Pravažiuoti savo stotelę
REGINA RAGAUSKAITĖ
Migloje skęsta rytas. Išsiruošiu ankstėliau, kad spėčiau grįžti. Seniai bevažiavau traukiniu. Tai jau tampa romantiška susisiekimo priemone, o kitados (kone prieš 30 metų!) buvo kasdienybė. Kaunas–Vilnius, Vilnius–Kaunas… Nuolatinė, gerai pažįstama trajektorija. Pro šalį bėga Nemuno krantai, skardžiai, pro atvertus langus smelkiasi aštrus ievų kvapas, gudobelėm (juk būdavo ir rudenys, ir žiemos) raudonuoja nuogos lapkričio šakos…
Vilnius–Naujoji Vilnia. Kyla noras pravažiuoti savo stotelę. Tiek metų – tik iki Vilniaus. Tikslas – sostinė. O kas už jos? O kad taip išdrįsčiau jį pravažiuoti? Peržengti ribą, už kurios atsiveria nepažintas, nematytas pasaulis. Tikslą – lyg būtinybę – nukelčiau tolyn, ten, kur prasideda laisva valia. Kyla pagunda išklysti iš įprasto traukos lauko. Išsiveržti iš žinojimo orbitos ir praturtinti save nežinojimu. O gal nežinomybe?
Dariaus Misiūno piešinys
Tai visada susiję su rizika. Kasdieninėje trajektorijoje visa jau numatyta, sudėliota, net pavojingieji kalneliai pažymėti ženklais. Pasiteisinu: nėra laiko klaidžioti nepramintais takais, nesaugu rizikuoti. Taupau laiką, bijau rizikos. Tačiau nežinomybė reikalauja ne laiko, o vidinės paskatos – smalsumo: kas ten, už to miško, už to lauko? Taip prasideda visos pasakos: už devynių jūrų, už devynių girių… Tie tolių toliai rodo ne vietą, į kurią nukeliamas veiksmas. Tai žmogaus noras peržengti kasdienybės – pažįstamos, nusitrynusios, taisyklėmis suvaržytos ir laisvos valios netekusios – ribas. O kas už jų? Už tų pažįstamų laukų, kuriuos arė senelis ir tėvas? Už pievų, už upokšnio, už to saulėlydžio, į mišką grimztančio arba į jūrą?
Nežinomybė visada traukė žmogų. Smalsieji pasiryždavo jos ieškoti. Lyg tuodu kaimo vaikiukai iš P. Cvirkos „Cukrinių avinėlių“. Išsiruošę į miestą pirkti lūpinės armonikėlės. Niekada tame mieste nebuvę. Niekada nebuvę toliau tėvo lauko. Nežinomybėje slypi grasa. Pasišiaušusi kaip laumė ragana. Arba Mėlynbarzdis, laukiantis nekaltų mergelių. Arba slibinas, ryjantis karalaites. Pereiti į anapus – už miško, už lauko, už pievos – lyg tiltą, reikia būti pasirengus priimti kitas, kitokias, dar neperimtas taisykles. Čia – ir grėsmė, ir žaismė. Bet jei neperžengsi namų slenksčio, pasaka nuvys neužsimezgusi…
Šitaip kartą vaikystėje su mama išsiruošėme mėlyniauti. Į tamsų (man taip tada atrodė) mišką. O pamiškėje gyveno senutė. Visai kaip pasakoje. Ir trobelė jos buvo sukrypusi – visai kaip pasakoje. O ir pati senutė sulinkusi, apskretusi, smakras gyvaplaukiais apaugęs. Lyg senutė, lyg kokia burtininkė būtų. Po vienu stogu ji laikė ožkelę – vienintelį jai artimą padarėlį. Moteriškė pasiūlė ožkos pienelio. Negėriau, net neparagavau… Senutės gyvenimas man tebestovi akyse, nors praėjo daugybė metų. Nuo tada žinau, kad žmonės gyvena ir kitaip. Bet iki šiol nežinau kaip. Magėtų pasikalbėti, išgirsti gyvenimo istoriją. Gal ką nors suprasčiau? Anuomet buvau per maža…
Dabar nebeužtinku tokių senučių, nenuklystu į pamiškes, juolab – į nežinomas, suklypusias trobeles. Mano keliai tiesūs, su aiškia trajektorija, iš taško A į tašką B. Pažįstamas kelias, vasaros, rudens, žiemos apglėbtos pakelės, viskas sava, daug kartų matyta, tad ir mintys pažįstamos, vis tos pačios… Net nusibodusios. Nugludintos, sugromuliuotos. Nežinomybė – ties bedugne (J. D. Salingerio rugiuose), ties grasa, o stereotipiniame mąstyme viskas taip patogu, šilta, saldžiai miesčioniška… Nejauku, jei kas prikiša nedrąsą ar neryžtingumą. Apsiginu laiko neturėjimu, racionalumu (nieko bendro neturinčiu su išmintim). Ir ko gi ten, į tą Naująją Vilnią, jei reikia į Vilnių? Bet… kartais dar maga pravažiuoti savo stotelę arba nubristi į pamiškę, pakalbinti senutę raganą. Ji tikrai žinos, kas už to miško…
