Knygos valandos

RASA JESKELEVIČIENĖ

Už rasoto stiklo iš miglos išniręs juodas išsitaršęs vanago šešėlis grumiasi su vėju, vartosi pilko dangaus skliaute, trūkčiodamas iriasi į priekį. Veriasi apleistas bokštas, apsuptas aplūžusių topolių su vaiduokliais, snaudžiančiais išpuvusių šerdžių ertmėse. Paukštis nagais braižo suskeldėjusių čerpių stogą ir aptrupėjusią raudonų plytų sieną. Pradeda lyti. Dideli lašai krinta į balas, skleidžiasi ratilais, prikelia paskutinį rudens griaustinį. Kibirkščiuojantys elektros laidai sukasi nutrūkusiomis spiralėmis ir išdaužia langą. Vanagas nutupia kiaurymėje. Apskritas spalvoto vitražo stiklas, suaižėjęs aštriomis briaunomis, apgaubia paukščio kūną geltona aureole virš galvos ir raudono apsiausto fragmentu.

Visad įsidėmiu nereikšmingas detales, kurių daugiau nepamatysiu. Aš nekalbu apie savo mirusiąją, bet kiekvieną dieną surenku jos išmėtytus daiktus: šakutes, peilius, žirkles – ir sudedu į vietas. Perskaitau atverstų knygų puslapius, kampučių skaičius užsirašau ant delno. Kada nors išmoksiu atmintinai ir nustebinsiu ją, stovinčią netoliese. Kilpa, sumegzta dvigubu mazgu, styrantis virvagalys, nukaręs tarp krūtų, nepaleidžia mano žvilgsnio. Tiksinčio laikrodžio monotonija kaip įkyrūs perspėjimai, prisotinti drėgmės, dunksi galvoje, lipdo akis, gramzdina apraizgydami spengiančia tyla.

Galiu keisti realybę taip, kaip sugalvoju, bet jau kelios dienos apie nieką negaliu galvoti. Iš po grindjuostės įkyriai sklindantis garsas kiaurai perskrodžia mane ir pradingsta. Spragteliu pirštais, garsas nesutampa su vaizdu. Mano efemeriška erdvė turi ribas. Už jos nuolat kažkas skubiais žingsniais bėga nuo užplūdusios euforijos ir neatsiklausęs liečia mano daiktus.

Mintys siūlais vejasi iš spalvotų kamuolių, susivėlusios į margą gniutulą, kad surasčiau reikiamą giją, padriką ir bekvapę, iš tolimiausio atminties užkaborio, lyg priekaištą, griaunantį tai, prie ko prisiliečiu. Sugniaužiu pirštais riešą, užčiuopiu suragėjusį paukštį suglaustais sparnais.

Mirusioji sėdi ant palangės, niūniuoja apsikabinusi kelius, siūbuoja į šalis. Išsimušusi iš ritmo kosteli, atsisukusi tyliai pažvelgia į mano delne užrašytą puslapio skaičių. Išblukęs skaičius bėga tolyn per gyvenimo liniją ir pasislepia už juodo paukščio sparno virš žydinčio grikių lauko.

Užspaudžiu akis, patrinu ir krumpliai susminga į vokus vaikydami snaudulį. Perbraukiu ranka per veidą, gruoblėti randai įsispaudžia ant pravertų lūpų. Sūrus prakaitas suteka į gerklę, apverčia Adomo obuolio kąsnį.

Skliautas virš galvos žiba pripiltas jonvabalių, virpina duslų orą, kvepiantį įkaitusia saulėje oda, drėgnu smėliu, sūriu vandeniu ir medūzom, išmestom į krantą. Švokščiu traukdama sumišusius kvapus. Vėjo genami zundų kamuoliai ritinėjasi kopomis, džiūva ir praranda formas. Vaikystės pilys, supiltos iš smėlio, suplotos delnais su pirštų įspaudais, sudaužytų kriauklių lukštais, palieka gličias, garuojančias prisiminimų dėmes. Einu neatsigręždama į moters siluetą su besiplaikstančia geltona suknele.

