Pranašo gimimas ir tamsybių laikas

Laiku ir nelaiku

VIEŠPATIES lempa dar nebuvo užgesusi, ir Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė, nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Bet jis atsakė: „Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti.“ Tad jis sugrįžo ir atsigulė. VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei.“ Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti.“

Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinojęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas.

VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes tu mane šaukei.“ Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS. Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso.“ Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.

VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso.“ Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio.

1 Sam 3, 3–10. 19

Norint geriau suprasti šią Samuelio knygos ištrauką, verta mesti akį į ankstesnes eilutes, kuriomis šis skyrius prasideda. Pateiksiu savą vertimą, kaip galėtų būti išversta: „Jaunasis Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio akivaizdoje, o VIEŠPATIES žodis buvo retas tuo laiku, ir regėjimai nebuvo pasklidę. Ir buvo tą dieną: Elis gulėjo savo vietoje, ir jo akys aptemusios sutemose negalėjo matyti. Dievo žibintas dar nebuvo užgesęs, ir Samuelis miegojo. VIEŠPATIES menėse buvo Dievo skrynia.“

Visas šis biblinis pasakojimas, užrašytas Pirmosios Samuelio knygos pradžioje, nukelia mus į mitinę Izraelio ir Judo karalysčių pradžią, mitines karalių Sauliaus ir Dovydo pašaukimo karaliauti ištakas: pranašo Samuelio pašaukimą. (Nereiktų bijoti žodžio „mitinis“, nes jis reiškia tiesiog pasakojimą, kuris, nors istoriškai, moksliškai ir nepatvirtintas, turi kertinę reikšmę tikėjimui, įsitikinimams ir suteikia prasmę pasaulio matymui bei suvokimui.)

Pats pranašo vardas hebrajiškai Šmu‘el reiškia „Jo vardas Elis“. Ir nors lietuviškai vienas Elis ir kitas Elis rašomas taip pat, hebrajiškai tai du skirtingi vardai. Samuelio vardo sandas Elis, hebrajiškai ’El, buvo senovės Kanaane (priminsiu, kad toks buvo ankstyvesnis žemių palei Viduržemio jūros rytinę pakrantę pavadinimas) paplitęs Dievo vardas. Kitas Elis, hebrajiškai ‘Eli, reiškia „pakilimas“. Jis buvo iš mitinio vyriausiojo kunigo Aarono dinastijos. Tuo tarpu Samuelis buvo iš paprastos vienos iš mitinių Izraelio giminių, efraimitų, taigi ne kunigų, šeimos. Šventovė, Šventykla arba tiesiog Dievo menės tada buvo ne Jeruzalėje, o vietovėje pavadinimu Šilo.

Mano pateiktame vertime sakoma, kad „VIEŠPATIES žodis buvo retas tuo laiku, ir regėjimai nebuvo pasklidę“. „Retas“ čia vartojamas „deficito“ prasme, kas pabrangina to žodžio vertę. Todėl hebrajiškai pavartotas žodis „brangus“. O regėjimų tiesiog nebuvo. Ir atsitiko tą kažkurią dieną, kuri hebrajiškame tekste išskirta ne kaip „viena diena (iš daugelio kitų)“, bet „ta diena“, kertinė, įsimintina diena. Ta diena, nuo kurios viskas prasidėjo. Tą dieną Elio akys buvo beužtemstančios, o Dievo žibintas dar neužgesęs. Tą akių užtemimą galima suprasti ir tiesiogiai – kad sutemose akys tikrai pradeda prasčiau matyti, bet sutemos – dar ne naktis. O žibintai lyg turėtų būti degami temstant. Nebent kalbama apie nuolat Šventykloje turėjusius degti žibintus, kaip aiškinama rabinų komentaruose. Bet ir tada alyvos į žibintą būdavo pripilama, kad pakaktų visai nakčiai. Taigi viskas lyg turėjo vykti paryčiais, alyvai baigiantis. Bet perkeltine prasme kai kur komentaruose „Dievo žibintu“ yra pavadinta ir žmogaus siela. Tada būtų galima aiškintis, kad dar nebuvo užgesusi Elio siela, kai visa tai prasidėjo. „Nebuvo užgesusi“ čia nereiškia kūno mirties. Ji tiesiog dar nebuvo praradusi dvasinio budrumo, kuris leis Eliui suprasti tuoj Samueliui nutiksiančio įvykio reikšmę ir prasmę.

Bet ir Elio akių aptemimas galėtų turėti perkeltinę prasmę, tuo labiau kad hebrajiškai pavartotas žodis halal tiesiogiai reiškia „profanuoti, suteršti, išniekinti, sužeisti, persmeigti“, pasyvinėmis formomis – „tapti negalinčiam, negaliojančiam“. Ir vėl, prisimindami platesnį pasakojimą, matome, kad kunigas Elis, nors pats ir buvo doras, sąžiningas, turėjo sūnus, kurie, švelniai tariant, piktnaudžiavo savo socialine ir religine padėtimi. Ar jie galėjo tapti jo šventos tarnystės įpėdiniais Šventykloje? Rabinų komentaruose šie sūnūs nuolat prisimenami kaip tas didžiausias priekaištas Eliui, kuris ir galėjo reikšti akių aptemimą. O ir gaubiančios sutemos – tai „tamsybių siautėjimo laikas“, labai primenantis nūdienos pasaulį, kai įstatymus priimančiųjų protai, genami bukos neapykantos ir baimių, nebesuvokia, ką daro. Lyg artėtų „mirties valgytojų“ siautėjimo laikas. Ir taip leidžia interpretuoti prieš tai einanti eilutė, kur sakoma, kad VIEŠPATIES žodis buvo deficitas, ir regėjimai nesimėtė kur pakliūva. Ar jis pats nematė, ar kažkas neleido jam matyti, kad sūnūs netinkami būti jo įpėdiniais, net jei pagal visus šventuosius papročius jie, kaip priklausantys kunigų dinastijai, turi tą teisę? Argi jo akys, papročių verčiamos nematyti, nebuvo teršiamos?

Taigi matome tą lemtingą dieną kaip galbūt davusią pradžią pranašiškam pašaukimui, kuri turėjo tapti alternatyva institucinei, įsitvirtinusiai kaip privalomas autoritetas, galiai, kunigijai, ir tą pašaukimą įkūnija Samuelis, tiesiog žmogus iš liaudies, suvaidinsiantis kertinį vaidmenį karalysčių steigimosi istorijoje. Jį Dievas tiesiog pasišaukė, nors jis ir neturėjo jokio reikiamo žinojimo apie jį. Taigi verčiame šias eilutes dar kitaip: „Tą dieną, kai kunigo Elio akys buvo teršiamos gaubiančių bukaprotiškumo tamsybių, nors jo siela dar būdravo, Samuelis miegojo“. O tada ir įvyko tai: Dievas kreipėsi ir pašaukė, ir atsirado alternatyva, pradžioje kaip šviesos kibirkštis.

-akp-