Debesų prižiūrėtojai
SIGITAS GEDA
2008 metai
Pajacai
Nepriklausau prie tų, kurie pasijuokė iš Jono Meko. Nežinau, kiek pinigų jis „uždirbo“, ar pardavė „Fluxus“ judėjimą… Man regis, čia dalis jo gyvenimo ir likimo. Anksčiau ar vėliau menininkas būna išjuoktas, išjuokiamas. Visuose slypi pajacas. Prisiminkite kad ir Salvadorą Dalí. Šis net nebandė slėpti savo paranojos (pelningai ją pardavė!).
Apie žmogiškąjį solidarumą
Regis, moraliausia būtų smerkti tik atvirą blogį, tą, kurį mes regime savo akimis ir suvokiame savo protu bei širdimi. Visais kitais atvejais geriau būtų susilaikyti, nes kiekvienas žmogus, netgi pats teisingiausias, gali būti įveltas ar įsivėlęs netyčia, nesąmoningai.
Žmogiškosios nelaimės atveju geriau patylėti negu pulti į prakeiksmus, apkalbas, pasmerkimą.
Žmogus gyvena, gyvena, galop įsitikina, kad jis tik… žmogus. Daugiau nieko.
Iš milijonierių gyvenimo
Žmona (92 m.):
– Mes, kaip sakoma, gražiuoju akis išsidraskome.
Lapkričio 7, penktadienis
Reabilitacija – Dantės
Apie ją perskaičiau tik šįryt. Viskas vyko vasarą. Florencijos municipaliteto oficialus sprendimas. Iš 24 valdininkų tam prieštaravo penki kairiosios opozicijos nariai.
Dante išvytas iš miesto 1302 m., grįžti į gimtinę neleista. Mirė Ravenoje. „Dieviškoji…“ baigta tremtyje.
Dantės palikuonis grafas P. S. Alighieri vos neverkė skaitydamas Florencijos valdininkų debatus: „Ten buvo visko, tik nebuvo kolektyvinės atgailos ir simbolinės tremties pabaigos…“
Grafas atsisakė dalyvauti protėvio reabilitacijos ceremonijoje.
Persekiojantys vaizdiniai
Kažkur girdėjau: „Šešiasdešimt angelų ant ugnikalnio šlaitų“, ir mano galvoje tos eilutės „prilipo“, bet:
Šešiasdešimt angelų Supasi tarp ąžuolų.
Lapkričio 9, sekmadienis
Balsas dugne
Po ilgo pokalbio balsas telefono ragelyje:
– Svarbiausia, kad dar gyvi.
Ar kada maniau sulauksiąs tokios išvados? Atsiprašau visų, kurie pernelyg manimi tikėję. Daugelis dalykų mūsų gyvenime nepriklauso. Mūsų laisvė išties yra tariama. Anksčiau ar vėliau mūsų sielos įkliūva į paruoštus spąstus.
– Klingt! – ir nėra vieno pelėno.
Vieno nėra? Tai reiškia, kad vienu mažiau. Daugiau nieko nereiškia. Užleisk vietą, žmogau, atiduok erdvę!
Grąžink viską.
Per daug nesukit galvos
Vienas skulptorius, klausiamas, ar yra Dievas, net nemirktelėjęs atšaudavo:
– Aišku, yra!
– O dangus, o pragaras?
– Viskas yra, tik nežinau, kur aš dabar esu. Ar danguj, ar pragare.
Taip ir su tikėjimu. Jeigu kas klaustų, ar jūs tikintis – nemirkčiokit be reikalo.
– Žinoma! Tik būnu ir abejojantis…
Lapkričio 10, pirmadienis
Poezijos visur esama
Pavyzdžiui, senieji garvežių vardai:
Mėlynasis albatrosas, Juodasis krosniakurys.
Dž. pagaliau pažadėjo man atnešti 500 Lt.
Bus naujoms žiaunoms!
