Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (3)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Adaptuojantis prie mito

Kijevo Rusia – tai tau ne šuns papas, tai devintas amžius, slavocentristams – pasaulio sukūrimo momentas, kai klajokliai variagai tapo galybe, šlovingaisiais slavais. Kaip pagrindas nacionaliniam ir miesto mitui, tai galėtų prilygti romėnų vilkei. Nacionaliniai mitai iš tikrųjų yra labai keistas dalykas – žvelgiant į jų gausą iš aukštai, visi atrodo menki, net patys graikiškiausi, bet visos tos blusytės kažkam šventos. Kroatas nieko nežino apie Kudirką, ispanas – apie karalių Tomislavą, o apie Kijevo Rusią aš pamenu beveik tiek pat septintos klasės vadovėlio eilučių, kiek ir apie karalienę Izabelę. Lokaliam nenatūraliai mokykloje sucentruoto mąstymo žmogui tokie nežinojimai atrodo visiškai nelogiški. Pamenu, kaip nusivildavau užsieniečių „nežinojimu, kas ir kaip“. Po kurio laiko ėmiau juoktis pats iš savęs. Tos kultūros dalys, tie saboniai ir marčiulioniai, kuriais net ne buvau mokomas didžiuotis, o man buvo tiesiog įteigta, kad didžiuojuosi, – kokie jie juokingi prieš tūkstančius ir dešimtis tūkstančių kitų herojų, kuo senesnių – tuo labiau sukonstruotų. Herojai nepriklauso žmonėms, tai melas, tai žmonės priklauso herojams. Herojai yra paremti tiesa, panašia į tą šilumą, kurią skleisdavo įkaitęs „velnio nagas“ delne prie upelio. Rankoje laikydavau tiesą, tamsaus medaus spalvos šiltą objektyvų daiktą, bet man tai buvo tikras velnio nagas, o štai šiek tiek nusimanančiam apie gamtos istoriją – paprasčiausias suakmenėjęs priešistorinis gyvūnėlis, kokių milijonai tūkstančiuose atodangų.

Tam fūristui, kuris sustojo prie Lvovo, Kijevo Rusia yra objektyvi tiesa, laikoma delne. Jis buvo geras žmogus. Nekalbėjo daug, leido man atsipūsti, dairytis į šešis šimtus kilometrų stepių ir graužti obuolius, kol atšipo dantys. Visi per aštuonias kelionės valandas užsimezgę pokalbiai, nors ir nuoširdūs, kilo ir leidosi aiškiau nei trigonometrinės funkcijos, ir lyg susitarę – o tarp nepažįstamų žmonių tai nutinka labai dažnai – nė vienas nesistengėme jų kraipyti, įvedinėti naujų nežinomųjų. Aš sėdėjau čia, jis ten, aiškiai jautėme jaukias ribas: kai vienas nutildavo, kitas tik nusišypsodavo ir palinguodavo galva, m-hhm. Nenorėjau griauti mūsų draugiškos ir šiltos idilės iš lėto temstančioje kabinoje klausimais apie mitus, aš tik užsisakiau koldūnų pakelės kavinėje ir pavargusiom akim dėliojau, kam čia šioje kelionėje iškąsiu dar po gabalą mėsos iš nutukusių šonų.

