Žvilgsnis į šimtmetį pro automobilio langą

DALIA ZABIELAITĖ

Paweł Huelle. Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui.
Romanas. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys.
V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 144 p.

2011-ieji skaitytojams pasiūlė gal ir mažiau verstinės grožinės literatūros nei dar ankstesni irgi kuklūs metai. Tačiau praėjusieji buvo ir kai ko dosnūs – palyginti nemažai išleista šiuolaikinės kaimynų lenkų literatūros. Įvairios Lietuvos leidyklos suteikė galimybę pažinti keletą naujų, į lietuvių kalbą dar neverstų dabartinių lenkų autorių – jaunosios ir vyresniosios kartos, rimtų ir populiarių, grįžtančių prie klasikos ar avangardinių. Tai Sylwia Chutnik ir jos debiutinis „Kišeninis moterų atlasas“ (iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, „Kitos knygos“), parašytas 2008 metais; Maria Nurowska ir jos „Panelės ir našlės“ (T. 1, iš lenkų k. vertė Kazys Uscila, „Mintis“), Lenkijoje pasirodęs 2007-aisiais; 2008-ųjų Ignacy Karpowicziaus „Gestai“ (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila, „Vaga“); 2008 metais Varšuvoje išleista Bohdano Sławińskio „Tiramisu karalienė“ (iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė, „Baltos lankos“); 2001-ųjų Paweło Huellės „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ (iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, „Baltos lankos“) ir kt. Iš šių pernai išleistų verstinių romanų dėliojasi dalinis, bet iškalbingas pastarojo dešimtmečio lenkų literatūros, būdingų jos formos ir turinio elementų vaizdas. Čia stabtelėsiu tik prie vienos iš minėtų knygų, bene įdomiausios ir meniniu požiūriu vertingiausios, nors ir nesančios novatorišku šedevru.

Tai vidurinės kartos lenkų rašytojo Paweło Huellės (g. 1957) nedidukas romanas „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“. Už „formos originalumą ir subtilų pasakojimo meną“ šis kūrinys pelnė prestižinį Lenkijos kultūros apdovanojimą „Paszport Polityki“. O jo vertimas į anglų kalbą 2006-aisiais buvo įtrauktas į „The Independent Foreign Fiction Prize“ trumpąjį sąrašą. Lenkijoje Pawełas Huelle debiutavo 1987 metais romanu „Weiser Dawidek“, pagal jį 2000-aisiais sukurtas vaidybinis filmas (rež. Wojciechas Marczewskis). Šio rašytojo kūryba versta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, čekų, olandų ir kitas užsienio kalbas. Atrodo, Pawełas Huelle vertinamas kaip dėmesio vertas šiuolaikinis Europos rašytojas. 2009 metų gegužės 13 dieną jis dalyvavo Londono Britų bibliotekoje vykusioje European Literature Night, kur skaitė ištraukas iš vieno savo naujesnių romanų „Ostatnia Wieczerza“ (2007), kuris 2008 metais išleistas ir angliškai. O štai viena svarbi genealoginė detalė, paaiškinanti turbūt ir lietuvių skaitytojams į akis krintančią nelenkišką šio rašytojo pavardę: 2007-aisiais britų „The Independent“ publikuotame interviu jis užsimena, kad jo protėviai į Lenkiją atsikėlė iš Austrijos prieš bemaž 300 metų.

