Psichoterapinė istorija: kilmingieji ir tarnai

GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ

Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko.

Kai galvoju, kur ji gyvena, įsivaizduoju namus, pilnus daiktų, sukauptų per visą gyvenimą, sunkių baldų, vazų. Tose patalpose įkalinti žmonės tarsi neturi ryšio su išoriniu pasauliu ir tarp jų nusistovėjo keisti santykiai. Vieni, tiksliau, viena nuo pat pradžių užsiėmusi centro vietą ir viską pavertusi savo vidumi, o kiti tapę šešėliais, daiktais. Įsivaizduoju Anos mamą virtuvėje tarp daugybės lėkštelių lėkštučių, ji išdidžiai verda pietus, o Ana su tėvu turi būti ištiestos rankos atstumu, kad nedelsdami paduotų tai, ko ji panorės. Bandau įsivaizduoti Anai skirtą kampelį, bet jo nematau, jis tarsi nepatogiai kabo kokioje pereinamoje vietoje, į kurią bet kada gali įsiveržti mama. Dar kažkur bute yra telefonas – langas į pasaulį, bet ir kalbant juo mama vaikšto aplink.

Tiesa, dar buvo jis, Anos draugas iš Rusijos. Kai pamačiau juos abu einant senamiesčio gatve, jis žingsniavo mažais atkakliais žingsniukais, būdingais labai apkūniems žmonės, ir jo atrodė dvigubai daugiau nei Anos. Ji ėjo ne šalia, o iš paskos ir atrodė tokia menka ir balta, kaip žmogus, kuris baigia išblukti ir greitai visai nebesimatys. Nežinojau, ar jai su juo geriau nei su mama. Bet ji manęs ir neklausė.

Pro langą žiūrėdavau, kaip Ana eina į konsultaciją – susitraukusi, tarsi keistai nesiremdama kojom į žemę, iš po baltos kaktos žvelgiančios dvi liūdnos akys, viena iš jų kaip stiklinė, pusiau nematanti, į pelės uodegą surišti plaukai. Mokėdavo tėvo įduotais pinigais, regis, seniau dirbo sekretore, neseniai su pagyrimu baigė filologijos studijas, bet darbo taip ir nerado. Ji išversdavo vieną kitą puslapį ir sustingusi tūnojo namie, kol galų gale ryžosi ieškoti pagalbos. Tačiau kai prabildavo, viskas pasikeisdavo – tarsi kilmingas asmuo ji neskubiai plėtodavo mintį, paremdama ją puikiomis žiniomis ir filologinėmis vingrybėmis, ir kiekvienas jos sakinys atrodė be galo reikšmingas. Jaučiau, kad Anos geriau nepertraukinėti, tai mane varžė, bet klausiausi kantriai, kaip ir dera psichoterapeutui.

Nuolat smerkdama ir baugindama, Anos mama valdė visus ir visa. Ji nevengdavo išgerti, išgėrusi siautėdavo, o jei Ana išeidavo iš namų, prasidėdavo tikra beprotybė – mama be perstojo skambindavo, nuogąstaudavo ir kontroliuodavo kiekvieną jos žingsnį.

– Vakar išgirdau, kaip mama skundžiasi manimi draugei: „Jei būčiau žinojusi, kad dukra užaugs tokia, daug paprasčiau būtų buvę pasidaryti abortą.“  „Viešpatie! – pagalvojau. – Ji gi nuolat darosi abortą, tik pratęsė tą malonumą trisdešimt penkerius metus.“ Senelio kambary labai tamsu, lempa nupirkta, guli jau ne pirma žiema. Tėvas sako: „Pakabinam“, bet mama neleidžia: „Kiek jis betemps… tada ir remontą padarysim, ir lempą pakabinsim.“

Ana pasakojo ir pasakojo, negalėdama patikėti, kad jos klausomasi, o aš buvau su ja.