Kova su mitais – labai subjektyvus dalykas. Rizikuoji būti apkaltintas – ir dažnai pagrįstai – neįsigilinimu, nuomonės prilyginimu faktui, nepagarba, nejautra. Tuomet galima pradėti nuo pirminių dalykų, tokių kaip mito gimimas ir jo įkinkymas į tinkamą jungą. Kas yra šlykščiau – mito gimdymas ir naudojimas kariniams, politiniams ar komerciniams tikslams, pasakyti negaliu, bet kokiu atveju visa tai susiję, visa tai – pastangos prisidengiant svetima romantika atsilaužti galios batono kriaukšlį. Štai kad ir mitas apie neregėtai saldžias ukrainietiškas vaginas, akivaizdžiai skirtas neregėtai pisliems britų turistams. Man jos panašesnės į mergaites, kurių gyvenimai iš anksto patriarchališkai suplanuoti it Sovietų Sąjungos ekonomika: reklaminiame etape iki vedybų bet kokia kaina būti gražioms ir gundančioms; gamybiniame vartojimo etape po vedybų – nedelsiant įvykdyti „virtimo boba“ reformą, neaplenkiant plaukų suktukų ir kočėlo, kad pagaliau už uždarų durų būtų galima išreikšti visą ligtolinį gyvenimą kantriai taupytą galią ir atsilyginti už visus patirtus pažeminimus. „Kaklas“, kiek ironijos šioje „liaudies išmintyje“, verčia velniškai kvatotis. Yra išimčių, bet pernelyg dažnai – neperžengiančių aiškių modelio rėmų, tokių kaip akių dūmimas neva išliekant gražiai po vedybų, jei vyras tai gali sau leisti ir taip pamaloninti verslo partnerius. O krašte, kuriame oligarchai gali sau leisti nusipirkti, tarkim, visos srities dirbamą žemę, tokia praktika dažna.

O kur dar piguvos mitas, toks paplitęs ir beveik niekuomet nepateisinantis lūkesčių! „Bet juk ten daug pigiau!“ Štai kur tikrasis akių dūmimas. Kai atsiduri ten, piguva jau būna praėjusi – taip, lyg tas praėjimas būtų visiškai natūralus dalykas. Infliacija piguvoje visuomet didesnė nei branguvoje, nes piguva nori pasivyti branguvą pačiu lengviausiu būdu, paneigdama individą. Žmonės turi tendenciją priprasti, ypač žmonės, žinantys, kad kažkur yra dar brangiau, jiems nieko kito ir nebelieka, nes nesinori mirti. Keičiasi kainos – keičiasi ir standartai, ir retas bemato, kaip spraga virsta upės vaga, o upės vaga – kanjonu. Aš galiu sau leisti septynis litus cigarečių pakeliui, alaus buteliui ir dešrainiui, o ukrainietis ne tik nenori, bet ir negali man nusileisti. Mes varomi į priekį būtinybės, aš – užsienietiškumo, „baltojo žmogaus“ sindromo ir trumpos atminties; jis – išdidumo ir apsukrumo. Šokam šitam disneilende, du mikimauzai pripūstomis galvomis, ir nepasakytum, kad kuris nors būtume nelaimingas.

Poriadokas

Vokiškasis Ordnungas – vidinė tvarka, skiepijama šeimose ir išoriškai drausmingoje bei tolerantiškoje visuomenėje, logiško socialinio saldainio principu įauganti žmonėms į kraują ir sunkiai juos bepaleidžianti. Rytų Europoje, jei tik atleisite man išdidumą įvardinti dalykus, išlikusi ir vis labiau įtvirtinama poriadoko idėja, paremta pamatiniu principu, kad jei individui bus suteikta galimybė padaryti ką nors blogo, jis būtinai taip ir pasielgs. Todėl tai karvių bandai reikia ne tik paprasto, bet dar ir elektrinio piemens. Atsiras pernelyg daug per tą piemenį šokinėjančių – už kiekvieną peršokusį laipsniškai bus didinama įtampa, kol vienas nusitrenks, kad kiti žinotų. Lietuvoje šis poriadokas derinamas su Ordnungu – pražūtingas kokteilis, bet kuo toliau į Rytus – tuo ryškesnė poriadoko viršenybė. Ji, beje, nors ir smarkiau apriboja pačius silpniausius, suteikia stipresniems platesnę galimybę priešintis.

Man reikia metro stoties „Minska“, ten manęs turėtų laukti Katia. Jei ne keletas naujų traukinių, daugiau reklamų, šypsnių ir šiaip ne tokia slogi nuotaika, Kijevo metro man iš tiesų sukeltų prastų prisiminimų apie Minską. Tos pačios pilkomis blizgančiomis plytelėmis išklotos skliautuotos metro stotys, pilki garsiai dundantys traukiniai ir seksualus balsas, tariantis: „Dveri začiniajitsa.“ Tos pačios lyg taifūnas nunešti galinčios, į kairę ar į dešinę sukančios vidujai piktos skubančių žmonių minios ir nuostabi trijų lygių sistema, užtikrinanti, kad visi pirktų bilietus ir elgtųsi taip, kaip visi elgiasi. Šis poetiškas totalitarinės minties šedevras vertas atskiro pasažo.

