias. Mergaitė pasekė „šokėją“ ir pamatė jį kapuose graužiantį negyvėlį. Velnias pajuto, kad Magdalena į jį žiūri. Ji šoko bėgti, o velnias vytis. Mergaitė pasislėpė pas išmintingąją bobutę. Velnias beldėsi į duris, reikalavo atiduoti šokėją. Bobutė visą naktį pasakojo jam apie lino vargus, kol užgiedojo gaidys ir velnias pasitraukė.

Tada velnias kasnakt ateidavo prie Magdalenos klėties ir belsdavosi į duris, liepdamas pasakyti, ką mergina mačiusi kapinėse. Jeigu nepasakysianti, tai mirsią jos motina, tėvas ir ji pati. Taip ir atsitiko.

Pasinaudojusi senosios bobutės magija ir patarimais, Magdalena po mirties pavirto Baltąja Lelija. Ją pamatė ir nusiskynė karalaitis. Parsivežė į rūmus. Atvaduoti užkerėtą mergelę karaliui padėjo ant marių kranto sėdintis berniukas. Jo patartas, karalaitis šilkų tinklu sugavo gražiąją mergelę. Ji tapo karaliaus žmona, susilaukė sūnelio.

Kartą Magdalena kartu su karaliumi nuvyko į bažnyčią, o paskui juos – ir velnias. Jis vėl pareikalavo pasakyti, ką Magdalena mačiusi kapinėse. Jei nepasakysianti, mirsiąs jos vaikelis. Karalienė nieko nepasakė, jos sūnelis mirė.

Ula Vaičiūnaitė. Pasakos "Baltoji Lelija" iliustracija. Iš: The White Lily. Lithuanian tales, V.:Versus aureus, 2008

Senosios bobutės patarta, vaiko karalienė nelaidojo – paguldė rūsyje. Susilaukusi kito kūdikio, truputį įpjovė į šio mažąjį pirštelį ir tuo krauju patepė pirmąjį vaiką. Šis atgijo, o po to ir velnias daugiau nebesirodė. (1)

Pasaka „Baltoji Lelija“, kaip ir kai kurios kitos lietuviškos pasakos apie moteris, atskleidžia moters raidą nuo naivios ir nepatyrusios mergaitės iki karalienės, dviejų vaikų motinos. Nuo kitų pasakų ji skiriasi tuo, kad šioje susiduriame su archetipine moterų diada – mergaite ir senole. Senovėje buvo labai svarbu, kad gyvenimo patirtį ir sukauptą išmintį jauniems žmonėms perteiktų senieji genties ar bendruomenės nariai, nes žmonės dar nesugebėjo kaupti informacijos, jos užrašyti ar kitaip išsaugoti. O nuo žinių priklausė gebėjimas išgyventi. Pasakoje susiduriame su moteriškąja žemdirbių kultūros magija, kuri moterį gynė ir saugojo. Matriarchato laikus primena ir tai, kad pasakos veikėją išgelbėjo ne karalaitis ar karžygys, bet išmintingoji senolė.

Magdalena buvo tokio amžiaus, kad jau galėjo eiti į šokius. Mergina dar nemokėjo šokti, tad galima spėti, kad ji tebebuvo virsmo iš paauglystės į mergystę būsenos; šokių lankymas rodo mergystės iniciacijų pradžią.

Remdamiesi Eriko Eriksono (2) asmenybės raidos teorija, galime sakyti, kad pasakos veikėja tebebuvo ankstyvos jaunystės stadijos, kai neišvengiamai iškyla krizė: intymumas ar izoliacija? Kitaip sakant, suaugusiojo žmogaus gyvenimo pradžioje ugdomi jausmai kitiems žmonėms. Jaunuoliai siekia kito žmogaus draugystės, meilės, identiškumą stengiasi suderinti su kito žmogaus savastimi. Jei dėl kokių nors priežasčių tai nepavyksta ir jei jaunuolis per daug užsisklendžia savyje, iškyla izoliacijos pavojus. Pasakos veikėja sielojosi, kad niekas jos neišveda šokti. Kad save imtų vertinti teigiamai, jai buvo labai svarbu tapti tokiai kaip visi.

