Kaip kūrėsi Kauno miesto teatras

DONALDAS STRIKULIS

Jau 120 metų Kauno Laisvės alėją puošia pats gražiausias Lietuvos teatras – Kauno valstybinis muzikinis teatras. Nors šio teatro istorija jau gana išsamiai aprašyta, teatro pastato istorija vis dar turi daug neištirtų paslapčių.Pabandykime apžvelgti tik keletą Kauno miesto teatro egzistavimo epizodų – nuo XIX amžiaus vidurio ir pirmojo spektaklio 1892 metų sausio 9 (21) dieną iki 1918-ųjų, Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų egzistavimo metų.

Kaunas. Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto naujai sukurtos gubernijos centras. Nedidelis, jaukus, su gražiu, puikiai išsilaikiusiu viduramžišku senamiesčiu, stovinčiu dviejų nemažų upių santakoje, apsuptas ąžuolynų, slėnių ir aukštumų. Tai ir svarbus strateginis punktas, per kurį eina Peterburgo–Varšuvos traktas, netoli Rusijos ir Vokietijos sienos. Aiškėjant, kad besivienijanti ir vis stiprėjanti Vokietija gali pradėti kelti grėsmę Rusijos imperijai, carinė valdžia pradeda skubiai stiprinti vakarines sienas. Kauno miestą, esantį geroje geografinėje ir strateginėje vietoje, nutariama paversti stipria karine tvirtove. 1882 metais pradedami statyti fortai ir įtvirtinimai. Naujai formuojamas miesto centras. Dabartinių K. Donelaičio, Gedimino, Kęstučio gatvių rajone statoma daug mūrinių pastatų, kurių dauguma – karinės paskirties. Įtvirtinimams statyti verbuojami žmonės iš visos Rusijos. 1892 metų duomenimis, Kaune gyveno 70 291 gyventojas. (Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą gyventojų skaičių, tačiau visi – apie 70 000.) Dauguma jų – stačiatikių tikėjimo, toliau ėjo žydai, katalikai, liuteronai, musulmonai, reformatai, baptistai ir karaimai. Gyventojų tautybė buvo užrašoma pagal religiją. Tačiau į bendrą miesto gyventojų skaičių neįėjo kariškiai, tikrieji miesto-tvirtovės šeimininkai. O jų buvo per 20 000 (kitais duomenimis – net 35 000!), t. y. per 30 %, o gal ir daugiau visų miesto gyventojų. XIX amžiaus pabaigoje Kaunas tapo tipišku Rusijos imperijos pirmos klasės tvirtovės miestu. Verta priminti, kad iš visų Rusijos tvirtovių tik keturios priklausė pirmos klasės kategorijai – tai Kauno, Varšuvos, Novogeorgijevsko ir Bresto.

Nors Kaunas buvo intensyviai militarizuojamas, jis gyveno savo gyvenimą. Miestas sparčiai augo, atsirado daug naujų įvairios paskirties pastatų. Gyventojai pagal rangą ar luomą telkėsi į įvairias draugijas ir susibūrimus. Juose vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas: koncertai, vaidinimai, karnavalai, labdaros renginiai ir t. t. Miesto Bajorų susirinkimo namuose (Dvorianskoje sobranije) rinkdavosi Kauno aukštuomenė. (Šis pastatas Maironio gatvėje mažai pakitęs išliko iki mūsų dienų. Jame gimė lietuvių profesionalusis menas: Lietuvių meno kūrėjų draugija, teatras „Vilkolakis“, Kauno meno mokykla, Lietuvos konservatorija.) Valdininkija rengdavo vakarus Blaivybės draugijos namuose, kuriuose buvo uždrausta pardavinėti svaigiuosius gėrimus (vėliau – Liaudies namai; neišliko). Vykdami į Peterburgą ar Varšuvą, miesto neaplenkdavo žymūs to meto artistai, dainininkai ir muzikantai. Teatras Kaune jau buvo žinomas nuo XVII amžiaus.