Galų gale gyvenimo istorija buvo papasakota. Ką kalbėti toliau? Ir kaip tas kalbėjimas gali padėti? Ana to nežinojo. Po truputį pradėjau tyrinėti, kas gali būti išspręsta, bet ji žvelgė į mane nepritariančiu žvilgsniu – man aiškiai buvo skirtas ne tas vaidmuo. Galų gale ji pareiškė:

– Nebežinau, ar tie susitikimai dar ką nors duoda. Pasikalbėti kaip su drauge… Aš turiu draugių psichologių, jūs visos panašios

Kai kurie žmonės mano, kad psichologas panaikins visas jų bėdas. Kai jie kiek atsigauna, bėdos teberiogso, tačiau vargdieniu būti nebesinori, o geriausias būdas pakilti pačiam – nuvertinti kitą. Jos ypatinga laikysena persikėlė ir į mūsų santykį.

– Užlipti tavo apledėjusiais laiptais – didelė treniruotė, – pareikšdavo Ana karališku balsu, įžengusi į mano kabinetą.

– Pabarstysiu smėliu, tarsi niekas nesiskundė… – nė nepajusdavau, kaip imdavau teisintis.

– Greitai įpilk man vandens, – paliepdavo įėjusi į kabinetą, ir aš mandagiai atnešdavau stiklinę.

– Sukomandavai man taip, tarsi būčiau tavo tarnaitė, – neištvėriau vieną kartą.

Ji sumišo tarsi pagauta, paskui ėmė nervingai juoktis.

– Gal dėl to, kai atsiliepiu telefonu, mane visi painioja su mama? Vienas pažįstamas man kartą pasakė: „Sušikta aristokratė!“

Anos man skirtas vaidmuo priminė, kaip vaikystėje man norėdavo išsipasakoti vyresnės tetos. Jų pasakojimai būdavo įdomūs, bet prieštarauti nebuvo galima. Aš kaip į filmą pasinerdavau į jų gyvenimą, negalvodama, kas jame ne taip. Ateityje turėjo kažkas keistis ir man nebuvo sunku. O dabar? Kodėl aš ir vėl turiu būti tuo pačiu aptarnaujančiu personalu? Juk Ana gyvenime nuveikė taip nedaug, o aš įveikiau tiek sunkumų! Stop! Kodėl su ja lyginuosi? Todėl, kad mane nuvertina. Ko gero, šalia jos taip jaučiasi ir kiti, o blogiausia – ji pati nuo visų nutolsta. Kaip jai tai parodyti? Man šovė mintis: tegul pamato save iš šalies! Gal pamatys savo pasipūtimą? Pasiūliau įrašyti sesiją į diktofoną. Ana atėjo tik po trijų savaičių.

– Galų gale prisiverčiau paklausyti. Ir ką, pasirodo, aš kalbu kaip protingas žmogus! – ji visa švytėjo.

Planas neišdegė. Bet paaiškėjo kažkas daug svarbesnio – kokia nevykėle ji jaučiasi. Pradėjau ją geriau suprasti.

Pertraukiamas išvykomis pas didįjį verslininką į Rusiją, sustingęs Anos gyvenimas tekėjo toliau. Tačiau išvykas ribodavo viza, o kad persikeltų pas jį, jis turėjo pasiūlyti tekėti.

– Atrodo, aš čia negyvenu, tiktai laukiu.

– Galbūt verta bandyti pajausti save čia?

Tačiau ji nematė savo pasyvumo ir mano žodžiai jos nepasiekdavo. Ir štai kartą į kabinetą ji įėjo visai kitaip.

– Perskaičiau tavo novelių knygą. Mane ji tiesiog sukrėtė. Juk tai visiški dienoraščiai!

– Aš sąmoningai pasirinkau dienoraščio stilių… – vėl ėmiau teisintis.

