JOSIP OSTI. Eilės
Josipas Osti (g. 1945) – šiuolaikinis bosnių ir slovėnų poetas. Kaip jau kadaise esu rašiusi, šis poetas rašo ir bosniškai, ir slovėniškai, neretai savo eilėraščius pats verčia iš vienos kalbos į kitą, todėl labai sunku atsekti, kuria kalba jo eilėraščiai buvo parašyti, o į kurią išversti.
Šis vertimas atliktas Sarajeve, labai bosniškomis sąlygomis. Kaip žinoma, karo metu sudegė beveik visos miesto bibliotekose saugotos knygos, o naujų niekas nebeįstengė nupirkti. Bosnijoje nuolatos jaučiamas knygų trūkumas ir labai džiaugiamasi, jeigu pavyksta gauti reikiamą leidinį. Josipo Osti eilėraščių ieškojau visose miesto bibliotekose ir internete. Radau keletą rinkinių bei antologijų ir iš bosnių kalbos verčiau tik tai, kas man, kaip skaitytojai, patiko.
Vertėja
legenda apie šventąją barbarą, pagal šventąjį josipą, pavirtusį barbarubalto vyno išgėrę ilgai mes juokėmės
raudono paragavę verkėm dar ilgiau
išbėgom į naktį –
pažinom viens kitą suėję –
dvi pusės seniai perlaužto žiedo
neišgydoma piromane
nuoga
atsivertus šventoji pilnaties aureole
šnopštė ir žvengė prabudę lipicanai
o virš girios miegančios povas degančia uodega skrieja
žadina tave rožių kvapas ant pagalvės
glostau tave
rankom kruvinom
nuo rožių dyglių
miško takelis
miško takeliu keliavom
valgei tu uogas kurias tau nuskyniau
valgiau aš uogas kurias man nuskynei
už kiekvieno medžio
bučiavomės
purpuro lūpom
uogų skonio
bučiavomės
nuo bučinių ant kūnų kruvini atspaudai paliko
lyg mus visą naktį būtų glamonėję vilkolakiai
mirę, bet skrenda. daugybė knygų liks neperskaityta,
daugybė eilių neužrašyta
myliu savuosius balandžius
kurie atskrenda iš vaikystės
ant pečių man nutūpia
myliu savo siamo katę
kuri
skreite susirangius
knygų skaityti neleidžia
neleidžia mašinėle rašyti
kai ją kasau ir glostau
švelniai ji murkia
turiu ją stebėti
skaisčiam vyzdy save matyti
aistros gėlės
miškas yra vienintelė bažnyčia
į kurią galim įžengti nuogi
aplink mus aistros gėlės žydi
myli mane
myli
myli
be gėdos dauginas papartis
žiemos bučinys
gyvenimas nėra pasaka
tave kai pabučiuoju
pavirsti į gyvatę
bučiuoji mane
po kiekvieno bučinio arčiau mirties mes esam
daug nekalbame, vienas kito mintis skaitome
delnais tau skruostus paliečiu
skęsdamas
mintyse
jaunas citrinmedis tėvo sode augo
o tu sakai:
rankos tavo citrinos lapais kvepia
ir netikėk žmogau meilės misterija
seneliui žuvus kare,
močiutė įsimylėjo jėzų
bėgam į vaikystę
nuo tų kurie suaugt suspėjo
grįžtam į laikus
kai meilę rieškučiom dalinom
kai dėl mūsų gerovės mus mušė
ir motinos mums
išleisdamos maudytis kalbėjo
jei paskęsit
namo nebegrįžkit
numestas skydas,
sulaužytas kardas
ne
mama
kovoje nemirsiu
jei mirti man reikia
noriu
meile mano
lovoje numirti
staiga visi pažvelgė
į bespalvį dangų
šįryt
tavo siela
ant dviračio
perskriejo miestą
levandų kvapas
laiką sustabdė
ir eismą
Vertė Kristina Tamulevičiūtė