XIX amžiaus antrojoje pusėje mieste nuolat rodydavo spektaklius įvairios teatro trupės – antreprizės. Jos vaidindavo Rotušėje, „Libavos“ („Liepojos“) viešbučio salėje (namas, nors gerokai pakitęs, ir dabar stovi Vilniaus gatvėje) ir miesto sode, vadinamajame Rudolfo teatre, kaip rašė to meto spauda, „gana neišvaizdžiame mediniame statinyje, pritaikytame iš vasaros stoties pastato“. Tai buvo tuo metu mieste važinėjusių „balaganų“ ir „kalamaškių“, žydų linksmai vadinamų „droškėmis“, sustojimo vieta, stotelė-paviljonas, netoli miesto sienos, prie dabartinės Kęstučio gatvės. „Žiūrovų salė labai žema, apie 4 sieksnius pločio, ilgyje telpa iš viso 15 eilių kėdžių ir šešios ložės.“ Jame rodydavo spektaklius žinomos Rusijos provincijoje S. Leni, V. Bolgino, P. Bojarovo ir kitos antreprizės. Apie tai nemažai rašė Peterburgo ir Maskvos teatriniai leidiniai „Teatralnaja gazeta“, „Antrakt“, „Teatralnyj mirok“, „Teatral“, „Sufler“.

Kauno miesto sodas, kuriame stovėjo Rudolfo teatras, buvo sumanytas dar 1843 metais, kai tik Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I įsakymu buvo įsteigta Kauno gubernija. Tuo metu Kauno naujamiestis dar tik formavosi, gatvelės neturėjo pavadinimų ir miestiečiai dabartinę Laisvės alėją vadino Sadovajos gatve (nuo 1847-ųjų – Nikolajaus prospektu), o sodo vietoje buvo senų kapinių liekanų ir katalikų koplyčia.

1866 metais apleistų kapinių vietoje ir ne ką geriau atrodančiame miesto sode energingas Kauno verslininkas Janas Rudolfas miesto valdžiai pasiūlė įrengti „palapinę mineraliniam vandeniui ir kitiems valgomiems daiktams sodo lankytojams parduoti“, be to, prašė leidimo „laikinam vieno aukšto trobesiui – mineralinių vandenų institutui, ponių kambariui ir galerijai publikai pastatyti“. Leidimas buvo gautas ir netrukus J. Rudolfas pastatė ne „laikiną trobesį“, o tvirtus namus mūriniais pamatais, su rūsiu, virtuve ir pirtimi. Įrengė bufetą, smuklę ir valgyklą, o vieną pastato dalį išnuomojo panoramos savininkui. Šalia pastatytame vasaros paviljone J. Rudolfas rengdavo cirko vaidinimus, koncertus, spektaklius, iš žiūrovų už įėjimą į sodą renginio metu imdamas po 20 kapeikų. Tačiau šie renginiai tarp J. Rudolfo ir miestiečių įžiebė nesantaiką: publika, kuri norėjo miesto sode rasti ramią poilsio vietelę, turėjo pirkti bilietus. Į konfliktą teko įsikišti net miesto valdžiai – ši sodą padalijo į dvi dalis: norintieji klausytis koncerto turėjo eiti iš Bolšaja Sadovajos (Kęstučio) gatvės ir pirktis bilietus, o iš Nikolajaus prospekto (Laisvės alėjos) visiems įėjimas buvo laisvas.

Pačiame „laikinajame trobesyje“ – teatre – vykdavo minėtų teatrinių antreprizių vaidinimai. Repertuaro įvairovę rodo jau patys pjesių pavadinimai. Kauniečiai matė „Antrąją jaunystę“ ir H. Ibseno „Daktarą Stokmaną“, „Panelių išdaigas prie Juodojo upelio“ ir Šekspyro „Hamletą“, t. y. spektaklius, „kentėjusius nuo siaubingų dekoracijų, teksto sudarkymo ir prasto vaidmenų žinojimo“. Muzikinės trupės rodė „Kornevilio varpus“, „Perikolą“ ir kt.

Pamažu J. Rudolfo teatras ir restoranas tapo populiariausia Kauno miesto pasilinksminimų vieta, dauguma lankytojų buvo karininkija ir turtinga jaunuomenė, dažnai kėlusi čia audringus „skandalus ir debošus“. Dažnai net policijai tekdavo įsikišti, drausminant triukšmadarius. „Miesto valdyba su tuo balaganu negalėjo iškrapštyti to biznieriaus, nes per neapsižiūrėjimą pastatą statytis leido“, todėl teko sudaryti „specialią komisiją“ padėčiai ištirti, esą J. Rudolfas savo „institutą kekšių lindyne“ pavertęs, o „doros moteriškės negalinčios lankyti sodo“.