Pirmasis saugumo lygis – tai buvusioje Sovietų Sąjungoje dažni Pavlovo metodu veikiantys varteliai. Kai kuriuose miestuose (Berlynas, Viena) vartelių prie metro iš viso nėra, kituose jie atsidaro pažymėjus bilietą (Stokholmas, Varšuva). Kijeve, kaip ir Minske, jie staigiai užsidaro to bilieto nepažymėjus, smagiai ir smarkiai pysteldami pažeidėjui per kojas. Baisiai mielas mėlynas žetonas, taip tinkantis kaip suvenyras ir kainuojantis mažiau nei litą, – reflekso lygio būtinybė. Kai Minske bandėme praeiti ne pro tuos vartelius, taip gerai užvažiavo per pakinklius, kad dar dabar nepasitikėdamas krūpčioju prieš tą šėtono mašiną. Kartą gavau, todėl dabar kaskart jaučiuosi kaltas reflekso lygmeny.

Antrasis lygis – moteriškė-komandosas, sėdinti būdelėje prie vartelių. Baisiau nei palaidas pitbulterjeras. Tokias moteriškes galima sutikti įvairiuose pigaus alaus baruose. Ten jos yra deus ex machina¸ įspūdingai vadovaujantis geriančiosios klasės miniai. Vienu žodžiu, vienu akių žaibu šios deivės suvaldo triukšmaujančius didvyrius ir užkerta kelią muštynėms baro ribose. Visuomet žavėjausi jų sugebėjimais, kylančiais pirmiausiai iš pilkos gyvenimiškos patirties ir neturėjimo ką prarasti. Vyrišku kumščiu ar nemalonumais, tuo labiau – laimės trūkumu jų nepagąsdinsi: matė ir to, ir ano, užsiaugino ir storą odą, ir stambų bicepsą. Štai įžūlus pienburnis bando prasibrauti pro vartelius, skirtus avariniam atvejui ir neįgaliesiems. Peroksidinė bobutė papešiotais ir papieštais antakiais užkuria tokią pirtį, kad pažeidėjui belieka gūžtis ir spūdinti prie kasos mėlynojo žetonėlio. „O tai kas čia dabar bus, jei visi ne per savo puses pradėsim vaikščiot?!“ – skamba visa „Minska“.

„O tai kas čia bus, jei visi?!.“ – štai kur pagrindinė poriadoko malda, nepalaužiama ir jokiai tikrajai logikai nepasiduodanti geležinė bandos logika. O kas bus, jei visi ims kalbėti, kas su kuo miega?! O kas bus, jei visi emigruosim?! O kas bus, jei niekas nebežiūrės televizoriaus?! O kas bus, jei visi pradėsim iš prekybos centrų vogti?! Kolektyvinė kiekvieno individo atsakomybė už mistiškąją visumą prieš Dievą ir valstybę, kuriai asmeninė laisvė ir nelygios startinės pozicijos visiškai vienodai: štai šį trečiąjį saugumo lygį Kijevo metro palaiko policininkai. Su palaima prisėdu ant pilkų blizgančių grindų, nusimetu kuprinę, užmerkiu akis ir belaukdamas Katios klausau, kaip dunda taukši trepsi caksi ir bilsnoja šimtai batų, kaip veriasi varteliai, kaip pro lūpų kraštelius byra pokalbių nuotrupos: magiškas garsas, magiškas momentas didžiulio skruzdėlyno viduje, labai gera nejudėti ten, kur juda visi – ir atvirkščiai. „Gerbiamasis, gerbiamasis, – judina mane už peties pilka kailinė kepurė. – Čia negalima sėdėti.“ Pakeliu pusiau nuoširdžiai, pusiau įžūliai naivias akis į policininką: „Kodėl?“ Akimirka sutrikimo. „Todėl, kad negalima. Norit sėdėt, eikit į lauką, susiraskit suoliuką ir sėdėkit.“ – „O stovėti čia galima?“ – „Stovėti galima.“