Kalbant analitinės psichologijos terminais, pasakos veikėja buvo visiškai susitapatinusi su savo persona, savuoju „socialiniu aš“ (3). Personos archetipo teigiamas bruožas yra tai, kad jis padeda susitapatinti su kuriuo nors amžiumi, lytimi, socialine padėtimi ir adaptuotis. Persona yra tarpininkė tarp ego ir išorinio pasaulio. Dėl šio archetipo palengvėja bendravimas, prisitaikymas prie visuomenės. Vis dėlto per didelis susitapatinimas su persona yra žalingas, nes sutrikdo gilesnį savęs ir pasaulio suvokimą bei tolesnę asmenybės raidą.

Šokiuose nieko ypatingo neįvyko, kol veikėja pagalvojo: „Kad nors velnias mane išvestų šokti.“ Jei ši mergina, beveik dar vaikas, būtų pasipasakojusi, kokios mintys ją kamuoja, išmintingajai bobutei, ši būtų perspėjusi, kad velnio nei vardo negalima minėti, nei mintyse jo šauktis, nes šis vien apie jį pagalvojus sugeba tučtuojau prisistatyti. Išmintingoji senolė tikriausiai būtų įspėjusi, kad sau blogo linkėti – taip pat tam tikri kerai, juodoji magija.

Tai, kad Magdalena šitaip rizikavo, rodo, kad jos siela nebuvo brandi. Mergina svyravo tarp puikybės ir menkavertiškumo kompleksų. Jos vertės pajautimas labai priklausė ne nuo jos vidinių vertybių, bet nuo kitų požiūrio į ją.

Perėjimui iš paauglystės į jaunystę būdingi saviti sunkumai. Tai ieškojimų ir atradimų, taip pat ir klaidų metas, juolab kad jaunuoliai tada dažniausiai dar nebūna įsisąmoninę savo šešėlio.

Carlas Gustavas Jungas rašė: „Mes turime tam tikrą suvokimą, kaip dera gyventi civilizuotam ar moraliam padarui, ir kartkartėmis labai pasistengiame pateisinti šiuos ambicingus lūkesčius…

Deja, be jokios abejonės, žmogus kaip visuma yra blogesnis, negu įsivaizduoja esąs ar negu norėtų būti. Kiekvienas meta šešėlį. Mes nešiojamės su savimi savo praeitį – primityvų, žemesnio išsivystymo žmogų su jo troškimais ir emocijomis.“ (4)

Kitaip sakant, patys tarsi turime dalelę pragaro ar šį tą velniško savyje ir kuo mažiau tai įsisąmoniname, tuo pavojingesnės gali būti iš pasąmonės kylančios jėgos, impulsai, galintys nulemti ir savidestruktyvų elgesį.

Magdalena, bobutės patarta, užmynė šokėjui ant kojos. Tuščias batas parodė, kad ten ne žmogaus pėda, o velnio kanopa. Toks nelabojo atpažinimo motyvas aptinkamas daugelyje pasakų. Mitologai yra iškėlę hipotezių, kad slavų Velesas / Volosas, senųjų indų Valas, Vritra ir senovės lietuvių dievas Velinas yra susiję tiek su mirusiųjų vėlėmis, tiek su gyvuliais, nes senovėje indoeuropiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo kaip pievą, kurioje galėjo gyventi gyvuliais pavirtusios vėlės. O žemėje savo ruožtu dievas Velinas taip pat globojo gyvulius, buvo atsakingas už jų vaisingumą, bandų gausėjimą. Gal todėl požemių dievas ir turi gyvuliams būdingus atributus – ragus, uodegą, kanopas. Kita vertus, požemyje gyvenančioms įvairių tautų mitinėms būtybėms taip pat būdinga deformuota išvaizda (5).