1872 metais „specialistas iš Varšuvos“ V. Kronebergas, dokumentuose vadinamas „peizažistu“, dar kartą pertvarkė miesto sodą. Sodas į dvi dalis perkirstas akacijų alėja ir tvorele, nutiesti takai, pašalinti dar likę vieniši antkapiai ir paminklai, galutinai nugriauta katalikų koplyčia.

Tačiau 1876 metų gruodį J. Rudolfą ištiko nelaimė: „Miesto valdybos laimei, pastatas sudegė.“ Teatras laikinai persikėlė į „Libavos“ viešbučio salę. Bet netrukus, atstačius sode paviljoną, vaidinimai vėl sėkmingai buvo rodomi miesto visuomenei.

Nors 1878 metais baigėsi J. Rudolfo miesto sodo nuomos sutartis su valdžia, jis ir toliau čia sėkmingai „viešpatavo“. Vietoj sudegusio pastato buvo įrengta kepykla, o restoranas buvo dar labiau išplėstas: padidinta salė, pastatyta pakyla orkestrui ir šokėjoms, įrengtas pirmasis mieste biliardas.

1879 metais Kauno gubernatoriaus įsakymu buvo įkurtas Teatro komitetas, kurio tikslas buvo „palaikyti ir vystyti rusų teatro reikalus Kauno mieste“. Tam buvo skirta 1000 rublių per metus. Teatro komitetą sudarė garbingiausi Kauno asmenys: pats gubernatorius (komiteto pirmininkas), vicegubernatorius, miesto galva, gubernijos architektas, policmeisteris ir gubernatoriaus ir valdininkų skiriamas teatro direktorius.

Tačiau tik 1887 metų pradžioje Kauno miesto dūma nutarė jau susiformavusiame ir tvarkomame miesto sode statyti teatro rūmus. Tam reikėjo per 50 000 rublių, miestas, suprantama, jų neturėjo. Buvo nutarta prašyti lėšų Peterburge. Tačiau net du prašymus (kovo 7 dieną ir balandžio 29 dieną) imperatorius Aleksandras III atmetė.

1889 metais finansuoti miesto teatro statybą pasisiūlė turtinga labdaros organizacija „Vaikų prieglaudų globa“. Jos pirmininkas, tuometinis Kauno gubernatorius N. Klingenbergas, kreipėsi į imperatorių leidimo jį statyti, o už pelną, gautą iš teatro, pažadėjo įkurti Imperatoriaus Aleksandro II amatų mokyklą. Šį kartą Peterburgas palaimino Kauno ambicijas ir jau tų pačių metų balandžio 15 dieną buvo gautas leidimas ir prasidėjo parengiamieji darbai.

Tuo metu sutartis su J. Rudolfu buvo pasibaigusi, todėl iš karto buvo nutarta teatrą statyti toje pačioje vietoje, kur Kauno gyventojai buvo įpratę, kur vykdavo atrakcionai ir pasilinksminimai, kur jau stovėjo gana didelis mūrinis pastatas ir prie jo šliejosi nemažas medinis namas, kur buvo „geriausia ir moderniškiausia pasilinksminimo vieta – kafešantanas“.

Iš pradžių miesto dūma numatė tik perstatyti kepyklą į „paviljoną, kurio centrinėje dalyje įrengti dviejų apšvietimų salę (1319 sieksnių) teatriniams vaidinimams ir koncertams“, tačiau tuo metu minėta „Vaikų prieglaudų globa“ suteikė miestui kreditą už sklypą amatų mokyklai, ir valdžia ryžosi neapsiriboti vien tik sale, bet statyti nuolatinius teatro rūmus.

Pastatą suprojektavo Kauno gubernijos inžinierius – architektas Ustinas Golinevičius, jau nuo 1867 metų gyvenęs Kaune, o nuo 1877 metų buvęs gubernijos architektu, statęs cerkves Tauragėje, Šeduvoje, Taujėnuose; bažnyčias Panevėžyje, Utenoje; suprojektavęs „Aušros“ gimnaziją, J. Frumkino namą Kaune ir kt.