Ana irgi bandė rašyti. Tiesa, buvo parašiusi tik kelis apsakymus, mat norėjo rašyti tobulai. „Į krantą įžengė Ji – juodojo ežero pilies viešnia – ir pakėlė galvą į mėnulį. Virš minios nusklido šnabždesys: „Viešnia, viešnia!“ ir stojo tyla.“ Tekstai buvo persmelkti pereinančio į kovą ir sunaikinimą didingumo.

– Ne, ne tai. Jie nežmoniškai atviri! Aš nedrįstu taip netgi galvoti, o kad duočiau skaityti kitiems… Jie man priminė, kad galima turėti jausmus, galima turėti vidų. Jau savaitę negaliu atsigauti, jaučiuosi kaip be odos. Nenoriu su niekuo kalbėti, negaliu valgyti… Man baisu…

Karališkumo nebuvo nė lašo. Jausmų gumulas, kurį ji visą gyvenimą spaudė savy, plūstelėjo lauk. Atrodė labai pažeidžiama, tarsi nusileidusi į tolimą vaikystę, kurios negalėjo normaliai išgyventi ir užaugti. Tačiau tai buvo taip tikra! Ant tokio pagrindo jau buvo galima statyti tikrąjį „aš“.

– Išlaikyk tą būseną kiek gali, vyksta svarbūs dalykai. Jei ką – skambink.

Po keleto savaičių iš Anos ėmė veržtis skausmas ir pyktis.

– Nesuprantu savęs, nebesinori kalbėt su draugu, tarsi būtent su juo aš ir praradau savo vidų. Aš gyvenu jo gyvenimą, o manęs tarsi nėra.

Ėmė aiškėti įvairios jų gyvenimo smulkmenos. Štai Ana su draugu įžengia pro duris su pirkinių maišais. Jis klesteli ant sofos:

– Kiska, iškraustyk maišus.

Ir Ana bėga. Nuvažiavusi pas draugą net neidavo iš jo buto – darydavo jam valgyti, skalbdavo, kaip visad labai kruopščiai ir lėtai. Ji visiškai jam paklusdavo, tarsi būtų buvusi tąsi it vaškas ir jos forma būtų susiformavusi pagal jo. Ar tas stambus it kalnas vyras įsivaizdavo, kaip ji jautėsi? Abejoju.

– O gal verta pakovoti už savo norus?

– Aš ir pati tų norų nesuvokiu, o pasakyti aiškiai, tvirtai – tai ne man.

Atrodo, ji galėjo atlikti tik du vaidmenis – arba visiškai paklusti, arba valdyti.

Ji ėmė jo vengti. Draugas tapo jautresnis, jie vėl suartėdavo, bet netrukus Ana išsekdavo ir imdavo maištauti. Atrodė, galime daug ką aptarti, pakeisti, bet atėjusi po pertraukos Ana paskelbė:

– Pasakiau jam, kad daugiau man neskambintų.

Ji triumfavo. Niekas jos nebekankins! Ji galės atsiskleisti. Bet darbo vis neatsirado. Ana apatiškai sėdėjo namie, ji pati suprato, kokia yra lėta, kaip smarkiai bijo daryti savarankiškus žingsnius, o aplink vaikščiojo motina. Pergalės džiaugsmas išblėso.

– Atrodo, kad gyvenime nieko daugiau nebus ir tuose namuose aš tiesiog uždusiu.

– Ilgiesi laisvės, kurion pabėgdavai į Rusiją? Kas tau trukdo išeiti iš namų?