Pasakos pradžioje merginos gyvenimas atrodo gana įprastas, o kitose pasakos dalyse aptinkame vis daugiau senovinių archetipinių vaizdinių. Bobutės patarta, Magdalena pasekė „šokėją“ ir pamatė jį einantį į kapus, lendantį pro koplyčios langą, atsigulantį į karstą ir graužiantį negyvėlį. Tai senovinis vaizdinys. Jis žinomas jau senovės Egipto mitologijoje. Vladimiras Propas net iškėlė hipotezę, kad velnias, ryjantis negyvėlį, greičiausiai bus kilęs iš paties numirėlio vaizdinio, nes apie negyvėlius senovėje manyta, kad jiems būdingas besaikis rajumas (5). Vaizdinių apie alkanų vėlių pamaitinimą taip pat yra išlikę ir senovinių lietuvių kalendorinių švenčių – Kūčių, Kalėdų, Vėlinių – papročiuose ir prietaruose (6).

Pasakoje susiduriame su archajiniu merginos vijimosi ir gaudymo motyvu. Velnias vijosi persigandusią Magdaleną. Šis epizodas primena gražuolės nimfos Dafnės, žinomos iš graikų mitologijos, bėgimą, kai ją pagauti ir sau laimėti troško dievas Apolonas. Toje antikinėje graikų istorijoje Dafnė tėvo, upių dievo Penėjo, išprašė, kad ją paverstų lauro medžiu (7). Šioje legendoje, atrodo, atsispindėjo moters raidos sutrikimas, netgi sustabdymas. Senovės laikais moters tapsmas buvo griežtai reglamentuotas – nuo vaiko iki tekėti jau galinčios merginos, paskui – santuoka, motinystė, senatvė. Jei moteris dėl kokių nors priežasčių būtų atsisakiusi pratęsti giminę, tai būtų buvęs sunkiai suvokiamas ir labai nepageidautinas įvykis. Galbūt todėl legendoje apie Dafnę jos išsigelbėjimas yra lyg ir pražūtis.

Pasakoje Magdalenos išsigelbėjimas taip pat įmanomas tik pavirtus augalu – Baltąja Lelija. Tas pašėlęs jos persekiojimas ir vijimasis kelia asociaciją, tarsi mirtis vytųsi gyvybę, o žiema – vasarą. Nors Magdalena pavirto Baltąja Lelija, jos asmenybės raida nenutrūko.

Ji pabėgo nuo velnio ir pasislėpė bobutės pirkelėje. Atsivijęs šis daužė duris ir reikalavo atiduoti šokėją. Bobutė kalbėjo labai švelniai. Į velnią ji kreipėsi: „Palauk, vaikeli.“ Tai moteriškos ar matriarchato išminties padiktuotas kreipinys, tarsi bobutė kalbėtų su kažkuo užkerėtu, užkeiktu, su tuo, kas ilgai buvo slopinta, o dabar staiga išniro baisiu pavidalu.

Bobutė pasakojo velniui apie lino vargus, kol užgiedojo gaidys ir velnias turėjo pasitraukti. Apsauginės galios turintys linai – labai paplitęs motyvas lietuviškose pasakose. Pasakojant apie „lino mūką“ galima apsiginti nuo velnio.

Linas laikomas šventu ir gerbiamas nuo antikos, o kai kuriuose kraštuose ir nuo neolito laikų. Linai, lininės drobės turi apsaugančių galių ir gydomųjų savybių, balintos linų drobulės buvo naudojamos krikštynų, vestuvių, mirties virsmuose. Tad linai neabejotinai gali būti siejami su dvasiniu pasauliu, galbūt net su Didžiosios Deivės, Didžiosios Motinos pasauliu. Iš mitologijos žinomos nornos ir parkos, kurios verpia gyvybės, mirties ir žmogaus lemties siūlą. Verpimas ir audimas yra būdingas Didžiosios Deivės veiklos bruožas (8). Senovės simbolių tyrinėtojas Arielis Golanas iškėlė hipotezę, kad drobės gabalas galėjęs būti vienas iš Deivės įsikūnijimų ar jos simbolių (9). Ilgainiui toks drobės gabalas tapo netgi tautos ar valstybės vėliava, kuri lietuvių kalboje rodo sąsają su vėlių, t. y. dausų, pasauliu.

