Šlapias gruodis

AUGUSTAS SIREIKIS

„Verpetais besisukančios snaigės glaudė sustirusius jų kūnus ir slėpė po sniego kaldra.“ Mokytoja davė pilną lapą gramatinių užduočių. Sūkuriais ten pynėsi kableliai ir nosinės raidės praleistos, priebalsių asimiliacija ir kitokie kankinimo būdai. O juk poryt – Kūčios. „Kaip nagai įsikimba vidurnakty lovos krašto, taip dantys spaudė suglebusią, seną jo odą prie veido.“ Visi iki vieno sakiniai – Nykos-Niliūno. Man patinka jo poezija, ji nepernelyg lyriška, bet juk poryt Kūčios. Pusė klasės – išmirę, užtat likusieji it azarto apimti taškė rašalą Niliūno strofose. Nieko nebus, paišiau visokius senių veidus ir kūriau sakinius po vieną. Romantiškus, apie žiemą. „Kaip kailiniuos pasislėpęs jis nešė namų židinio liepsną, slėpė tarp siūlių ir klosčių, gynė nuo atšiauraus vėjo.“

Pabaksnojau, kad atsisuktų. „Ar Dievas yra?“ – paklausiau. Buvau užpildęs tik trečdalį lapo, tad baltumu savo jis galėjo ir miestą pašiepti. Nežinau, ar minėjau, bet poryt Kūčios, o sniegas jei rymo, tai tik sustabarėjusiais baltais akmenim kur kampuos. „Jo, yra. Penki yra.“ Mūsų kieme toks vienas, nuo tada, kai brolis besmegenį statė. Mąsto jau kelinta diena žolės apsupty. Meteoritas. „Taigi antikoj ten, kur sakė. Daug jų.“ Gerai pagalvojus, galėtų snigti. Galėtų stambiais kąsniais byrėt balti debesys iš dangaus, apipilt mus švaruma ir maudyt nelyginant kleopatras piene. Nes dabar „dažnai jie, žinok, juokias iš mūsų. Rodo va šitaip pirštu ir žvengia.“

Karolis Strautniekas. Pilve. 2010

Raudonplaukė nusidažė rudai plaukus ir išskrido pas savo sužadėtinį. Meluoju, būsimąjį nebent. Šiaip ar taip, paliko mane su mano bėdom. Lyg ir nupūtė jas į šalį moterišku „neliūdėk“, bet į kalną tų akmenų neužridensi taip lengvai. Jie it sniego senio likučiai – didėja su kiekvienu žingsniu. Besvarstant ryškėja tavo sizifiškumas, stebint miestą – vienatvė, o prisimenant metų darbus – bejėgystė kūrybos akivaizdoj.

Su ja Lietuvoj kiek lengviau būtų. Į piršlybas netaikydamas jausčiaus laisviau, skrist nė vienam nereikėtų. Nebent nuo vieno baro prie kito, skersai išilgai tamsių gatvių, pučiant tabako dūmą it burei varovą. Kristupai Kolumbai, palikę Europą iš nevilties, nei paguodos, nei Kalėdų dvasios neišsiilgę. Su ja pora bokalų, trys cigaretės ir ratas aplink skverą į dangų neapeliuoja. Daugių daugiausia – atpalaiduoja, o ir laikas leidžiasi pamirštamas. Raudonplaukė kaskart kokį naują daiktą turi, tai rankinę, tai laikrodį su pieštukais. Kelnes su ornamentais spalvotais ar megztą kepurę ausim už pakaušio surištom.

Vėl krykštaujat? Juokitės juokitės, žiūrėsim, kas juoksis paskutinis. Kas plynoj erdvėj pirštu galiausiai tik į save tegalės rodyt ir tyčiotis tik iš prisiminimų mokės. „Jo, yra. Penki yra.“ Tai bent daug. Man jau trys – negaliu aprėpt, penkiems po pirštą nuo dešinės rankos duoti išeitų. Galės traukt vietoj šiaudų iš po staltiesės Olimpe per vakarienę.