Erdvė tarp žmonių

Katia sutrikusi. Iš Kijevo ji išvažiavo studijuoti į Daniją, palikusi čia mažą butą didžiuliame sovietiniame Obolono rajone, draugus ir Dimą. Dima neatrodo sutrikęs, Dima atrodo gražus ir labai ramus – gal gražūs žmonės būna ramesni, nes žino, kad jiems šiaip ar taip seksis?.. Kai Katia išvažiavo, Dima ėmė daugiau programuoti ir mažiau lįsti laukan, skaityti knygas ir mokytis geriau groti gitara. Dima mėgsta smagiai išgerti su draugais: kartą per vienas pagirias šešiese susimeistravo plaustą ir „piratavo“ po Dniepro upę. Linksmybės iki priburbuliavimo. Katia labiau sutrikusi ne dėl to, kad išvažiavo, o dėl to, kad dabar pirmą kartą grįžo, ir viskas lyg sava, bet ne. Tiek neatsakytų klausimų, kad belieka lankyti draugus, kepti įmantrius patiekalus ant mažytės viryklės ir pasikviesti į svečius keliauninką, kuris palinguotų galvą ir sakytų: „Taip, pažįstamas jausmas“ – ir nemeluotų.

Už lango 290 tūkstančių asmenybių priglaudęs Obolonas stūkso visame gražume: daugiaaukščių džiunglės. Augau daugiaaukštyje ir vaikystėje skaičiau tarybines knygeles vaikams, todėl juos asocijuoju ne su susvetimėjimu, o kaip tik su kaimyniškumu. Susvetimėjimas – tai tvora apmūrytas namas užmiestyje su naktinėmis užuolaidomis ant langų, o dėžutė daugiabutyje – tai kregždės lizdelis, aplinkui tave daugybė kitų kregždžių, ir tu visą laiką girdi, kaip verkia jų vaikai, zirzia televizoriai, girgžda lovos. Pasiskolinti cukraus, visiems kartu svarstyti, kurio buto šuo šįkart prišiko laiptinėje, jei atsibosta viskas – eiti į lauką, pasiimti draugą, alaus ir vėpsoti į langus, tikintis įdomių momentų.

Už tris grivinas važiuojame nuo Katios iki Dimos. Geltona maršrutka smagiai linguoja per Dnieprą, pasilenkęs žiūriu pro langą ir matau ten kreivą rudeninę saulę, apšviečiančią didžiules Fabijoniškių stiliaus plynes, kuriose pūpso gyvenamieji gargarai. Keistas reiškinys: skurdesnėse geografinėse platumose, ypač Rytų ir Pietryčių Europoje, žmonės menkiau rūpinasi infrastruktūra. Jų gyvenamosios vietos, jų butų, namelių ir namų vidūs iš paskutiniųjų suremontuoti, su gražiomis seklyčiomis, kurias per metus pamato daugiausiai penki žmonės, su perlamutro voniom, išeiginėm pagalvėlėm ir naujais tapetais. Bet tarp asmeninių vietų – aptrupėję šaligatviai, apvytusi žolė, šiukšlynai, pilkuma ir plynės. Atrodo, kad gatvėse gyvenimas nevyksta, gatvės yra skirtos tik nusigauti iki vietos, kur žmonės gyvena iš tikrųjų.

Kijevas, pasirodo, irgi miestas herojus. Tai jau mačiau Minske, tas didžiules betonines raides, slegiančias kiekvienam širdį. Kaip miestas gali būti herojus, klausiu aš Dimos, ir kam jam tas heroizmas, ką gero jis gali duoti? Mūsų pašaipą nutraukia šalia sėdinti moteriškė patamsintais akiniais: nieko mes, berniukai, nesuprantame. Kijevas – herojus, nes per jo apsiaustį Didžiojo Tėvynės karo metu, kai buvo bandoma atsiimti miestą iš vokiečių, žuvo šimtai tūkstančių kareivių ir miestiečių!