Darbai, vykdomi rangovo G. Puškancerio, prasidėjo 1891 metų pavasarį. Atrodo, kad teatro rūmų architektas rūpinosi tik statybine architektūrine dalimi, o paties teatro įrengimas buvo miesto dūmos ir jos sudarytos Ypatingosios komisijos reikalas.

Statyba ėjosi labai sparčiai ir tų pačių metų gruodžio pabaigoje Kauno miesto teatras jau stovėjo. Teatro rūmai ir inventorius kainavo gana daug – 40 608 rublius 5 kapeikas. Kad įdėtos lėšos greičiau grįžtų, pastatas ir sodas tuoj pat buvo išnuomoti pirkliui R. Šumanui. Pagal sutartį naujasis teatro ir sodo šeimininkas įsipareigojo „visokeriopai skatinti rusų scenos vystymąsi Kaune“, gražiai prižiūrėti bei tvarkyti sodą ir mokėti kasmet ne mažiau kaip 3000 rublių nuomos mokestį į miesto iždą.

U. Golinevičiaus suprojektuotiems teatro rūmams buvo būdingi XIX amžiaus pabaigos Rusijos imperijos provincijos miestų architektūros bruožai. Tai buvo gana santūrus, simetriškas, stačiakampio formos, pilkai rausvos spalvos pastatas, kuriame atsispindėjo įvairių epochų ir stilių architektūriniai elementai. Panašaus pobūdžio architektūros buvo ir XIX amžiaus pabaigoje statytos geležinkelio stotys, pirtys, tuo metu paplitę nuomojami (pelningi) namai ir kiti pastatai. (Splošnaja kazarma – „ištisos kareivinės“, – juokaudavo amžininkai.)

Centrinė teatro dalis buvo skirta dviejų aukštų žiūrovų salei su balkonu ir galerija, su scena nuo Bolšaja Sadovajos (Kęstučio) gatvės. Pagrindiniame fasade kyšojo stambus rizalitas, t. y. pastato dalis, išsikišusi per visą pastato aukštį, užbaigtas parapetu ir barokinio stiliaus frontonu. Iškyšą su pagrindiniu korpusu jungė pusapvaliai intarpai. Virš rytinio intarpo kilo piramidinis stogelis. Tarpulangiuose buvo piliastrai, sienos suskaidytos horizontalia rustika. Pirmo aukšto langai ir durys pusapskričių arkų formos, rizalite – dar su archivoltais (išoriniais arkos lanko apvadais), antro aukšto langai stačiakampiai. Prie pagrindinio fasado buvo pristatytas primityvus medinis tambūras. Prie šoninių fasadų glaudėsi mediniai vienaukščiai restorano ir bufeto priestatai su atvirais prieangiais, kurių stogelius rėmė ketaus kolonėlės. Pagrindinis fasadas atkreiptas į miesto sodą, apjuostas nauja ažūrine tvorele. Kad būtų galima privažiuoti prie teatro iš Bolšaja Sadovajos gatvės, buvo paaukštintas žemės paviršius. Išlikusiuose teatro statybos dokumentuose yra šiek tiek užuominų apie interjerą, atrodo, jis buvo gana skurdus.

Pati salė – kvadrato formos. Parteryje – 11 eilių kėdžių, iš abiejų pusių po 5 ložes. Pirmame aukšte – 7 ložės. Galerijoje tilpo apie 150 žiūrovų. Iš viso teatre buvo apie 450 vietų.

Šį didelį, palyginti su kitais to meto Kauno statiniais, pastatą miesto valdžia statė ne tiek kultūros reikmėms tenkinti, kiek komercijai. Tai pabrėžiama ir Teatro komiteto nutarime.

Paskutiniais XIX amžiaus dešimtmečiais panašūs „teatrai“ iškilo daugelyje Rusijos provincijos miestų. Dažnai juose būdavo mažos parduotuvėlės, kontoros ar restoranai ir net butai tarnautojams. Toks buvo ir Apraksino teatras Peterburge, kurio net du trečdalius užėmė smuklė ir butai (archit. L. Fontana, 1876–1878) ir kuriame vėliau įsikūrė garsusis A. Suvorino teatras ir jo vaidybos mokykla (ją baigė vienas lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų Kastantas Glinskis).

