Meno pornografija

Mums rašo

VAIDA MARKEVIČIŪTĖ

Kaunas, Kauno menininkai, Kauno ekspozicijos dažnai būna įdomūs. Akivaizdu, kad ir dabar tai traukia ne tik didžius meno fanatikus, bet ir personas, kurios ieško kultūros ar siekia tai rodyti savo atžaloms. Lankymasis parodose su jaunaisiais žiūrovais yra nepaprastai svarbus reiškinys. Tikriausiai dabar dėdami pastangas vėliau turėsime gerų menininkų ir kritikų.

Nūdienos įvykiai Kaune keistai veikia. Meno ir suvokėjo santykis per kelias dienas tapo itin aktualus plačiajai visuomenei. Skundai ir gandai taip greit apskriejo Lietuvą, kad dauguma ėmė piktintis menu. Tai vis dėlto, žmogau, ar žinai, kas yra performansas ir Olegas Kulikas?

Norisi priminti, kad performansas yra iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Tai dažnai atliekama dailės galerijose, fiksuojama vaizdo priemonėmis. O. Kuliko darbas, kuriame inscenizuotas lytinis aktas su arkliu, vis dėlto nėra pornografija ar meno pornografija. O. Kulikas – rusų performanso meistras. Dažnu atveju menininkas save tapatina su gyvuliais tarsi siekdamas išgryninti žmogaus laukinę prigimtį. Dalis šio menininko darbų yra brutalūs, siekiantys provokacijos ir tiesmukos akistatos. Ar toks menas yra pornografija?

Kiekvienas meno objektas paprastai yra dvejopos prigimties: jam būdinga į konkrečias visuomenės reikšmes atsakanti funkcija ir metaforiškumas, kai jo požymiai perkeliami gausybei socialinių faktų. O. Kuliko performansas ir reakcija atitinka abi prigimtis. Akivaizdu, kad menininkas provokuoja žiūrovą inscenizuotu aktu perteikdamas gyvuliškos prigimties temą, bet taip pat aišku, kad su mažamečiais vaikais galerijoje apsilankiusi Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto dėstytoja Jovita Jankienė tai pritaikė savo socialiniams modeliams, tarp kurių nebuvo vietos metaforai. Visas šis įvykis primena praeities visuomenės socialinių ir kultūrinių formų perėmimą ir taikymą dabartyje. Kūrinys, kuriam daugiau nei dešimt metų, tarsi dabar atrado savo iškalbų stebėtoją. Taigi, moteris, kaip stebėtoja, turi savo specifinę dabartį ir istoriją. Taip pat ir meno kūrinys – jis jau yra tikslingai adresuotas ir taip projektuoja savo stebėtoją. Šioje situacijoje, kai stebėtoja tarsi pati pratęsė O. Kuliko performansą, labiausiai suveikė meninio potyrio išgyvenimas. Kaip yra sakęs Carlas Gustavas Jungas: „Išgyvendamas išgyveni ne tik objektą, bet ir save patį.“ Taigi, norisi teigti, kad tai nėra pornografija, tai nėra nemenas. Kiekvieną vakarą vaikas gali įsijungti televizorių ir transliuojamuose kanaluose rasti pornografijos iki soties, o mama net nesužinos ir aklai tikės vaikišku naivumu.

Ženklas N-14 nėra veiksmingas. Kūrinio ženklinimas galėtų būti orientyras dėl esamo turinio, tačiau uždengti akis ir sakyti, kad toks menas neegzistuoja, yra visiškai absurdiška. Juolab kad projektas „Intriga – Provokacija“ (2000) buvo skirtas M. K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms paminėti. Velniškai gražiai skamba užrašas po projekto pavadinimu – „Amžiaus pabaigos menas – didžiajam pradžios Meistrui“. Grįžtant prie žiniasklaidoje išplitusių kalbų apie eksponavimo erdves, negalima ignoruoti pamąstymo, kad tokiam menui reikalinga visiškai atskira ir nepilnamečiams neprieinama erdvė. Nepaprastai primena sekso reikmenų parduotuves – nepilnamečiai teisiškai įeiti negali, bet visi puikiai žino, kas ten yra, ką ir su kuo galima veikti ir netgi koks ten dominuoja interjeras.

Apmaudu, kad retrospektyva, kuri turėjo atkurti praeities įvykius ir faktus, staiga pašalinta iš ekspozicijos. Pasak paties O. Kuliko, žmonės, kurie laidoja meną, galbūt yra teisūs, tačiau jis turi ir savo tiesą.

Negi Kaunas vis dar tiki, kad menas tėra peizažai, portretai ir urbanistiniai vaizdai?