Sakoma, kad romanus skaito daugiausia moterys, bet Paweło Huellės knyga, ko gera, laužydama šią statistinę tezę, gali sudominti retesnę ir išrankesnę skaitytojų vyrų dalį. „Mercedes-Benz“ ypatingas ir savitas tuo, kad pasakoja apie XX amžiaus automobilius: ne tik apie vokišką mersedesą, bet ir apie prancūzišką citroeną, mažytį lenkišką fiatą ir kt. Pasakojant su jais susijusias rimtas ir anekdotines istorijas, prisimenamas ir šį pasakojimą įkvėpęs XX amžiaus čekų rašytojas Bohumilas Hrabalas: kaip Prahos gatvėmis jis mokėsi važinėti motociklu „Java 250“, savo instruktoriui pasakodamas apie senųjų laikų mašinas, ir net parašė kupinas žavesio „Vakarines vairavimo pamokas“. „Mercedes-Benz“ yra romanas, sukurtas sekant garsiuoju čeku, įkvėptas hrabališko „motorinio daimonion“ (p. 8) ir kupinas hrabališko „mechaninio lyrizmo“ (p. 11), tai intertekstas, forma ir turiniu susijęs su kito rašytojo kūryba ir kaip tik tuo postmodernus. Teko skaityti, kad angliškas knygos leidimas iliustruotas paties autoriaus parinktomis nespalvotomis fotografijomis. Jei jos tikrai yra ir originale, tai gaila, kad lietuviškame leidime jų kažkodėl nėra – jos turbūt tikroviškiau nei piešinys lietuviškos knygos viršelyje perteiktų Paweło Huellės pasakojimui būdingą mechaninį lyrizmą ir jį gaubiančią permainingą laiko dvasią.

Šį vienos ištisos pastraipos romaną konstruodamas kaip daugybės vienas iš kito plaukiančių laiškų Bohumilui Hrabalui vėrinį (su puslapis po puslapio vis skambančiais šiltais ir pagarbiais, dažnais, bet neįkyriais kreipiniais „mielas pone Bohumilai“), tik knygos gale Pawełas Huelle atvirai išdėsto, – taip sukurdamas pagavią literatūrinę intrigą, – kodėl jam toks svarbus šis čekų rašytojas: jis yra „pats šiuolaikiškiausias, pats avangardiškiausias dvidešimto amžiaus prozininkas“, neturėjęs „nieko bendra su avangardo barbarais“ (p. 137); „išmintingesnis už visus amžininkus filosofus, nes jie, nežinodami, kaip yra, rėkauja ir plėšosi marškinius, o jūs žinojote, bet, užuot elgęsis kaip jie, užuot marmaliavęs apie dekonstrukciją ar sintezę, rašėte gražius ilgus sakinius ir rišote juos lyg kaspinus ant šventojo dervišų medžio“ (p. 142). „Mercedes-Benz“ parašytas kaip bandymas, sekant Bohumilu Hrabalu, sukurti kažką panašaus į XX amžiaus Vidurio Europos romaną, užuot mėgdžiojus, lenkų rašytojo žodžiais, šių dienų „avangardo barbarus“. Parašytas hrabališku stiliumi, t. y. rišant gražius, stebėtinai ilgus sakinius, kurie, sudaryti iš įvairiomis emocijomis virpančių ir prasmingų žodžių, virsta spalvingu istorijų apie automobilius ir šimtmetį fejerverku. Profesionaliai atliktas vertėjo Vytauto Dekšnio vertimas ir lietuvių skaitytojams leidžia žavėtis šiuo ypatingu lenkų rašytojo pasakojimo srautu, su nuostaba ir susidomėjimu keliauti ne visai lengvais susiraizgiusių sakinių ir laiko plotmių vingiais.

Paweło Huellės romane esama ir svarbių paralelių su savita hrabališka jausena bei mąstysena. Ta pasaulėjauta, kuri ano meto Čekoslovakijoje buvusiam „likviduojamam rašytojui“ (p. 53) padėjo ištverti savą lemtį ir laikotarpį. Ištverti ne kitaip, o žinojimą apie žmogiško egzistavimo niekybę ir netikrybę apvilkus literatūriniu juoko ir ironijos rūbu. Panašiai – lyg eitų siauru lieptu būties netikrybės link, tačiau giedodamas šlovę trumpoms laimės akimirkoms – dabarties metą išgyvena „Mercedes-Benz“ pasakotojas rašytojas Pavelas, užaugęs komunistinėje Lenkijoje, o pradėjęs kurti jau laisvame krašte. Tai šiek tiek autobiografinis personažas, kaip ir bendravardis romano autorius Pawełas Huelle, dalyvavęs Lenkijos komunizmą nuvertusio „Solidarumo“ veikloje. O ir „Mercedes-Benz“ pasakojimo dabarties veiksmo vieta yra rašytojo gimtasis Gdanskas, kuriame 1980 metais ir prasidėjo „Solidarumo“ judėjimas. Šio miesto universitete Pawełas Huelle studijavo lenkų filologiją, paskui dėstė Medicinos akademijoje.