Prieš keletą savaičių su ja „Kišenėj“ buvom. Šeštadieniais ten nemažai žmonių, dievinu baro kėdes, bet teko ant palangės sėdėt. Ji gėrė šviesų, aš – tamsų, spalvos kaip geležiniai velniai, iškaldinti palei langus. Kurčnebyliai akli sargybiniai, jiems moka, kad įsikarščiavusius alkoholikus tramdytų. Tačiau tą vakarą tuo nekvepėjo. Klegesys maloniai kuteno ausį, visi juokėsi nerūpestingai, nedideliam bare žmonės vos pastebimai šildė kits kitą. Ilgas takas tiesėsi nusėtas apvaliais ir iškiliais bokalais, keliomis egzotiškų spalvų taurėmis, papuoštomis uogom, sukabintom ir suspaustom rankom. Kartais šis pailgas baras man primena ilgą tranzuotojų būrį, susėdusį palei greitkelį. Niekas čia nestebi gatvės, net nepamato, kai vienas kitas autobusas pravažiuoja. Retai kada dviem reikia to paties, maršrutai pernelyg trumpi, o juk kaip malonu laukti. Taip iš lėto miesto istorijas konspektavo žalsvos sienos, ant jų kabantys plakatai, barmeno portretas, tačiau galėjai jaustis ramus, kad nė žodis neišpėdins už medinių durų salės kampe.

Pro jas nebent mes kartkartėmis išeidavom ant laiptų susmilkti. Ten vorelėmis vaikščiojo pažįstami miesto klajūnai, vaikinai, merginos, seniai ir jaunuoliai, patirtim pensininkus lenkiantys. Kaskart parėjus vidun, pečius vėl apgaubdavo jauki šiluma, o žmonės ir gėrimai vėl įgaudavo besileidžiančios saulės atspalvį. Žvilgsniu susikibę grįžom iki savo palangės, kad pratęstume prakalbas palei jūrą it Garšvos. Apie mestus vaidmenis ir gyvenimus, apie tatuiruotes ir idėjas, kurių atsisakėm. Metaliniai stulpai šalimais kilo į dangų, aukštėjo, tarp žvaigždžių susikibo ir taip priminė arkas. Pokalbis rutuliojos milžiniškų vartų pašonėj, šv. Petras ir toliau gėrimus pilstė draugišku veidu, o iš už išganingųjų durų buvo girdėti švarinimo ir prausimo garsai, matėsi silpni šviesos ruožai. Vėlės čia susirinko ne mirti, visos iki vienos grįš namo. Jas vilioja savianalizė, kuri čia tvyrote tvyro ore, bet neslegia. Jas žavi gebėjimas savo miestą pamatyt iš viršaus, apkalbėt jį it paukščio skrydžio metu. Jas paperka šansas pasijust it Olimpe, kur baro stalas toks ilgas, kur viskas šmaikštu, o laikas sustojęs.

Nes porai savaitgalių praėjus jis it juodas Afrikos bėgikas skuba akis išdegęs. Šiandien suprantu, kad artėjančių švenčių nesuvokimas tąkart teikė tyrumo kalboms. Skirtingai nei padrikai beriami žodžiai, fragmentiški pasisveikinimai „su artėjančiom“, „su praėjusiom“, „su tom, kur ateis, kad praeitų“. Šiandien visi atrodo lyg vaikai. Patirties trūkumas lipdo naivią fizionomiją it kaukę, kuria pasidabinę jie laksto pirmyn ir atgal slidžiom gatvėm, kulkosvaidžiais šaudo žodžius ir palieka toli už savęs. Be atsakomybės, be apeliacijos prisiminti.

Dabar šlapias gruodis. Mamos prašiau, kad leistų nuvežti ją iki senelių, nors teisių dar neturiu. Neleido, sakė – slidu. Ir kaip netikėti galėjau. Kai pirkau dovanas, aplink to paties ištroškę plėšrūnai čiuožinėjo aštriom pačiūžom ir nupjaustė man kojų pirštus. Neapsakomai greitai. Šiurkščiai stumdė į vieną, į kitą pusę ir piktai nudelbdavo kaskart, kai nieko nepirkdavau. Dangiškųjų vartų čia niekas matyti nenori. Pabalusiais veidais jie primena sienas, šaltas ledas, kuris, rodos, kiekvieną miesto pėdą padengė, siekia mane pargriauti, ir ilgainiui peršasi išvada, kad susvetimėjimas gimsta many. Ne masė ir ne banda – plėšrūnai juk vienas su kitu ganėtinai jaukiai sugeba jaustis – susvetimėjimo šaknys glūdi ten, kur laisčiau savo individualumą. Ir ta vertybių krizė, apie kurią visi kalba, amoralumas ir konformizmas Kito akivaizdoj – visa tai ne daugiau kaip mano pramanyti vardai. Tai metafiziška, tačiau plėšrūnų sąmonėj šių problemų nėra, tad kristalizavosi jos tik manojoj. Vadinasi, bėdų gimimas įvyksta mano dėka, tai aš – išsigimusios kultūros akušeris.

