Debesų prižiūrėtojai
SIGITAS GEDA
2008 metai
Amžinoji senatvė
Klausydamas laidos apie aktorių D. Meškauską (B. Dauguviečio provaikaitį), pagalvojau, kad ir man buvo… 43 metai. Ir 23, ir 33… Panašiai kaip „Hamleto“ režisieriui O. Koršunovui ar S. Parulskiui. Galima sakyti, kad tai jų karta. Jauni ir laimingi? Regis, nė vienas taip nesijaučia.
Aš nepavydžiu nė vienam jaunam žmogui. Nei 1963, nei 1973 ar 1983 m. nebuvau nei jaunas, nei laimingas. Problemų užtat buvo aibė ir kartais išeities – jokios.
Amžinoji prakeiktis ir senatvė kuriantį ar mąstantį žmogų užgriūva pačioje jaunystėje. Kaip tą patį Hamletą.
Dabar gal netgi lengviau, nes žinau, kad kitaip negali būti. Nebūna. Arba žmogus yra pokvailis, arba apsimeta, t. y. vaidina.
– Aš esu laimingas!
Kaip žvirblis, lesiojantis klevo sėklas.
Petka Stribokas
Girdėdamas apie jaunesnius, ne jo kartos rašytojus, vis perklausia:
– Ar čia tas, kur vis atsiprašo?
Iš pradžių nesupratau šito niuanso, dabar ūmai šovė, kad stribai (liaudies gynėjai!) niekad nieko nėr atsiprašę. Jie juk lauždavosi į namus, daužydami šautuvų buožėmis. Net rusiškas „izvinite“ jiems buvo keiksmažodis.
Ką ten kalbėt apie šūvius į pakaušį ar tardymus su pirštų traiškymu. Šituos metodus sėkmingai iš jų perėmė naujosios Lietuvos reketininkai. Nieko naujo.
Žmonės, kurie niekad neatsiprašo.
Pinigų skaičiavimas
Šykštuolis ant aukso dėžės. Klasikinės pjesės, kur žmogus naktį nusileidžia į rūsį, atsirakina skrynią su lobiais ir žarsto monetas. Spragsintys plėšikų lagaminėliai su milijonais.
Visi šitą savybę turim, net elgetos mėgsta kelissyk iš eilės susiskaičiuoti išmaldos centus… Aš pats (savo gėdai) dažnai pagaunu save tikrinantį, klausiantį:
– O kiek pinigų man dar belikę?
Išdidinkite šią savybę ir bus… skrudžas drebančiom rankom.
Apie vieną prielaidą
Esu rašęs, kad Cz. Miłoszas poezijos sumenkėjimą aiškino ir religinės vaizduotės išblėsimu Vakarų Europoje.
Betgi: Šekspyro „Hamlete“ personažas niekur nekalba apie Dievą. Jis jo neturi. Senas ir nykus kaip pasaulis.
Ar įmanoma netikinčią publiką sudominti religiniais vaizdiniais? Ją pamaitinti tuo, kas jai neskanu…
Pasauly buvo ir yra poetų, turinčių daugybę kitų vaizduočių (neleistina daugiskaita?). Pavyzdžiui, erotinė vaizduotė, nyksmo… Gyvybės žaižaravimo.
Netgi vaikystės tyrumas (tas pats Pirosmanis ar mūsų folkloras).
M. K. Čiurlionio vaizduotė – kitokio Dievo, kitokios – fantastinės kosmoso sąrangos…
Lapkričio 16, sekmadienis
Viena eilutė,
kuri mane nuperka. Iš dainos.
[...] gintarai ima lįsti iš jūros.
Regis, kokie gyvi padarai kaišioja galvas.
Iš teisybės
Rimantas Dichavičius, grįžęs iš Sibiro vaikų namų (motina mirė pakeliui į Sibirą, o tėvas jau tenai…). Parvažiavo į Lietuvą su špargalke: Dichovič Roman Vladimirovič…
Jokių Rimantų, jokių Dichavičių vaikų namuose negalėjo būti. Jeigu du lietuviukai bandydavę susikalbėt savo kalba, tai būreliai „didžiųjų brolių“ sulupdavo be jokių skrupulų.