Romane „Mercedes-Benz“ vaizduojama ne tik šis šiaurės Lenkijos miestas ir pokomunistinė dabartis. XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje („vos pasibaigus komunizmui“, p. 9) rašytojas Pavelas, norintis gauti vairavimo teises, su firmos „Corrado“ instruktore panele Civle važinėja po Gdanską. Siaubingai užsikimšusios jo gatvės, pikti vairuotojai (įtūžę dėl neremontuotų tiltų, pabrangusio benzino) Pavelui byloja apie jo noro absurdiškumą – baigęs kursus, jis neketina sėsti prie vairo ir važinėti tokiame mieste. Regis, absurdišką savo mokymąsi jis vis dėlto paverčia ypatingu – lyrišku ir dramatišku – patyrimu, kai, jau per pirmą vairavimo pamoką užstrigęs pačiame sankryžos viduryje, ima pasakoti instruktorei Civlei apie savo močiutę Mariją, gyvenusią rytinėje Mažojoje Lenkijoje, ir kaip ji, 1925-aisiais mokydamasi vairuoti sužadėtinio, būsimojo inžinieriaus Karolio, jai dovanotą citroeną, įstrigo geležinkelio pervažoje.

Tai tik pati pradžia šios kone anekdotinės ir ilgokos istorijos iš anų šviesių tarpukario Lenkijos laikų. Ja suintrigavęs instruktorę Civlę („Dieve, kaip jūs pasakojate“, p. 10), fragmentą po fragmento Pavelas vis rutulioja toliau, kai, darydamas tipiškas pradedančiojo klaidas, mokosi važiuoti Gdansko gatvėmis ar pratybų aikštelėje, kurios prieigose būriuojasi alkoholikai ir valkatos. Jau iš pat pradžių instruktorė Civlė prisipažįsta, kaip ir jos mokinys, mėgstanti Bohumilo Hrabalo kūrybą. Iš čia kyla juos suartinantis sielų giminystės jausmas, kuris, bevažinėjant fiatu, dar įgauna ir platoniško eroso atspalvį. Lyg apdairiai vengiant banalaus melodramiškumo, šis erosas romane neišplėtojamas į kokį nors aistringą meilės nuotykį.

Pradėjęs nuo senelių turėto prancūziško citroeno, Pavelas papasakoja ne tik apie šio modelio technines savybes, jį gaminusios firmos savireklamos strategiją, anų laikų vairavimo kursų ypatumus, bet ir apie savo močiutės ir senelio likimus, juos susiedamas su ano laikotarpio Lenkijos istorija: kaip savo citroeną (to meto „prancūzišką stebuklą“, p. 29) dėl stabdžių sistemos defektų senelis Karolis iškeitė į vokišką mersedesą; kaip senelis su kitais tarpukario inžinieriais, sujungę automobilių sportą su oreivyste, sumanė rengti naujoviškas vėjo nešamo oro baliono gaudynes; kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje Raudonosios armijos leitenantas konfiskavo senelio Karolio mersedesą; kaip gestapininkai išsiuntė senelį į Aušvicą ir kaip po karo jis buvo priskirtas likviduojamai buržuazinių inteligentų klasei ir kt.