Simonas Daukantas minėjo, kad senovės lietuviai žmogaus gyvenimą lyginę su audeklu, kurį ausdavusios devynios deivės. Metėja metusi, Audėja audusi, Mogilė gadinusi tą audeklą, Kirpėja nukirpusi ir t. t. (10) Vėlesnių laikų mitologai šių deivių autentiškumo senovės lietuvių tikėjime lyg ir nepatvirtino. Vis dėlto tai, kad senovės baltams, taip pat ir senovės lietuviams, visata, pasaulis galėjo atrodyti kaip visa apimantis tinklas ar deivių išaustas audinys, liudija ir senovinės latvių dainos, pavyzdžiui: „Saulės dukra skraistes audė, / Vidur oro stovėdama: / Du lašeliai gryno aukso, / Trečias grynojo sidabro.“ (11)

Atrodo, kad išmintingoji bobutė pasaką apie „lino mūką“ velniui pasakojo ne šiaip sau. Kartodama šventus sakralinius veiksmus, susijusius su linų perdirbimu, senoji moteris galbūt tikėjosi atkurti ryšį su Didžiąja Deive (ar Deivėmis?), pažadinti jos galias. Kosminė darna suiro. Požemių dievas siautėja žmonių pasaulyje. Linai, lininės drobės turi surišančių savybių, tad suirus pasaulio tvarkai gali padėti rišančios ir tvarką atkuriančios jėgos. Tai maginio mąstymo ir poveikio pavyzdys pasakoje.

Kita vertus, epizodas apie „lino mūką“ yra pasakojimas apie transformacijos procesus, gyvenimo tęstinumą ir viltį. Žmogus, kaip ir linai, per įvairius amžiaus tarpsnius keičiasi, patiria krizes, skausmus, vargus, bet taip pasiekiama branda, išmintis. Išmintingoji bobutė, atrodo, ir Magdalenai šia pasaka apie linus atskleidžia, kad patirtą kančią svarbu ne tik iškęsti, bet ir pačiai keistis. Kyla asociacijų, kad esama paralelių tarp lino kančios ir herojės gyvenimo.

Velnias nesiliovė persekioti Magdaleną. Pasakos herojė neteko motinos, tėvo, mirties grėsmė iškilo ir jai, bet geriau netekti artimųjų ir mirti negu atskleisti paslaptį. Vytautas Bagdanavičius knygoje „Kultūrinės gelmės pasakose“ (12) akcentavo, kad paslapties išlaikymo motyvą galima aptikti daugelio tautų pasakose. Paslaptis saugoma bet kokia kaina, net ir tada, kai tam, atrodytų, nėra jokios praktinės priežasties.

Ir velnias, ir Magdalena žinojo, kas vyko kapinėse, tad ir šiuo atveju paslapties saugojimas atrodo beprasmiškas. V. Bagdanavičius atkreipė dėmesį į esminį panašumą tarp paslapties saugojimo eleusinijų misterijose ir pasakose. Jis rašė: „Žvilgsnis į paslapties laikymo esmę tiek pasakoje, tiek eleusinijų misterijose liudija esminį šio reiškinio panašumą. Tiek čia, tiek ten paslaptis laikoma religine pareiga iki mirties net tokiais atvejais, kai nėra prasmės.“ (12)

Pasakos veikėja gali išlikti gyva tik įgavusi pasyvaus, nuolankaus augalo pavidalą, ją persekiojančiam velniui tapusi nepastebima. Tokia simbolinė mirtis ir prisikėlimas galėjo būti dalis įšventinimo ritualo, kuriuo siekta pabrėžti, kad žmogaus būsenos keičiasi. Buvusi paauglė mergaitė „mirė“, kad taptų suaugusia, tekėti galinčia mergina.