Pažvelgiu po kojom. Grindys ryškėja, juoduoja siauri plyšiai tarp lentų, slepiantys sulūžusių adatų puseles, apsilaupiusių dažų atidengtos vinių galvutės linguoja kaip plūdurai lygiame vandens paviršiuje, slepiantys užmestus tinklus. Gulintis nupjautas virvagalys lyg snaudžiantis žaltys tuoj apšils šalia basų mano pėdų ir užuodęs pelę nušliauš jos ieškoti.

Mirusioji negali pakliūti į mano tuštumą nepakviesta. Jos skeldėjantys žodžiai netampa vaizdu, nekuria veiksmo, kurį galėčiau atpažinti, tik chameleonais šliaužioja norėdami uždengti atsirandančius plyšius knygų puslapiuose. Kasnakt, kai norėdavau numirti, mirusioji sekundžių rodykle pajudėdavo atgal, kaulydama pasakyti vieną žodį, kurio nemoku, prisiminti veidą, vandens spalvos akis ir neklusniai išsitaršiusius plaukus.

Atsisėdu ant palangės. Skalbiniai, padžiauti ant įtemptos virvės, tarp dviejų obelų, išryškina išsikraipiusius medžius. Supamas vėjo įsižiebia žibintas ir apšviečia mano mirusiosios veidą, negrabiai nuteptą kreida. Beformėje plokštumoje akių kiaurymės su giliais įdrėskimais aplink, lūpos kalba sau: jau eisiu, prisidengsiu naktimi, pasislėpsiu.

Aš nieko neieškau, mano galvoje gyvena rupūžė su rubino akimi. Ji neakla, bet paskleidė tamsą, užgulė vyzdžius, neatspindinčius pasaulio. Nušoku nuo palangės, paspiriu į šalį virvę, prigludusią prie pėdos, nenoriu, kad ji susipintų su siūlais pasklidusiais voratinkliais, neklusniai išsidraikiusiais, sutrūkinėjusiais į fragmentus, praradusiais tarpusavio ryšius. Nežinau, kaip užbaigti tai, kas taip beprasmiškai prasidėjo. Noriu įžvelgti, kas slypi knygoj, išsipūtusioj nuo užlankstytų lapų kampučių.

Švinta. Valandų knygos neatverčiau. Sugniaužti į kumščius pirštai neleido, delne užrašytas skaičius išsiliejo melsvom dėmėm. Stikle perregimas atspindys nerangiai kresteli galvą, pakėlęs ranką paglosto veido ovalą. Mirusiajai reikia maisto, po kiekvienos nakties ji vis daugiau atsikanda atsiminimų, prarandančių kvapus ir spalvas, pradangina susipynusių siūlų gniutuluose. Vaizdų nuotrupos, kadais buvusios svarbios, dabar tik nugirsti nepažįstamų žmonių pasakojimai apie gatves, namus ir tiltus, tik tušti kevalai ir pageltę atvirukai.

Pabudęs vanagas nusimeta gelsvą aureolę, raudoną apsiaustą, išskleidžia sparnus, apsuka ratą virš laikinos prieglaudos ir nuskrenda į purpurinius debesis. Aplūžusių topolių gruoblėtos šakos apsupa bokšto smaigalį, pradangina iš akių. Praveriu langą, šviežias vėjo gūsis įsupa kambario orą, braižo linijas. Nakties riešutų dėžutės ritinėjasi grindimis, pakyla ir krinta kąsniais. Iš kampų subėga įsidrąsinusios pelės, surinkusios išsineša į savo lizdus.

Prasidėjo diena, tokia pati kaip vakar. Po kiekvienos nakties lieka šiukšlių, seniai prie to pripratau. Renku išmėtytus drabužius, geltoną suknelę sulanksčiusi padedu į spintą. Prisišliejusi prie kilimo krašto guli virvė. Neprisimenu, iš kur ji. Paimu už tampriai suvytų gijų galo ir padedu ant užverstos knygos. Pasiliksiu, galbūt prireiks, kai delnas mirgės nuo neįskaitomų skaičių.