Dėl žmonių ir gyvulių
Laiku ir nelaiku
Antrąkart atėjo Jonai VIEŠPATIES žodis: „Kelkis ir eik į Ninevę, tą didį miestą, ir paskelbk jam, ką aš tau sakau. Paklusdamas VIEŠPATIES žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas, – jį pereiti reikėjo trijų dienų. Jona pradėjo kelionę per miestą. Eidamas pirmos dienos kelią, jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutine.
Kai Dievas pamatė, ką jie padarė ir kaip jie nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė.
Jon 3, 1–5. 10
Pranašo Jonos istorijos atkarpėlė krikščionių liturgijoje susieta su pašaukimo ir pasiuntinybės temomis, kurios būna aktualios metų pradžioje. Kitąsyk, per gavėnią, ji pateikiama kaip atsivertimo modelis ar dar viena žinia apie begalinį Dievo gailestingumą. Judaizmo išpažinėjai šią knygą skaito vidudienį per Jom kipūro šventę, kuri kviečia atgailauti už savo nuodėmes ir primena atpirkimo ožio aukojimą. Ir vienas, ir kitas liturginis kontekstas sugriebia tik menką dalį to, kas glūdi šiame keistame, prieštaringame Senojo Testamento kūrinyje.
Komentuodamas Jonos knygą, vienas rabinas prieina prie išvados, kad tai esąs mažiausiai suprastas ir klaidingiausiai aiškinamas Biblijos tekstas. Įsikabinus minties apie atgailą ir permaldautą, atšauktą Dievo rūstybę, knygos gale laukia epizodas, kuris kalba visai ką kita. Panašiai subliūkšta noras ieškoti čia padrąsinimo pagonims ir didžiausiu atradimu laikyti prielaidą, kad galimybė atsiversti ir įtikėti egzistuoja netgi tokiose baisiose, beviltiškose vietose kaip Ninevė. Pačiam pranašui Jonai tai nėra jokia naujiena jau nuo pirmųjų knygos eilučių; galima sakyti, jis bėga ir slepiasi nuo savo misijos kaip tik dėl to, kad nepasitvirtintų numanomas scenarijus ir pagonys nineviečiai nebūtų išgelbėti. Jona kratosi pašaukimo tapti Dievo malonės įrankiu.
Kokiais tik vardais vadinamas šios knygos herojus Biblijos aiškintojų komentaruose! Ir antipranašu, ir juokdariu, ir Dievo plano sabotuotoju. Jo hebrajiško vardo prasmė – balandis – taip pat esą atspindinti šioje istorijoje sutelktą dieviškosios ironijos, paradokso, dviprasmybės dozę. Po vieną žodį išnarpliota ir su kitų pranašų orakulais sulyginta jo frazė laikoma nineviečių atgailos ir atsivertimo priežastimi: Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta! Joks kitas biblinis pranašas, skelbdamas gresiančią Dievo rūstybę, nesilaiko tokios formuluotės. Septuaginta, graikiškasis Senojo Testamento vertimas, Jonos nurodomą fantastišką laikotarpį – keturiasdešimt dienų – sąmoningai keičia į tris dienas, nes šis terminas bent šiek tiek atitinka rimtą ketinimą siekti nineviečių atgailos. Nors iki paskutinio knygos skyriaus autorius nutyli, ką iš tiesų galvoja ir ko siekia Jona, pats pasakojimas vis didina įtarimą, kad čia veikiama dviem skirtingomis kryptimis. Pranašu paskirtas asmuo ne tik bailiai traukiasi nuo savo pašaukimo, galbūt išsigandęs svetimo ir grėsmingo miesto bei galimos nesėkmės; tokį elgesį būtų galima suprasti ir pateisinti, jis pagaliau per daug dažnas, kad reikalautų skaitytojo dėmesio. Tačiau Jona iš principo atsisako pagonių išgelbėjimo misijos ir daro viską, kad šis Dievo planas būtų sužlugdytas. Žinia apie Ninevės sunaikinimą per keturiasdešimt dienų reiškia ne pranašišką perspėjimą ir galimybę gelbėtis, bet veikiau slaptą Jonos troškimą, kad pagoniškas miestas iš tiesų būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus.
Žinoma, herojaus demaskavimas nėra pagrindinis šios intriguojančios ir gluminančios knygos tikslas. Nieko nežinome nė apie tai, kodėl Dievo išrinktas pranašas elgiasi taip kvailai ir negarbingai. Akla neapykanta pagonims? Ar slaptas pavydas, kad nineviečiai gali atsiversti, kai pats Izraelis tiek sykių yra likęs kurčias savo pranašų balsui? Knygos autoriui nerūpi Jonos asmuo kaip proga pamoralizuoti. Šio žmogaus, tikro ir netikro balandžio, kelią lydi nuolatinė ironija. Ir tuomet, kai Jona, užuot pasukęs į Ninevę, plaukia priešinga kryptimi į Taršišą, ir kai saldžiai įminga laive, kilus audrai, ir kai paskui išmestas į jūrą atsiduria žuvies pilve, ten ima karštai melstis ir išspjautas ant kranto vis dėlto pasiekia Ninevę. Norom nenorom imi šypsotis. Prisimeni Pinokio nuotykius. Finalinėje knygos scenoje, Jonos pokalbyje su Dievu, ironija pasiekia aukščiausią laipsnį. Niekaip nepavykus palikti nineviečių pražūčiai, herojus sielvartauja ir meldžia sau pačiam mirties. Dievas jam užaugina moliūgą – kad būtų pavėsis ir apgintų jį nuo blogos nuotaikos. Kitą rytą Dievo pasiųstas kirminas moliūgą pagraužia. Jona vėl netenka paguodos ir apimtas širdgėlos nenori gyventi. Tada pasigirsta šios istorijos moralas, kurį visą laiką knietėjo atspėti: Tu gailiesi moliūgo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai, – jis per vieną naktį išdygo ir per vieną naktį pradingo. Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės, ir daug galvijų?
Knygos autorius vedžiojo už nosies ir Joną, ir mus, piešdamas rūstybės ir keršto kupiną dangaus valdovą, nepaliaujamai susirūpinusį savo autoritarinių nuostatų įgyvendinimu. Dabar šis valdovas teigia, kad žmogaus (ir net gyvulio) gyvybė jam brangesnė už jo paties nukaltus teisingumo standartus. Abrahamas Joshua Heschelis savo knygoje apie Biblijos pranašus užsimena apie žydų tikėjime glūdintį paslaptingą paradoksą: visažinis ir visagalis Dievas gali keisti žodį, kurį jis yra paskelbęs. Juo labiau šiam Dievui neturi jokios galios tai, ką jo vardu norėtų įtvirtinti pranašo Jonos balsas mumyse ir daugybė kitų balsų, kurie tariasi galį atskirti savo kairę nuo dešinės.
Dalykai, aišku, nenauji. Naujas tik nuotykis, kuris tarsi anas pinokiškas banginis išspjauna ant kranto žinią, kad Dievo užsispyrimas gelbėti žmogų nebus palaužtas jokių aplinkybių. Galima sakyti, kad tai jo paties reikalas, ir gana. Tačiau bibliniai ir nebibliniai šios rūšies liudijimai turi ir tą savybę, kad jais užkrečiamas protas ir širdis. Taip plečiasi vos juntamas gyvenimo skaidrumas. Palaiminimas žmonėms ir gyvuliams.
-tj-
