Iš taško B į tašką A

JULIUS KELERAS

Autoriaus nuotrauka

Išėjus svečiams, su kuriais praleidai šeštadienio vakarą, sąmonėje dar lėtai sklaidantis kalboms apie smurtą (tam buvo skirtas didysis vakaro dėmesys), išplauni kavos puodukus, padedi juos į lentynėlę, skirtą indams (ten aukštakojės taurės, žemi, ridūs stiklai apvalia apačia, mažytėlaičiai stikliukai, skirti stipriesiems gėrimams), ten pat sudedi ir kitus, naudotus stiklus, užgesini visas šviesas, darsyk žvilgteli, ar viskas išjungta, nors tarytum daugiau nieko ir nėra, ką būtų galima išjungti, išskyrus kompiuterį, kuris net nebuvo įjungtas, ir išeini. Dvi spynos. Užrakini. Gruodžio vidurys, lengva dulksna. Tyla, miegančiųjų tyla. Kieme balos, apgailėtinas rudenį nupjautos gražuolės obels stimburys, aukšta apardyta siena, kurios pakraščiu vigilijas mėgsta atlikti juodas, greičiausiai niekieno, katinas. Tiksliau, pats savęs paties katinas, jo prakilnybė. Niekas taip oriai negebėtų saugoti savo karalystę iš septynių aštuonių metrų viršaus ir atlaidžiai, nors ir su slapta panieka, stebėti žemutinio miesto gyvenimą. Kiemo kampe po atviru dangumi slepiasi gėrimų krautuvės sandėliukas, apžėlęs rusvais, pasenusiais ir skystais vijokliais, kurie, uždengdami tuščias spalvotas kaip vaikiški kubeliai taros dėžes, bejėgiškai dar bando apsaugoti jų nekaltybę, į kurią jau niekas nesikėsina. Jos čia, regis, tūkstantį metų. Mėlynos, raudonos, žalios, plastikinės. Dėžės, dėžės. Visai įmanoma, kad kažkas čia darė įstabų meninį projektą ir tiesiog pamiršo pabaigti, tačiau tai, kas atlikta, yra beveik nematoma neįžvalgiai akiai. Kiemas uždaras, jį saugo geležiniai vartai, išties tai nedidelė savanoriško kalėjimo teritorija, kurioje dera ir siena, ir viršuje Hamleto tėvo šmėklą kiaurus metus vaidinantis katinas, ir gyventojai – orus televizijos direktorius ypač tiesiu stuburu (tikriausiai jis niekad netupia ant unitazo), daug mielų močiučių ir moterų, geru oru išeinančių paklegėti visom Vilniaus kalbom ir vasarą paganyti žaidžiančių čia savo mergaičių, keli vos lekuojantys šunys, kuriuos vakarais į miestą pro vartus išveda pasikieminėti nuvargusios, pilkaveidės jų šeimininkės, draugiškas, visad smagiai nuraudęs kažkurios firmos apsauginis Gena, apie kurį kalbėjo, esą jis sėdėjęs už žmogžudystę, aukštas viengungis, visada atsargiai besišypsantis Zbyska, vasarą išnešantis didelius elementariai rusvus vazonus su gėlėmis ir itin oriai jas laistantis. Aišku, nebūtina, netgi jo vaikino greta nėra, bet jis vis vien turi mylimas gėles laistyti su prijuoste – taip jau išauklėtas. Tačiau visa tai vyksta, žinoma, tik vasarą, kai pilnas kiemas įvairaus amžiaus vaikų ir ant nupjautos obels kamieno jau beveik subrendę sūpuojasi visai skanūs obuoliukai. O dabar štai drėgnas gruodžio vidurio ruduo. Jokių nupjautų obuoliukų, sultingų liepos vakarų, kiemo gyventojų baliukų, mergaičių, šokinėjančių per virvelę, haliucinuojančios rugpjūčio prieblandos. Drėgna ir nekaršta. Anaiptol nekaršta. Paspaudžiu sidabrinį mygtuką ir vartai girgždėdami, kažką niurnėdami nenoriai atsiveria. Tas saldus žodis – laisvė! Ak, koks saldus! Jei mygtukas sugestų, trokščiau laisvės kaip nieko kito, o