Žmogus žmogui geriausias matas!
Iš to, kas keista
O, regis, ir aš pats vaikystėje esu girdėjęs. Iš sentėvių tikėjimo. Vėlės pereina į paukščius etc.
Taip tikėta, kad rugsėjo 14-ąją (Kryžiaus pagerbimo šventė) kregždės, pakibusios ant nendrių, skandinasi vandeny. Stebuklas tas, kad jos vėl atgyja, prisikelia per Šeštines (šešios savaitės po Velykų, Kristaus žengimo į dangų šventė).
Taigi kad neišskrenda, o žiemoja!
Kažkas panašaus ir su gegutėmis, bet neatsimenu.
Lapkričio 17, pirmadienis
Sąmyšis
Šiandien pagalvojau (turėjau reikalų ap. t.), kad nieko nėra baisiau, kaip šalis, kur neveikia įstatymai arba žmonės blogai atlieka savo pareigas.
Įmanomi visi sukčiavimo, išdavystės, šantažo bruožai.
Neturtėlis įduos turtingąjį,
Dukra tėvą, o tėvas dukrą,
Nesveikas sveikąjį,
Žmona vyrą arba jo meilužę…
Variantų begalė. Atsilaikys tie, apie kuriuos net nemanėte.
Gyvenimas
Visada atsiras nevėkšla, kuri(s) reikiamu momentu paliudys, kad jūs padarėte tai, ko nepadarėte. Ir jums – šakės! Tokie mūsų įstatymai.
Visada atsiras norinčių iš jūsų pasipelnyti. Ir vėl jums – šakės!
Ir t. t., ir t. t.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko.
Niekam nereikalingo žmogaus egzistencija.
Kiek toks gali tverti? Šuniškas gyvenimas ir – prie ko prisiglausti?
Lapkričio 18, antradienis
Mano bylos
Geriausiai mane nuteikė vieno kalinio laiškutis: „Jeigu Sigitas Geda ateitų į mūsų koloniją… tai būtų jis mūsų „vercha“.“ „Vercha“ kalinių žargonu, ko gero, vadas…
Taigi išmokyčiau juos rašyti eiles (kurie norės) arba bent jau laiškus panelėms ir moteriškėms.
P. S. Dabar visi tik sušneko, kad ankstesnis mano advokatas buvęs VRM pulkininkas. Žmonės klausia, kas man jį rekomendavo… Vėl ta pati abejonė: ar visada mūsų draugai yra mūsų draugai? Sunkiausia gyventi įtarimų ėdamam žmogui.
Artimųjų sapnuos
Čia, regis, jau esu mirusiųjų pasauly… A. paskambino – sapnavusi l. gražiai atrodančius mane, G. ir Miką. Ji tiesianti man lazdą.
– Kodėl tokia gumbuota? – klausiu.
– Kad geriau įsitvertumėt…
Paskambino net iš Kudirkos Naumiesčio.
Visi kiti personažai jau išėję.
Gyvo nė vieno!
Lapkričio 19, trečiadienis
1983 m. Nidoje
Vasara, regis, rugpjūtis. Vos atvažiavome į „Urbo kalną“, G. susirgo. Greitoji išvežė ją į Klaipėdos ligoninę. Gelta.
Likau su dukra, kuriai buvo metai ir aštuoni mėnesiai. Taip ligi rugsėjo… Nemokėjau auginti vaikų. Šiek tiek padėjo gerieji žmonės – Nijolė, Vilija, Aldona, Onė, jos mama.
Visos jau mirę. Ne visiems spėjau padėkoti. Vieną kartą Mintautas atlėkė uždusęs:
– Ko čia liūdi? Atvažiuokit, vakare bus balius. Pirkom žuvies.