Ežiukas atominiame rūke

Žinojai, kad šitam mieste yra paminklas, ką ten paminklas – paminklėlis Ežiukui iš „Ežiuko rūke“? Sėdi išsižiojęs, laiko obuolį letenėlėse ir žiūri į viršų. Paminklas vadinasi „Arkliukas“ („Lošadok“). Visai netoli jo, tyliame ir suturėtame Katios maršrute, yra narvas su juodais pagyvenusiais narvais. Taip tiesiog gyvenamojo namo kieme: tupi ant šakų, žiūri į tave protingomis akimis, kviečia pažaisti pagaliukais, o dar geriau – neapdairiai įkišti pirštą pro grotas. „Man patinka eiti tiesiog per čia, – veda mus Katia visiškai iš pirmo žvilgsnio neišskirtiniais skersgatviais. – Būdavo, ateidavau čia pasivaikščioti antrą ar ketvirtą valandą nakties.“

Darosi vis šalčiau, visi turistiniai rajonai išmirę, ant laiptų nesėdi jaunimėlis su alumi ir gitaromis – jo ieškoti leidžiamės į Podilo rajoną, kur yra viena seniausių alaus daryklų ir Katios bei Dimos mėgstamiausia tikra šio alaus knaipė. Baltu brezentu su langų imitacijomis dengtas šaligatvio plotas, kuriame dvokia / kvepia išsivadėjusiu alumi ir sūdyta žuvimi, stovi šeši staliukai ir muzikos aparatas. Ar bereikia ko daugiau mūsų sieloms? Užsakinėju alaus ir voblos, kuri vobla yra tikriausiai tik man – šiaip jau paprasčiausia vytinta žuvis ant laikraščio. Įsivaizduoju, kad taip gerdavo mano tėvas: nedaugelis barų gali parūpinti tau šį jausmą. Pažvelgiu staliuko link. Ar pora bokalų tamsaus, ar muzikos aparatas, užgrojęs „Kino“: Katia ir Dima, iki šiol buvę erzinančiai padorūs, bet žiūrėję spindinčiom akim, jau bučiuojasi.

Nusišypsau ir išeinu parūkyti. Šilta širdyje, tad bomžas gauna ir cigaretę, ir porą grivinų. Pasakoja man apie Padniestrę – ketinu per ją grįžti į šiaurę po Odesos. Jis ten gyveno, matė Padniestrės karą, tankus Tiraspolio gatvėse, ak, tai baisūs laikai buvo. O dabar geri, gera stovėti čia tarp kioskelio ir barelio oranžinėje lapkričio žibintų šviesoje? Invalidas (ne „neįgalusis“ – iš dainos žodžių neišmesi). Išmetė iš darbo. Turi širdies draugę, glaudžiasi, kur šilčiau. Dar porą grivinų – kioskelyje paims ko stipresnio, labiau šildančio.

Ką veiksim, kol Katia lanko seserį? Na, kad jau likom du bachūrai Kijevo Žirmūnuose, vieno kambario butelyje, teks pirkti butelį degtinės, tumbačką silkės, lošti šachmatais ir šnekėtis bachūriškom temom. „Man kas, – sako Dima taip, kaip tai sako šimtai bachūrų. – Jei ji ten su kuo nors nori permiegot, tegul permiega.“ Ach, kokie mes kieti, kokie mes nepavydūs ir pasitikintys savo jėgomis mačo, nuo šito net piratai, informatikai ir romantikai nepabėga. Grįžta Katia, bet jau beveik nebeliko nei degtinės, nei silkės. „Aš galvojau, jūs juokaujat“, – sako ji, o mes žvelgiam nebežmogiškom akim. Nejuokavom. Šachas ir matas. Nugalėtasis Dima eina miegoti, tada eina miegoti Katia, o aš lieku virtuvėje, rūkau, kažką galvoju ir klausau „Splin“. Ne rokenrolas, bet šiame mieste ir šioje aplinkoje jaučiu, kad tai einasi būtent tokiu tempu, kokiu turi eitis, ir jaučiasi taip, kaip turi jaustis.