Kai nieko nebesinori, reikia daryti bent tai, kas malonu: įsikibti į žmones; nuveikti kažką, už ką galėtum save vertinti. Sukau galvą: kas ją taip stabdo? Depresija – tai užslopintas pyktis. Jei mane kas būtų įkišęs į jos butą, būčiau ne supykusi, o tiesiog įsiutusi. Ana dažnai sapnuodavo vis tą patį sapną: mėnulio taku ji įeina į kalno vidų ir ten randa ryškiai rožinę gličią pabaisą, pavojingą kaip nuodinga medūza, ir pro ją nedrįsta praeiti. Aš galvojau: ar ta medūza nėra jos galvoje tupinti mama? O gal Anai trūko draugo? Tačiau ar jie buvo artimi? Jai patiktų, jeigu jis prašytųsi atgal, tačiau ji tikrai jo nekvies. Bet ėjo laikas, o iš tolimosios Rusijos atsklisdavo gandai, kurie perverdavo Aną it peiliu. Jos draugas ieško naujų pažinčių. Pamiršo ir nė nemano krimstis. Bandžiau švelninti padėtį:

– Kai mūsų nebereikia, mes linkę nusivertinti. Kažin ar jis tave nukainojo, gal jis tavęs tiesiog nesuprato?

Tačiau baisus kritikas jos galvoje manė kitaip. Darbai irgi stūmėsi labai lėtai.

– Dvi savaites verčiau straipsnį, visai nusikamavau…

Tie skundai vargino. Ana man kažkuo priminė giminaitę, kuri nuolat skundėsi, kaip jai baisu važiuoti mašina. Aš sukandusi dantis išmokau važiuoti rekordiškai greitai, o giminaitė susitelkdavo į kiekvieną pojūtį. Kai susitikdavom, turėdavau ją vežti ir pykdavau, kiek daug kai kurie žmonės gali sau leisti. Tuo tarpu nekalta dėl mano asmeninių peripetijų Ana kiekvieną susitikimą atrodė vis labiau nusivylusi gyvenimu ir terapija:

– Ar ne per daug mes panašios? Tai yra ar tu gali man padėti?

Panašios?! Tačiau… gal tai raktas, kaip jai šalia manęs pasijusti gerai? Nebūčiau nustebusi, jei ir čia, konsultacijose, ji jautėsi menka ir bandė įrodyti, kad yra kažko verta. Kadangi būtų visiškai keista gydant žmogų tuo pačiu metu ieškoti jo trūkumų, apie tai nebuvau pagalvojusi. Kai žmogui, kuris jaučiasi beviltiškas, bandai padėti, jis galvoja: „Jei mane kažkas moko, tai reiškia, kad laiko mane nevykėliu ir tik dar labiau gniuždo.“ Ne kartą sutikusi tokius žmones stengiausi kuo mažiau siūlyti ką nors patobulinti, tiktai būdavau kartu, suprasdavau ir atspindėdavau jų giliausius jausmus, net jei pokyčiai vykdavo lėtai. Tačiau dabar kažkas pajudėjo. Būkime bendramintėmis! Šiek tiek panašumų mes turim – abi bandome rašyti, abi dirbame su savimi. Geriau atskleisiu jai, kaip pati sprendžiu savo problemas, o ne bandysiu ją tobulinti. Tapo šilčiau.

Toliau nuoširdžiai klausiausi. Kodėl Ana pamažu ėmė lipti iš duobės? Gal neatsiribojusi kaip kiti, kuriuos ji nuvertino, galų gale ją sušildžiau, galbūt vis labiau pasimiršo draugas, nežinau. Jos rūbų spalva vis šviesėjo, žvilgsnis švelnėjo.

– Lankydamasi pas tave turiu bent vieną laisvės valandą per savaitę. Mama tavęs nekenčia. Pradėjau rašyti, ką jaučiu. Štai, pažiūrėk, – įteikė man pilną kaligrafiškų įrašų sąsiuvinį, vietomis priklijuotą prirašytų lapelių. – Anksčiau norėdavau viską parašyti iš karto be klaidų ir nieko neišeidavo, o dabar, jei nepatiko – užklijavau. Ir nebandau rašyti visko, džiaugiuosi net jei parašau tik kelis sakinius.

Tai buvo didelis pasiekimas.