Pasakoje blogio jėga egzistuoja išorėje. Ji labai aiški, akivaizdi, todėl pasakos veikėja blogį lengvai atpažino, galėjo jo vengti ir saugotis. Realiame gyvenime, kai moters pasąmonėje glūdi neįsisąmoninti negatyvūs kompleksai, blogis gali tapti sunkiai atpažįstamas. Tada mergaitės ar moters elgesys gali pasireikšti savidestrukcinėmis formomis, ypač kai ima veikti neįsisąmonintas negatyvus tėvo kompleksas. Tokiai moteriai iš pasąmonės tarsi kužda vidinis demoniškas balsas: „Tu niekam tikusi. Tu beviltiška.“ Ji pati pasąmone gali išprovokuoti aplinką ir tada tie „balsai“ tarsi pasitvirtina. Taip susikuriami savidestrukciniai gyvenimo scenarijai, pagal kuriuos gyvendama moteris neretai patiria smurtą, prievartą, pasirenka netinkamus draugus, partnerius.

Lelijos simbolis etnokultūroje yra itin daugiareikšmis. Jonas Balys rašė: „Jei dainoje minėta lelija, reikalas eina apie mergelę, pvz.: „Mergele mano, jaunoji mano, baltoji lelijėle…“ arba „Ten vaikščiojo mergužėlė, balta graži lelijėlė, lelija, lelija.“ Ši tradicija yra labai sena, nes lelijos ornamentą randame Lietuvoje iškastuose moterų krūtinės papuošaluose, kuriuos archeologai priskiria I a. (13)

Elvyra Usačiovaitė teigė, kad lelija (Lilium candidum) į Europą iš Rytų kryžiuočių buvusi atvežta tik apie IX a. Tad ši gėlė kaip ornamentas kraičių skrynių puošyboje, paveiksluose Lietuvoje galėjo atsirasti vėliau. Neabejotinai senoviškas esąs lelijėlės epitetas „balta“. Cituojamas Matas Pretorijus, kuris teigė, kad senovės prūsai, „norėdami ką nors pagirti, vadindavę jį baltu“ (14). Tiek J. Balio (13), tiek E. Usačiovaitės (14) nuomonės sutapo, kad lelija yra jaunos, galinčios ištekėti, t. y. tapti moterimi, merginos simbolis.

Lelijos buvo laikomos šventomis ir turinčiomis gydomųjų galių. Jų šaknų nuoviru buvo gydomas reumatas, galvos skausmas, žiedlapiais stabdydavo kraujavimą, aprišdavo žaizdas. Lelijos šaknys buvo naudojamos ir gydymui, ir magijai (14).

Lelija kaip simbolis tradiciškai dažniausiai siejama su šviesa, tyrumu, nekaltumu, šventumu, tačiau ir su valdžia, galia, nes lelija heraldikoje žinoma kaip senovinis karaliaus simbolis (15).

Įdomios ir E. Usačiovaitės lelijos žiedo ornamento ir žalčių kulto sąsajos. Ji rašė, kad „lelijos žiedą ornamente sudaro širdutė, stulpelis ir dvi S formos sudėtinės gyvybės mazgo dalys. Todėl ir leliją galima laikyti gyvybės mazgu… Savo sandaroje atsispindėdamas žaltišką mazgą ornamentas „lelija“ senovėje buvo susijęs su žalčių kultu. Panašiai kaip žalčiai jis įkūnijo gyvastingumą; maginiu būdu turėjo veikti derlingumą, vaisingumą ir visokį labą.“ (14) Tad J. Balio (13) minimi I a. iškastiniai moterų papuošalai su „lelijos“ ornamentu galėję būti stilizuoti žalčiai ar jų galvos. Anot E. Usačiovaitės, „pagoniškoji lelijos ornamento prasmė yra žaltiškas gyvybės mazgas, turėjęs magiškai skatinti vitalinę energiją, atgimimą ir turtą“ (14).

Kita vertus, simboliai pasakose gali turėti labai universalias reikšmes. Nežinome, kokiu būdu, bet į lietuviškas pasakas net iš senovės Egipto ar antikinės Graikijos yra atklydę tam tikri motyvai. Pavyzdžiui, pasakose apie našlaitę ir jai padedančią karvutę galima įžvelgti sąsajų su egiptiečių deive Izide.