Ne taip išsamiai ir šviesiai kaip tarpukario laikai, kur kas niūriau ir fragmentiškiau vaizduojamas komunistinis laikotarpis, pasakotojui prisimenant savo tėvus ir 1972 metais jų įsigytą senovišką „Mercedes 170DS“, tokį pat kaip senelio turėtasis. Pasakotojo tėvas inžinierius nepriklausė komunistinės Lenkijos pažangiajai naujajai klasei, ja netgi bjaurėjosi ir gyveno vis jausdamas pavojų, nes buvo kilęs iš vadinamųjų „buržuazinių inteligentų“. Nors ir skurdžiai versdamasis, nusipirko sudaužytą seną mersedesą ir dvejus metus jį taisė, kad galėtų šeimą nuvežti į kalnus ar prie jūros. Tačiau automobilis vis gesdavo, kol galiausiai iškeliavo į laužyną. Pasakojimo atmosfera vėl kiek pasikeičia ties kitu ryškiu, bet paprastučiu siužeto vingiu, kai, instruktorei Civlei išėjus nemokamų atostogų, jos vieton sėdasi vulgarus žilstelėjęs instruktorius Škaradekas, komunistiniais laikais dirbęs taksistu ir už gerus pinigus vežiojęs „Lidos“ baro bernus ir kekšes į motelį pasidulkinti. Šio instruktoriaus šiurkštumas ir keiksmažodžiai Pavelui primena jo jaunystės metų karinio parengimo paskaitas universitete, kurių idiotizmą alumi nusiplauti kiekvienąkart eidavo į mėgstamas Gdansko aludes. O jose neidiotišką tikrovės pusę, laisvės ilgesį pažino iš pogrindžio poeto Atanazo dainų ir eilių, iš buvusio generolo Niedojadlo, už klaidą išmesto iš kariuomenės ir neturėjusio kur gyventi, pasakojimų ir kt.

Dinamiškai besirutuliojant fragmentiškam romano siužetui, slogius komunistinės Lenkijos epizodus keičia šviesūs ir tamsūs, komiški ir tragiški pokomunistinio laikotarpio vaizdai. Ši dar tik besiskleidžianti liberalios dvasios epocha kritiškai reflektuojama: prasidėjusi „laisvės festivaliu“, ji nugrimzdo „politikos pelkėje“, aferose, melagystėse ir niekšybėse (p. 127). Su iš atostogų grįžusia instruktore Civle vėl važinėdamas Gdansko gatvėmis pasakotojas Pavelas mato, kaip turgaus aikštėje du didžiuliai keltuvai bando nukelti sovietų tanką, o Liaudies armijos ir kitų panašių organizacijų veteranai mėgina neleisti paminklo likviduoti. Užsukęs į instruktorės Civlės medinę sodo pašiūrę, Pavelas susipažįsta su invalido vežimėlyje sėdinčiu jos broliu Jareku, kurio gydymui ji sukišo visus pinigus, gautus už parduotą tėvų butą. Sodo kaimynas Fizikas, uostydamas kokso miltelius, paporina apie savąją šlovę ir nuopuolį Kalifornijoje, kur, atvykęs iš laisvos Lenkijos, kūrė mobile building art – šiuo satyrišku epizodu gražiai pasijuokiama iš šiuolaikinio meno. Civlės sode Pavelas sutinka ir buvusį filologą Kerzą, kuris su deportuotu iš JAV Fiziku įkūrė pelningą internetinę svetainę ir joje pardavinėjo kunigams universalius pamokslų šablonus.