Sėdžiu Kijevo pašto kontoroje prie džeržgiančio kompiuterio, tikrai menančio variagų laikus. Darbuotojos rėkia ant klientų, klientai ant darbuotojų („Ne metas rūkyti, merginos, aš jau penkiolika minučių už durų stoviu“), kur dar rasi tokią nemalonią, pagiežos pritvinkusią atmosferą, jei ne Rytų Europos paštuose. Šiandien man nenorėjo pakeisti 75 dolerių be įrodymo, iš kur juos gavau. O kas čia dabar bus, jei visi taip ims ir pradės nežinia iš kur gautus dolerius keistis? Akivaizdu, mano 75 doleriai – potenciali didžiulė parama Ukrainos mafijos Organų prekybos departamentui. Dar suradau naują paprastą būdą nemokamai užkąsti – reikia tik sėdėti įstaigos vergų mėgstamoje „nusinešk pats“ valgykloje ir skaityti laikraštį. Ir laukti, tykoti, kol kokiam išpuikėliui neskanu pasidarys ar vidurius susuks – tada ramiai sulankstyti laikraštį, pasitaisyti akinius ir persinešti jo maistą ant savojo stalelio. Smagiųjų pagirių pusryčiams – pusė puikaus plovo porcijos.

Klaidžioju po saulėtą miestą, suvalgau pyragėlį čia, užeinu ten, išgirstu šnekantis lietuviškai, sugalvoju sau pramogą: čia juk netoli „Arsenalna“, giliausia metro stotis pasaulyje, 105 metrai po žeme. Šiek tiek bijau eskalatorių, ypač leistis jais žemyn, tiesa, maniau Budapešte šią baimę nugalėjęs, pažiūrėkim, kaip man sekėsi. Pasirodo, nekaip: jau pirmoje eilėje laiptų neatlaikęs įtampos prisėdu, bet net ir sėdint važiuoti vis sunkiau ir sunkiau. Eskalatoriaus galo nematyti, atrodo, kad taip važiuosi ir važiuosi, kol išvysi ženklą „Pragaras. Ratas Nr. 1“ ir turėsi galimybę paspausti ranką Sokratui. Ties antrąja eskalatoriaus eile prisiekiu niekuomet daugiau taip su savimi nesielgti: eskalatorius baigiasi kaip tik prieš prasidedant panikos priepuoliui. Keistas miestas, kuriam galui gali reikėti 105 metrų gylio metro stoties?

„Tai ne tik metro stotis, bet ir slėptuvė atominio karo atveju, – paaiškina Dima. – Kijevo metro durys, jei reikia, gali užsidaryti aklinai: esu kartą buvęs ne tuo laiku ir matęs, kaip tikrina šitą savybę. Dar sklinda kalbos apie atskirą atšaką, kuria būtų galima tiesiai iš rūmų išgabenti prezidentą ir kitus aukščiausius asmenis.“ Taip, šalis ši keista. Trinamės po Chreščiatiką – vieną brangiausių Europos gatvių. „Armani“ ir „Lavazza“, madingos kepyklėlės, alus čia penkiskart brangesnis ir du kartus prastesnis, bet juodos mašinos blizga ryškiau. Didelis miestas – daug galios, daug galios – didžiulė atskirtis tarp vargšo ir turtingo, didžiulė atskirtis – „Armani“ ir „Lavazza“… „Gal atgal į Podilą?“ Ir tegul prasmenga visi Marksai ir Spenceriai, mums kad tik tamsaus alaus išgėrus, vytintos žuvies pagliaudžius, „Bi-2“ paklausius ir į antižlobinius* plakatus pavėpsojus.

Kai iš ryto apkabinsiu Katią, Dimą ir jų Kijevą atsisveikindamas, daug dalykų man atrodys nepilni. Jie buvo per tylūs ir pernelyg užtikrinti, o gal atvirkščiai – buvo gerai tylūs. Gal pernelyg tūnojome tose pačiose vietose ir per menkai ieškojome nuotykių, tas tiesa, bet tūnojome vietose, kuriose tūnoti gera, į kurias nuotykiai gali patys ateiti. Kijevo aš, galima sakyti, nepamačiau ir nepatyriau, o ir kaip tokią galybę patirti – ir vis tiek jaučiuosi kaip palikdamas gerus draugus ir gerą miestą.

___

* Žlob – iš jidiš kalbos atėjęs žodis, kuriuo Ukrainoje, Lenkijoje, kitose šalyse vadinami „gezai“.