Lelija daugelio tautų mituose taip pat yra šventa deivių mergelių gėlė. Katalikiškuose kraštuose ji priskirta Mergelei Marijai. Manoma, kad lelija simbolizuoja deivės Žemės vaisingumą. Ji taip pat skiriama deivei Herai, dangaus karalienei (16). Tad pasakos veikėjos pavirtimas lelija ir vėl asocijuojasi su Didžiosios Deivės moteriai teikiama apsauga.

Baltąją Leliją nuskinti gali tik karalius. Vyro pasirodymas moters sapnuose ar pasakose apie moteris gali reikšti animus archetipą. Pasak C. G. Jungo, tai vyriškasis pradas moters psichikoje. Jis išoriniame pasaulyje moteriai padeda ginti savo interesus. Tai jos vidinis patarėjas bei tiltų statytojas tarp pasąmonės ir sąmonės, bet jis taip pat nustato ir sveikas ribas. Apie animus archetipą C. G. Jungo idėjų tęsėja Clarissa Pinkola Estés rašė: „Tinkamai subalansuotas animus yra puikus pagalbininkas, draugas, mylimasis, brolis, tėvas ir karalius. Bet tai nereiškia, kad animus karaliauja moters dvasioje, kaip galėtų pasirodyti ribotam patriarchaliniam mąstymui. Tai tiesiog reiškia, kad moters dvasioje egzistuoja tam tikras karališkasis aspektas, kuris, kryptingai plėtojamas, veikia ir tarpininkauja laukinei prigimčiai su meile bei pagarba. Archetipine prasme karalius simbolizuoja jėgą, linkusią ginti moters interesus ir rūpintis jos gerove, valdyti tai, ką ji pati ir jos siela jam priskiria, ir viešpatauti tuose dvasios plotuose, kurie jam priklauso.“ (17)

Velnio galia atrodė esanti beribė. Jis galėjo įsiskverbti bet kur. Magdalenos „šokėjas“ velnias sėdėjo bažnyčioje ant lango ir su kitais panašiais lošė kortomis. Taip tikriausiai atsispindėjo senovinių tikėjimų reliktai. Kalbama apie vieną galingiausių senovinių dievų – Veliną. Mitologai yra iškėlę hipotezių, kad šis senasis dievas galbūt senovėje priklausė pagrindinių dievų triadai. Marija Gimbutienė apie tai rašė: „Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas. Lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo Velą, Veliną buvus analogiška dievybe indų Varūnai, persų Ahuramazdai, skandinavų Odinui, airių Cu Chulain’ui. Šis dievas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi ir juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač korimu, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.“ (18)

Pasakoje bažnyčia vaizduojama daugiau kaip formali įstaiga, žmonių sąmonėje dar neįsitvirtinusi kaip sakrali erdvė. Bažnyčia tada buvo lankoma daugiau iš pareigos, žmonės taip darė, nes įsigalėjo tokie papročiai. Galingas baltų kultūros dievas Velinas su pavaldiniais tokioje bažnyčioje galėjo lankytis, kitiems likdamas nematomas. Velnias tarp kitų ponių užtiko Magdaleną, ir ši vėl neatsakė į velnio klausimą, ką kažkada mačiusi pro kapinių koplyčios langą. Už tai ji vėl nubaudžiama – mirė jos pirmagimis vaikas.

