Kodėl menotyrininkai nerašo recenzijų

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Jau sausis, o man vis dar gaila, kad A. Petrašiūnaitė negavo Nacionalinės premijos. Vasarą apžiūrėjau jos paprastutę parodą „Lietuvos aido“ galerijoje: šv. Kazimieras, grindis plaunanti moteris, žydinčios alyvos, vakaro nostalgija – kuklūs spalvą kaip neperkrautą sakinį jaučiančios autorės potėpiai, tapyba ir pastelės. Menotyrininkai nerašė recenzijų, o ir nebuvo apie ką rašyti – į pabaigą ėjo teatro sezonas, pamažu apmirinėjo galerijos. Svarsčiau, ką spausdinsime. Aišku, niekad nevėlu paanalizuoti gatvės meną, grafičius, popkoncertus. Be to, kiek naujų, atsiprašant, paminklų bei architektūrinių griozdų dar nepagerbėme savo kukliu dėmesiu. Tačiau kas apie visa tai rašytų? Net ir servilistinių recenzentų beveik nelikę; greičiausiai užsiėmę pelningesniais projektais. Televizoriuje nešmėžuoja pilkasis A. Andriuškevičiaus megztinis (o kadaise „Ženklai“ jį rodydavo kas savaitę), autoritetų krizė provokuoja dailės refleksijų nykimą „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Tiesa, viltis ne visai užgniaužta – esama dailėtyros studenčių, joms dar teks atlikti specialybės praktiką ir parašyti bent po vieną recenziją gyvenime. Cituoju, čia kaip tik apie A. Petrašiūnaitę: „Plačiąja prasme autorė kalba apie masinę kultūrą ir jos santykį su paprastu žmogumi, o siaurąja – apie individualius fizinius ir dvasinius išgyvenimus dėl skaudamų kojų ir negalėjimo normaliai vaikščioti.“ O štai apie L. Drazdauskaitę: „Neseniai autorė lankėsi Paryžiuje, tad šios parodos paveiksluose pastebimas ryškesnių spalvų poreikis.“ Kuo ne G. Beresnevičiaus „šortai“?

Menotyrininkai nerašo dėl paprastos priežasties: neapsimoka. Ir ne vien jie, vertėjai taip pat du mėnesius laikraščiui dirbo į skolą, t. y. už liepą dėl vėluojančios paramos projektui jiems buvo sumokėta tik spalį. O savanorystė, kaip liudija reklama, veža ir išveža. Ilgamečiai neatlygintini kraujo donorai bent pagerbiami įvairiomis valstybinėmis lengvatomis; gal paskaičiuoti, kiek kultūrininkų pastarąjį dešimtmetį teikė panašias paslaugas? Už grašius gadinosi kraują. Bet čia ne apie pinigus. Žmonės pernelyg užuiti, riaušių nekels. Kai pagalvoji, kad reiktų eiti piketuoti, net silpna pasidaro. Ne vien savigarba prilaiko – kalorijų trūksta. Ekonominiu sunkmečiu išmokome gyventi taupiai, jėgų be reikalo nešvaistyti.

Ačiū televizoriui: jis viską parodo, net parodų gali nebelankyti. Per „Panoramą“ pranešė, kad Pamėnkalnio galerijoje atidaryta Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė“. Ekspozicijos objektai – šliaužtinukų muliažai, imituojantys žmogaus odą (kūną?). Jau pats pavadinimas ragina į tą parodą jokiu būdu neiti, kad nesinervintum dėl meno vardo naudojimo seniai perprastoms ir atsibodusioms socialinėms idėjoms. Tada galvoji, kad menui jau būtų laikas peržengti pedagogines užmačias „perauklėti liaudį“ ir pradėti kalbėti kažkam už socialinio vidurkio ribos; nebūtinai kiekvienam. Parodos pristatyme operuojama nudrengtomis sąvokomis: kūnas, stigma, etiketė, stereotipai. Nuo šių žodžių (ir jų populiacijos) jau vimdyte vimdo. Kažin kodėl? Gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios kalbos automatizmai verčia „nurašyti“ ir asmenį, cituojantį, pavyzdžiui, „Mažąjį princą“.

Lygindama skalbinius, įsijungiu televizorių ir skaičiuoju, kiek kartų Baukutė ištars frazę „Būkim biedni, bet teisingi“. Suskaičiavusi ligi trijų, perjungiu kanalą, nors laida dar net nebūna spėjusi pasiekti kulminacijos. Mąstau, ką toks užprogramuotas vargdieniškumas galėtų reikšti. Baukutės susitaikymą su savo nekintančia intelektualine padėtimi? Remiantis žydraisiais ekranais, Lietuvoje politikų yra vos keli: Šedžius, Valinskienė, Baukutė. Jeigu laidos tema nors kiek susijusi su gėjų ar šeimos koncepcijos reikalais – Gražulis ir Žilinskas. Kitų tarsi nėra, šitie reprezentuoja visus. Retkarčiais užtaikau ant laidos „Būk mano meile!“ – ją žiūrėti irgi pasidaro taip gėda, kad neištvėrusi puoli keisti kanalo. „Vyras turi valdyti moterį“ – neseniai ištarė viena susiporuoti trokštanti kandidatė. Vadinasi, liaudžiai vis dar aktuali feministinė edukacija ir net socialinėmis idėjomis trykštančios parodos (tik kas liaudį į jas nuvarys, tiksliau, prisivilios?..). Feminizmas mano sąmonėje kaip buvo, taip ir liko kontroversiškas reiškinys; vien jau dėl diktatoriško imperatyvo „visas moteris laikyti feministėmis“. Taip pat ir dėl emancipacijos (ar unifikacijos?) prievartos, aktyvisčių emblemose kyšančių agresijos simbolių. Ypač smagus jauniausios kartos pareiškimas: „Žinoma, kai neturi galimybės kitaip savęs realizuoti, vienintelė galimybė pasireikšti lieka vaikai“ (Agnė Patackaitė, „Feminizmas – tai radikali idėja, kad visi yra lygūs“, 2011-11-10, http://atgimimas.lt/Aktualijos/Feminizmas-tai-radikali-ideja-kad-visi-yra-lygus). Amen. Tik nenusiriskite ligi visiško elitizmo, prisiminkite ir „žmones iš televizoriaus“ retkarčiais.

O Rašytojų klube praėjusią savaitę vyko Andriaus Jakučiūno kūrybos vakaras, apsakymų vainiko „Lalagė“ pristatymas ir LRS premijos įteikimas. Kalbėjusieji buvo sąžiningi, vengė neskoningų ditirambų, išpažino su šios lektūros skaitymu susijusį malonų nuobodulį. Visi atsimenam A. Nykos-Niliūno sakinį, kad gera proza turinti būti nuobodi; tik ar ją skaitys kas, be saujelės bičiulių ar priešų?.. Radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ autorius teigė, esą infantilus ir „greitojo maisto“ ištroškęs skaitytojas yra mitas; jo „Lalagę“ įveiktų ir individas, neturintis didelio išsilavinimo. Abejoju, norėčiau daiktinių įrodymų. Yra tekę matyti, kaip žmonės džiūgauja atradę, kad įstengia paskaityti „Silva rerum“. Tai juos pačius kaip ir įtikina esant aukščiau vidutinybės lygmens. Norisi jiems palinkėti paskaityti Jakučiūną ir papasakoti, apie ką knyga. Gal net laikraštyje, vidutinybei nebūdingu sklandžiu recenzijos tekstu?..