dabar štai žingsniuoju link namų. Praeinu pro gėrimų krautuvėlės fasadą. Uždaryta, trečia nakties. Jau net amžinai budinčių girtuoklių čia nėra. Normalūs tie girtuokliai: ir tas jaunas barzdyla graikų filosofo povyza, kasdien geriantis savo Vienintelį alaus butelį (jam leidžiama tai daryti viduje, kamputyje, dviem guvioms moteriškėms su įkarščiu pardavinėjant gėrimus), ir raudonveidis apvalus, regis, niekad neprabylantis senis, vos vos panašus į senį besmegenį, ir nesuprantamo amžiaus, liesas kaip kartis Kostikas, kuris visada užėjęs į kiemą pas draugus, dažniausiai pas Geną, apgailestaudamas pasakoja, kad jis yra grynakraujis lietuvis Kalinauskas, bet nė žodžio nemoka lietuviškai. Derėtų jį užjaust, bet kalbos jau jis neišmoks (esu kažkada jo lietuviškumo litanijai pritariamai linkčiojęs galva kieme), tad einu pirmyn, nes jų visų nėra, jie bus tik dieną, stovės mažutės aikštės kampuose ir kažko lauks. Visą dieną. Jie lauks ir lauks, lauks ir lauks. Bet tikrai ne Godo. Pavydžiu kartais praeidamas jų vienuoliško susikaupimo, tobulos asketiškos meditacijos, kuri subyra sugadindama jų ramybės mandalą tik tuomet, kai kažkokiu mirtingiesiems neįmanomu būdu pavyksta gaut pinigų alui ar pigiam vynui. Tegu ir vienam buteliui, jie kuklūs, tie Kiaušinio žmonės, jiems daug nereikia. Jei pavyksta, jie kaip trupinių saują gavę balandžiai susitelkia po kuriuo nors balkonu, dažniausiai ties siuvykla (greta yra ten toks elegantiškas užkaboris), ir bent trumpam sukuria mažą svajingą karalystę, kur svetimas lengvai tikrai nepateks. Nebent duotų tris litus. O kadangi dabar jau trys ir jų nėra, be to, trijų neturiu, tik dešimt, o juos visus pažįstu tik iš matymo ir nė su vienu, išskyrus į kiemą kartais atklystantį Kostiką, nesu persimetęs nė žodžiu (vaikystėje mane mokė, kad su nepažįstamais kalbėti negalima, ne tik nedera, nes pasitaikydavo atvejų, kai vaikams įsprausdavo apnuodytų saldainių), einu pirmyn, rytui palikdamas girtuoklių šmėklas, kurios net neturėdamos pinigų geba pavyzdingai apspangti. Gal nuo oro, gal nuo to amžino, ilgesingo laukimo. Gal nuo svajonių džiaugsmo, nors vargu. Kokios čia begali būti svajonės, kai nėra pinigų, o kasdien taip norisi užmesti ką nors drėkinančio ant degančių šachtų. Nors iš kur jos degs, jei nebuvo ir padoriai užkurtos? Dievas žino. Eidamas pirmyn, apie dešimtą vakaro, jų nepastebėjau, vakarais jie tūno slaptavietėse laukdami ryto, bet užtat mačiau, kaip per lijundrą iš tolo Pylimo gatvėje pralekia įsibėgėjęs troleibusas, o aitri, tamsoj pasunkėjusi, pėstiesiems deganti raudona šviesa perskrodžia jį šviesoforo peiliu. Nepaprastai raudonu ir tiek pat greitu, turbūt taip virtuoziškas mėsininkas galingu smūgiu paskerdžia kiaulę. Vienu mostu. Viena galinga banga, kurioje nėra nieko – meilės, neapykantos, jokių jausmų, išskyrus greitį, o ir jis ne jausmas, greičiau – pojūtis, trumpam užliejantis akis kruvinu šviesoforo pjūviu. Dabar nebe dešimt, o trys su kapeikom, tad metas kuo greičiau grįžti ir įsirangyti į guolį, galbūt vienam, galbūt su knyga – nuostabiausia pasaulyje sugulove. Jų aplink guli daug ir įvairiomis pozomis, vienos su skirtukais, kitos dar tik pasiruošusios