Tokia yra Vidurio Europos dabartis su iškreiptomis vertybėmis, materializmu, gyvenimo lygio kilimu ir dvasios nuosmukiu – tomis nežinia kur vedančiomis permainomis. Štai ciniškas instruktorius Škaradekas po kelerių metų tampa „aukštu privatizacijos reikalų valdininku“ (p. 138). Jį pasakotojas Pavelas pamato kalbantį per televiziją ir per tą pačią 1997-ųjų žinių laidą išgirsta apie mylimo čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo tragišką mirtį: lesindamas balandžius jis iškrito iš ligoninės Bulovkoje šešto aukšto. Su šia žinia Pavelo sąmonėje randasi supratimas, kad būtent dabar – ne Čekoslovakijos aksomine revoliucija, ne Berlyno sienos griuvimu ar lenkų „Solidarumo“ pergale, o Bohumilo Hrabalo mirtimi – „baigėsi epocha“ (p. 134), kurią jau keičia „grynojo pelno aritmetikos“ era (p. 73). Sukrėstas šio suvokimo ir Bohumilo Hrabalo mirties, romano gale Pavelas sėdasi rašyti laiško čekų rašytojui, kuris „kaip niekas kitas padėjo mums ištverti pačius baisiausius metus“ (p. 134) ir galbūt padės ištverti ir dabartį, ir čekų kalba užrašo sakinį, kuris yra ir pirmasis „Mercedes-Benz“ sakinys. Taigi visas šis romanas yra tarsi jo paties sukūrimo priešistorė, turinti ne tik fragmentišką, bet ir žiedinę kompoziciją.

Šioje nedidukėje knygoje, subtiliai pindamas pasakojimo dabarties ir pasakojamos praeities plotmes, Pawełas Huelle nesiekia išsamiai ir smulkiai aprėpti visos XX amžiaus Lenkijos istorijos. Kas labai norėtų, galėtų „Mercedes- -Benz“ prikišti solidumo stoką, o gal skubotumą ar paviršutiniškumą. Kita vertus, galima stebėtis tuo, kad nedidelių epizodų – anekdotiškų ir dramatiškų – vėriniu, pasakojančiu apie automobilius, šiuolaikiniam lenkų rašytojui pavyksta įtikinamai ir tikroviškai pavaizduoti – tarsi išvyniojant laiko ritinį – svarbiausius XX amžiaus Lenkijos istorijos etapus (tarpukario aukso amžių, karą, holokaustą, sovietų okupaciją, slogius komunistinius ir vis dar neaiškius pokomunistinius metus), perteikti jų ypatingą dvasią. Kartu parodant, kaip laikas, apsukęs kilpą, epocha po epochos vis grąžina žmogų prie panašių – absurdo, būties lengvybės ir netikrybės – patyrimų.

Tai šiltas ir gyvas pasakojimas, kur juokas pinasi su melancholija, kur žvelgiant į praeitį, lyrišką ir dramatišką, bandoma suprasti dabartį. Ir kartu nusakyti bemaž tipišką Vidurio Europos žmogaus egzistencinę būseną – ėjimą siauru egzistavimo lieptu būties netikrybės ir niekybės link: „tai ten nukeliauji dar prieš tavo širdžiai nutylant“, kaip byloja romano moto, pasiskolintas iš XX amžiaus pirmos pusės lenkų poeto Józefo Czechowicziaus „Liūdesio elegijos“, – savo kūriniuose jis išreiškė katastrofos nuojautas, jaunas žuvo pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

Budėti būties netikrybės ir niekybės akivaizdoje, padėti tai ištverti pasitelkus juoką ir istorinę atmintį – gal tai ir yra šių dienų Vidurio Europos romano svarbiausias tikslas, romano, kitokio nei, perfrazuojant knygos autorių, barbariškas avangardas. Per literatūrines sąsajas su Bohumilu Hrabalu lenkų rašytojas Pawełas Huelle kaip tik ir bando puoselėti Vidurio Europos romano meną. Apie šiuolaikinės literatūros padėtį viename interviu prieš keletą metų jis sakė: „Kalbant apie postmodernizmą, manau, esame krizės situacijoje. Mes netekome savo tikslų, savojo centro, išklydome iš teisingo kelio, o naujo sukurti neįstengiame.“ Romane „Mercedes-Benz“ esama ir šio pasimetimo ženklų, ir naujo kelio paieškos nuorodų.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“