1892 metų sausio 9 (21) dieną Kauno miesto teatras pirmą kartą atvėrė duris ir pakėlė scenos uždangą – kviestinė trupė iš Vilniaus parodė N. Gogolio „Revizorių“. Gaila, bet jokių atsiliepimų apie šį spektaklį neišliko. (O gal dar nesurasta?) 1892–1893 metų sezone čia vaidino V. Bolgino teatro draugija.

Tačiau netrukus skubotai pastatytame teatre atsirado įvairių defektų ir 1893 metais pastatas buvo pradėtas remontuoti. Nepaisant to, teatre po vieną, du, retsykiais net ir tris sezonus vaidindavo įvairios rusų antreprizės. Gastroliavo žymūs to meto Rusijos scenos meistrai: aktoriai V. Komisarževskaja, L. Javorskaja, V. Kačialovas, M. Dalskis; solistai M. Čerkaskaja, A. Vialceva, M. Davydovas, A. Sobinovas.

Didžiausia sensacija – Enrico Caruso koncertas. Kaip rašė to meto spauda: „Bilietus buvo galima gauti tik iš perpardavinėtojų už fantastišką sumą. Teatras lūžo nuo žiūrovų gausos.“

Buvo ir kurioziškų atvejų, kai gastrolieriai po spektaklio gautą honorarą praūždavo čia pat, net neišėję iš teatro rūmų. Ilgametis Kauno miesto teatro direktorius Gabrielius Lanas „turėjo nupirkti bilietą garsiajam Rusijos tenorui (net to meto spauda nedrįso paminėti jo pavardės – D. S.), kuris po savo koncerto teatro kafešantane pragėrė ir žaisdamas biliardą pralošė viską, ką buvo atsivežęs iš Petrapilio, plius Kauno honorarą ir neturėjo kuo grįžti į Marijos teatrą“.

1898 metais teatras po ilgai trukusio remonto antrą kartą atvėrė duris M. Glinkos opera „Gyvenimas už carą“. Spektaklį pastatė ir vėliau dar du sezonus vaidino žinoma provincijoje I. Šumano trupė.

1900–1904 metais kiekvieną savaitę Kauno muzikos draugija organizuodavo savo spektaklius, į kuriuos kartais susirinkdavo net iki 600 žiūrovų.

XX amžiaus pradžioje Šiaurės vakarų krašte silpnėjant carinei priespaudai ir ypač gubernatoriumi tapus Piotrui Veriovkinui – liberalių pažiūrų žmogui („gubernatorius, kurio bloguoju nemini“, kaip rašė Nepriklausomos Lietuvos spauda), Kauno teatre pirmą kartą nuskambėjo lietuviškas žodis ir daina.

1905 metų kovo 5 dieną miesto teatre lietuvių „Dainos“ draugija surengė pirmąjį viešą vakarą. To meto spauda rašė: „Buvo vaidinta plačiai žinoma komedija „Amerika pirtyje“ ir dainuota apsčiai dainų, o pagalios buvo šokiai. Iš viso imant, vakaras labai pasisekė, svečių buvo labai daug. Beveik visi bilietai buvo jau anksčiau išparduoti, ir kurie atvyko, negalėjo įeiti.“

Nuo to laiko miesto teatre nuolat vykdavo lietuviški vakarai, koncertai, vaidinimai, kuriuos rengdavo „Dainos“, „Saulės“, Šv. Juozapo draugijos ir kitos lietuviškos organizacijos.

Kauno miesto teatras „žymiai pakilo, kai 1910 metais buvo sudaryta ypatingoji komisija, kurios pirmininkas buvo advokatas Urbonavičius. Šita komisija teatrui parūpino naujų dekoracijų ir stengėsi pritraukti gabių artistų.“

Pirmasis pasaulinis karas sustabdė Kauno miesto teatro veiklą. Kaip vėliau rašė spauda, „vokiečių okupacijos metu Kauno teatru daugiausia naudojosi „chaltūros“ iš Vokietijos ir tik retkarčiais tenais įvykdavo žydų, lenkų, vieną kitą sykį ir lietuvių spektakliai“.

1892–1918 metų Kauno miesto teatro gyvenimas – tai mūsų teatro istorija, į kurią gražiai įsilieja rusų, lenkų, žydų, vokiečių teatras. Ir visa tai neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis.

Tai tik keletas fragmentų iš palyginti trumpos, bet labai turtingos Kauno miesto teatro istorijos. 2012 metų sausio 21 dieną jam sukanka 120 metų!