Pasakos pradžioje Magdalena gana lengvai susitaikė su motinos ir tėvo mirtimi, netgi su savo apmirimo būsena, o dabar ji jau kitokia. Vaikas – tai ateitis, todėl negalima jo atiduoti mirčiai. Be to, ji buvo motina, dėl vaiko pasiryžusi padaryti viską, kad tik jį išgelbėtų. Kita vertus, Magdalena jau buvo ir moteris, turinti patyrimo. Ji iš bobutės jau buvo girdėjusi pasaką apie „lino mūką“, apie gyvenimo ritmą ir tęstinumą, apie tai, kad tik išgyvenus daugybę kančių iš linų atsiranda balta drobė. Magdalena vėl susiieškojo išmintingąją bobutę, ši patarė nelaidoti mirusio vaikelio, bet paguldyti jį rūsyje. Sulaukus antrojo vaiko reikėsią jam įpjauti į mažąjį pirštelį ir pasirodžiusiu krauju patrinti mirusiojo sūnelio sąnarius. Tada ir vaikelis atgysiąs, ir velnias daugiau nebesirodysiąs.

Įdomus pirmagimio sūnaus atgaivinimo motyvas naudojant jaunesniojo, ką tik gimusio vaiko kraują. Naujagimis liaudies tikėjimuose yra pribuvėlis iš anapus, iš dausų pasaulio. Jo ryšys su anapusybe, manoma, dar nėra išblėsęs, galbūt todėl ir jo kraujas turįs nepaprastų – gaivinančių ir gyvybę grąžinančių – galių. Pasakos pabaigoje galime įžvelgti ir archajinį aukojimo dievams motyvą. Daugelyje senovinių tautų buvo laikomasi požiūrio, kad pirmasis vaisius, taip pat ir žmogaus pirmagimis, priklausąs dievams. Pasakose pirmagimis sūnus dažnai pažadamas velniui. Suaugęs toks jaunuolis dažniausiai išeina velnio ar raganiaus ieškoti, tampa jų mokiniu ir dažnai net mokytoją pergudrauja. Spėjama, kad senais laikais pirmagimiai vaikai suaugę tapdavo žyniais, šventikais (19).
Pasaka moko pasitikėti gyvybės gajumo jėga. Juk senovės gamtatikiai netikėjo pasaulio pabaiga – tik nuolatiniu atsinaujinimu (gyvybė, mirtis, gyvybė). Jei ištiko blogis, būtina mėginti keistis pačiam ir nesusitapatinti su aukos vaidmeniu, bet siekti išlikti savo ir kitų gyvenimo kūrėju.

___

Nuorodos

1. Lietuviškos pasakos. Iš pasakų skrynios – 2. Baltoji Lelija, V.: Alna litera, 1991, p. 47–53.
2. Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A., Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas, K., 2004, p. 58.
3. Gudaitė, G., Įvadas į analitinę psichologiją, V., 1997, p. 20–22, 275.
4. Jung, C. G., Psichologija ir religija, V., 1998, p. 77–79.
5. Vėlius, N., Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, V., 1987, p. 28, 29, 39, 193; pav. 30, 66, 154.
6. Balys, J., Lietuvių kalendorinės šventės, V., 1993, p. 283–287.
7. Кэмпбелл, Дж., Тысячеликий герой, M., 1997, p. 70, 71.
8. von Franz, M. L., Die Katze. Ein Märchen über die Erlösung das Weiblichen, Küsnacht, 2008, p. 72, 73.
9. Голан, А., Мир и символ, M., 1992, p. 171.
10. Daukantas, S., Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, K., 1935.
11. Celms, V., Baltų raštai ir ženklai. Baltų pasaulio modelis. Struktūra. Vaizdiniai. Simboliai, V., 2010, p. 156, 157.
12. Bagdanavičius, V. J., Kultūrinės gelmės pasakose, V., 1992, p. 104.
13. Balys, J., Raštai, t. II, V., 2000, p. 173.
14. Usačiovaitė, E., Lietuvių liaudies ornamentai. Valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai, V., 1998, p. 78, 81, 82.
15. Becker, U., Simbolių žodynas, V., 1995, p. 137.
16. Mallon, B., Sapnų knyga. Išsamus sapnų simbolių vadovas pagal mėnulį, V., 2009, p. 235.
17. Estés, C. P., Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. V., 2005, p. 404.
18. Gimbutienė, M., Baltai priešistoriniais laikais, V., 1985, p.168, 17.
19. Vėlius, N., Senovės baltų pasaulėžiūra, V., 1983, p. 241.