– Praeitą savaitę net du kartus išėjau iš namų, vaikščiojau gatvėmis, norėjau, kad aplink būtų žmonės, užėjau kavinėn, varčiau savo užrašus. O paskui sėdėjau namie ir svajojau, kaip norėtųsi turėti mažą sodą – vietą, kur galima gyventi.

– Kaip gerai, kad jau nori kažką daryti.

– Svarbiausia – būti gyvai. Kai perskaičiau tavo knygą, mano vidus mane taip išgąsdino, o dabar man jis toks brangus! Ta srovelė dar labai silpna, rašau, ką jaučiu, ir nebeskaitau, kad tų minčių nenuvertinčiau. Versti kol kas iš viso negaliu.

– Tikrumo neverta aukoti dėl jokių darbų.

Kadaise aš taip pat atradau save – seniai, per studentišką psichoterapiją. Reikėjo nupiešti, ką jaučiu. Tuo metu pirmą kartą taip aiškiai pamačiau savo vidų – jis gulėjo čia pat, popieriuje. Ten, kur, atrodė, bus tik šeimos rūpesčių ir mokslų išsunkta tuštuma, buvo spalvos, jausmai. Kaip aš tai saugojau! Dabar tie jausmai kažkur už begalinių darbų, taip toli. Ar tik nereiktų gydytis ir man? Kaip būtų gera, kad kas nors šitaip jautriai, tarsi būčiau kilminga, klausytųsi ir manęs!

– Vakar sapnavau, kad man pavyko praeiti pro medūzą. Pasirodo, ji visai nebuvo pavojinga, baidyklė ir tiek. O paskui išdrįsau nusiųsti savo tekstų draugei. Ji parašė: „Paskaičiau ir apsižliumbiau, vėl skaičiau, vėl apsižliumbiau.“ Toks sukrečiantis bendravimo gylis. Kaip terapijoje. Tada, prieš ateidama pas tave, buvau tokia sutrikusi, žinojau, kad tarsi reikia kažko mokytis, baigiau mokslus, vos išgyvenau. O dabar aš jaučiu, kad atsiradau. Buvau pasimetusi ir atsiradau.

Kas dieną Ana darė vis daugiau drąsių žingsnių, pasikeitė net jos žvilgsnis.

– Neseniai pradėjau matyti, kad dar egzistuoja vyrai, keli net užkalbino. Paskambinau telefonu jam, minutę pakalbėjom. Galvojau, bus piktas, bet pasirodė, kad jis labai pavargęs. Atsirado keli vertimai, rašau. Mama tokia pati, bet kai esu užsiėmusi, mažiau ją jaučiu. Tik štai pradėjau sapnuoti, kad man skambina iš universiteto, nori atimti diplomą.

– Tai ta baimė, kuri neleido tau pajudėti. Tik padarai žingsnį, ir ji išlenda.

– Paskaityk, ką parašiau:

Kaip dažnai atiduodam gyvenimą kitam. Dovanojame,

leidžiame naudotis.

Atnešam ir padedam po kojomis: štai, imk viską, ką turiu.

Atiduodam ir daugiau neturim. Žmogus žiūri, nesupranta,

O, būna, ir atsainiai pastumia į šalį, gerai, jei ne kerziniu

batu.

Kartais ir mums atitenka kito gyvenimas – ir ką su juo daryti?

O tuo metu kažkas galvoja, ką daryti su mūsų gyvenimu.

Taip ir gyvename – tai aš ne savo istorijoje,

Tai savo istorijoje, bet ne aš. Ir štai galų gale susigriebiame,

Tačiau mūsų gyvenimo padėtis tuo metu jau visiškai liūdna.

Bet aš pasiimu savo gyvenimą, išimu iš svetimo archyvo,

Susirenku iš po svetimų kojų ir imuosi jį valyti, lyginti:

Ne gyvenimas – skuduras, baisu paimti į rankas.

O aš atkakliai tęsiu valymą. Gerai, kad laiku jį sugriebiau.

Suspėjau.