Po baliaus naktį stūmiausi per visą miestą iki „Urbo kalno“ su miegančiu mažyčiu vaikeliu.
Iš ryto pirkdavau jai kelis pieno buteliukus, sau – vermuto.
Romualdas Rakauskas yra padaręs nuotraukų – aš vėjyje prie jūros, vežimėlis, vaikas. Vėjas sušiaušęs mano ilgus plaukus. Kada tai buvo? Prieš 27-erius?
Smėlis, vanduo, pušys, pajūrio gubojos, į rudenį apsipilančios smulkiais baltais žiedeliais, viržynas tarp beržų – rožinė spalva ir medžio alebastras.
Adomas Mickevičius 1819 m.
Laiške cituoja Homerą, kuris sakęs, jog dievai kiekvienam vergui iškart pusę sielos atima.
P. S. Kiek sielos aš pats esu praradęs?
Kur senukas, ten bildukas
Tikra tiesa. Į senatvę žmogus: arba su Dievu, arba su Velniu.
Bėda, kad pramaišiui…
Gražioji senatvė
Kada žmogus išties gali pasakyti, ką mano.
Išvesti iš kantrybės
Prisimenu Š. Š. Pasakojo, kad prie Šv. Mykolo bažnyčios, kur buvo restauracinės dirbtuvės, jį keletą kartų apgavo meistrai. Tada jis atvažiavo ir patylom išsitraukė labai ilgą atsuktuvą.
Visi pradėjo rėkt, ir reikalas buvo sutvarkytas.
Karo psichologija: kai žmonės netveria (savo kaily).
Konfliktai su krikštasūniais. Jų turiu bent dešimt.
Džiugui parašiau: „Nėra tokio ciniko, kuris nepagimdytų dar didesnio ciniko.“
Lapkričio 20, ketvirtadienis
Po rinkimų
Moteris, matyt, jau garbaus amžiaus, kuri skambina į radiją ir sako:
– Mano atminty atšoko rinkimai, kai atvažiuodavo sunkvežimis, pilnas stribų, visi iššokdavo ir sakydavo: „Banditai, balsuokite už kolūkį!“
P. S. Kaip giliai visa tai įsirėžę į lietuvių sąmonę. Paralelės gimsta savaime. Ko galime laukti iš naujos valdžios.
Ramybė
Tai, kas svarbu, visai nesvarbu. Atsiminiau, kaip 1971 m. vasario šešioliktą mane areštavo Lenino (Lukiškių) aikštėj Lenino r. partsekretoriai su karakuliniais kailiais. Paprašiau leist nusišlapint. Jie budėjo prie ten buvusių viešųjų tualetų.
Valytojos, šiūruojančios apmyžtas grindis.
Mirtis visad neatskiriama nuo fiziologinių išskyrų. Jokios poezijos.
Kraujo ryšiai
O vis dėlto tai yra svarbu. Visi kasdieniai dalykai – kasdienybės požiūriu atrodo niekis. O kritiniu atveju – kaip tikėjimas, meilė, brolystė.
Visiems tai svarbu.
Ar cinizmas turi kokias atramas?
Tikriausiai jokių. Laikini priepuoliai.
Gruodžio 5, penktadienis
Vis dar apie eiles
Vakar norėjau užrašyti, kad tai yra ir savotiškas bėgimas iš kalbos, nes „normalia kalba“ nedaug žmogus gali pasakyti. Jokios ekspresijos, poveikio, nuostatos. Galop – jausmų. Normalia kalba nerašė nė vienas geras poetas.
Trumpiausias anekdotas
– Kas ten toks stovi?
– Estas bėga!
Gruodžio 8, pirmadienis
Pakartojimai
Nieko nėra baisiau už sukčius, prisigretinusius prie valstybės vairo. Melas apnuogina blogiausias žmogaus ydas ir parodo jo tikrąjį charakterį (regis, F. Baconas).
Pabaiga