skirtis. Jos įvairių rasių, matmenų ir amžiaus, pasitaiko net tokių kaip žvalios, spindinčios auksu Mickevičiaus „Slavų literatūros paskaitos“, pirmąsyk pasaulį pamačiusios 1855 metais, ar paliegęs odinis 1913 metų lordo Tennysono tomelis, ar greičiau reikėtų sakyti tomelė, jei jau šneku apie knygas. Tačiau iki visų tų tomelių dar toli, sulaukiu žalio šviesoforo leidimo kirsti Pylimo gatvę ir įžengiu į Rūdninkų gatvę. Praeivių beveik nėra iki pat Vokiečių gatvės, kur ŠMC apšviestas kraujo spalva, o viduje vyksta šėlsminga vienkartinė kilnojama revoliucija, o gal ekskliuzyvinė užsakyta fiesta. Greičiausiai visgi fiesta, nes aukų nematau, o šūvių negirdėti, nebent kreiseris „Aurora“ tylutėliai įplaukė po žeme ir sustojo kur nors prie Ozės kabineto durų, laukdamas signalo pabūklo šūviams. Tačiau šūvių vis dar nėra, o žmonės jau pabirę, kai kurie, nusivylę ar pasitenkinę revoliucijos vaisiais, jau skirstosi. Trečia nakties, metas skirstytis, laikas, likęs iki ryto, traukiasi kaip šagrenės oda, tačiau greta ŠMC esančiame naktiniame klube kita revoliucija ir, aiškiai, be jokių rezoliucijų. Ten nėra jokių aurorų, kam jos, jei blondinės, lieknos kaip anie bute palikti aukštakojai stiklai, rūko, laukdamos, kol įleis, o odiniai iki kelių batai mirguliuoja ŠMC atšvaitų raudoniu. Grakščiai rūkoma, mėtant žvilgsnius į vaikinus, kurie slapta seka aukas atsipalaidavusių vilkų žvilgsniais, jau planuodami puotą. Bet nekruviną. Gal vienos nakties, gal savaitės, o gal net mėnesio. Ne mano reikalas, tai ne mano karalystė, ten jausčiausi svetimas, ne tik dėl to, kad ši publika nežino, kas yra Haroldas Pinteris ar leidykla „Kitos knygos“, kur jau septinti metai dekadentiškai viešpatauja Kitas Vyskupas, tai jau lengvai kvepėtų snobizmu, kaip pasakytų viena miela pažįstama, bet todėl, kad jų poreikių rezervuaras nė iš tolo neprimena okeano. Žinoma, okeanas yra didingas, o rezervuaras saugus, paprastas, nesunkiai transportuojamas. Jį galima iki švitesio išblizginti ir ten laikyti gyvą, paslaugų, šilku spindintį naminį jaguarą, odines „Gucci“ gėrybes, tikrovę nustelbiančius „Chanel“ kvapus ir daug kitų svaigių malonumų, kuriuos teikia čia regimas ir niekad nesenstantis geismų pasaulis. Kaip ten bebūtų, aplenkiu šį tviskantį kontinentą ir įplaukiu į Didžiąją gatvę. Prie „Versmės“ knygyno (taip jį tebevadinu, nors jis jau seniai nebe toks) būrelis išsigandusių jaunų merginų, kurių rato viduryje sukniubęs jaunas žmogus ir lijundros jau plaunamas kraujas. Balutė, visai nemaža. Nervingai lakstanti, drebanti ant šaligatvio. Jaunutis britas, regis, mėgina keltis. Have you called the ambulance? – Yes, yes, – jos sulinksi galva. Kiek ramiau, tačiau kraujo klanas į visas puses juda kaip gyvas ir pagalvoju, kad tie marozai, kurie jį greičiausiai suspardė, vis tiek sulauks atlygio. Tegul ir ne iš dangaus. Iš savo sielos, kuri turi tik vienintelę nuosavybę – apgailėtiną skeletą, apvilktą gerai besispardančia mėsa. Specnazas, desantas, viena sekundė dangaus. Jau nebesvarbu. Šaligatvy spindi lietus. Beveik lyja. Beveik. Atsirakinu savo kiemo vartus, užsidega šviesa. Prie „MaxMaros“ kelios dienos tebeguli balandis. Negyvas ir nuogas.