Deja, nepasakyčiau, kad tai slėgtų. Juoba žinau neatsisakysiąs laiko sustojimo kaip vertybės ir malonumo. Abu vardus leidžia šįkart mano racionalizacijos. Ir be ilgų krikštynų, ir be didelių aukų Olimpo juokdariams. Mat nuostabusis penketukas, matyt, jau sprogo iš juoko, kažin kada tiek žmogiškų sapaliojimų begirdėjo. Jau „neberodo va šitaip pirštu ir nebežvengia“.

Kūčios nebe poryt, tačiau užvakar buvo gimtadienis. Mano draugo ir ne, Jėzus – ne mano draugas. Saviškiams sunku kokį epitetą besugalvot, bet padovanojau „Star Wars“ marškinėlius, tai Lukas Skaivokeris visai nieko būtų. Sėdėjom ant morkinių sofų, merginoms jis pilstė vyną, vaikinai šaudė iš plastikinio ginklo, porelės mainėsi, kas kam ant galvos užlips, ir retkarčiais nueidavom parūkyti. Šviestuvus, man atrodo, kažkas ne iki galo įjungė, tad rausvas atspalvis šiltai krito ant visų veidų. Ir be Garšvų čia gera. Ir kai tyčiojasi ar guodžia, gera. Kai nevalingai pastebi savo atspindį veidrody spintos gale, net nustembi, koks jis laimingas. Skaivokeris, matyt, iš tiesų panaudojo „jėgą“.

Marius sako: „Eisiu į tualetą.“ Nulipo nuo K. ir atsigulė ant žemės, pilvu liesdamas grindis. It karo lauke šliauždamas nutrauktom kojom, jis tempė sustingusias jas, rėmėsi alkūnėm į žemę ir kirmino vinguriavimais nusigavo iki nykštukų kambario. Įsijungė šviesą, atsistojo, atidarė duris ir atsisėdo ant klozeto. Nenusivilkęs, nesigąsčiok, tačiau durų taip pat neuždarė. Žiūrėjo kažkur palubin svajojančios mergaitės žvilgsniu. Jį vaikystėj pertusine išmaudė. Galvojau, numirsiu iš juoko.

Dievaži, kodėl neleist sau tokios gyvenimo pabaigos. Žinoma, jei ten laikas sustojęs, baisu merdėti amžinai, tačiau yra šansas pasilikt džiugesy suvisam. Paika svarstyti, aš nusišneku. Tuo tenoriu parodyt, tenoriu kažkaip paaiškinti tuos sudėtingus mechaninius procesus, susijungimus ir chemines reakcijas, dėl kurių taip gera. Ir kai tyčiojasi, ir kai guodžia. Pamatai nevalingai savo atspindį ir suvoki, kad net jei laikas ir juda, tau užtenka to, kad skubėjimo nejauti. Užtenka pasitenkinimo, užtenka patikėjimo, kaip tai prasminga ir malonu. Pjaustydami pačiūžom man pirštus jie daro tą patį, to paties atspindžio stiklo gabale ieško, tačiau per trumpai plėšrūnus matau, kad žinočiau, ar jiems pavyksta. Ar pasiekia finišą suglebusios rankos ir kojos, juodų Afrikos bėgikų galūnės, ar mato pabaigos liniją jų akys pro prakaito upes, o gal bėga vis toliau?

Ant tos palangės pasakojau apie spektaklį, kurį greit rodysim. Kai paklausė, ko premjeros proga norėčiau dovanų, sakiau – vyno. Su šeima per šias Kalėdas daug vyno gėriau. Nė karto balto. Vietoj vyno gavau „Firminą“, netrukus pradėsiu skaityt. Romanas apie peliuką, kuris graužia Dostojevskio romanus ir gyvena bibliotekoj. Pasakojau apie draugus ir literatūrą, stebėjau akis už akinių iš sendaikčių parduotuvės ir raudonus plaukus. Gal ir gerai, kad prieš šventes rudai nusidažė.