Atiduosiu Giedriui, kuris mėgsta vėžiauti…
Lapkričio 11, antradienis
Scenelės iš gyvenimo
Skveras, kaip jaunimas dabar sako, „Prie Cvirkelės“. Islandijos stotelė. Apystambė lapų šlavėja – juodgelsvė rudens apšvietime. Lapų kupetos, akmenys, suoliukai… Ką pasakytų čia tebestovintis Cvirka, matydamas, kaip atkakliai gatvių bomžas girdo alumi tą moteriškę?
Tikriausiai parašytų smagią novelę.
Ko gero, po A. Vaičiulaičio talentingiausias lietuvių prozininkas, nupūstas „laiko vėjų“, nesulaukęs net 40…
Dienoraščių bėdos
Arba dienoraštinių romanų bėdos. V. paskolino man dar 1999 m. išleistą H. Fielding „Bridžitos Džouns dienoraštį“ (ir tęsinį). Dabar jau susuktas ir savotiškas kino filmas (Bridžita čia labai įspūdinga „Ieva“!).
Pagalvojau: dienoraštis labiausiai kenčia, kad scenos neišrašomos „iki galo“. Viskas eskiziška, vieni apmatai. Žodžiu, geras audeklas meno kūriniui – romanui, apsakymui, epopėjai… Kam tik norit.
Tuos kriterijus taikau ir pats sau. Mane gelbsti, kad rašau ir dar „kai ką“. Tokiu atveju dienoraščiai lieka poezijos fone, o eilėraščiai įgyja savotišką komentarą.
Lapkričio 12, trečiadienis
Tai, ko gailiuosi
Žinoma, smulkmė. Nespėjau savo knygos „Vasarė ajero šneka“ perkrikštyti į „Perkūnas kala geležį“. Būtų daug geriau. Ir prie teksto, ir prie marmūzės.
Nepasisekė su advokatu. Jeigu iš pat pradžių jis būtų užėmęs kitą poziciją, būtumėte išėjęs be nieko. Įstūmė jus į bjaurų liūną (R. B.). Tai jo žodžiai šįryt. Viskas spręsis Apeliaciniam teisme gruodžio 11 d.
Ėmiau galvot, kad žmogui gyvenime pasiseka tik vieną kartą.
Bridžita Džouns
Kaip sako Bridžita:
– Ir tarė mano kairiam papui, – tu esi genijus.
Prieraišumas
Niekad nemaniau, kad į mūsų atmintį taip giliai įeina… gyvūnas. Pavyzdžiui, šuo.
Jau treti metai, kai Mikas išėjo, o šįvakar skaitydamas knygą ūmai išgirdau jo atodūsį kitame kambary… Jis ligi šiolei mano ausyse. Kaip ir sapnuose. Keisčiausia, kad į mūsų pasąmonę jie „įrašo“ save visai kitais kanalais nei žmonės.
Lapkričio 13, ketvirtadienis
Likimai
Šįryt „Vagoje“ pasirašiau daug autografų. Sakau Aliui, kad man šis darbas malonus, tik jeigu labai daug, tai ranka įskausta.
Daugelis tų, kurie iš mano krašto. Važiuodamas namo pagalvojau, kad nėr ko liūdėt. Visų mano giminių likimai buvo panašūs. Senelis Karolis rėmė unitus (persekiojamus caro) Gardino krašte, per Pirmąjį pasaulinį teko bėgt ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Besislapstydamas sušalo girioje 45 (ar 48) metų.
Tėvas buvo visų valdžių akiratyje, bet išgyveno 88-erius… Dėdė Kazys iškeliavo į Sibirą, dėdė Jonas buvo smarkiai sudaužytas sovietinių išvaduotojų 1944-aisiais. Mirė gal 85-erių. Dėdė Stasys, senelis Adomas – išklaidžiojo ir Sibirus, ir Amerikas. Prisikentė daugiausia, žinoma, nuo „savųjų“.
Skaudžiausia yra netekti artimųjų atramos. Tada supranti posakį „žemė ėmė slyst iš po kojų“.
Aš patekau į valdžios nemalonę dar 1961 m., kai atsisakiau tarnauti Sovietų armijoj. Vadovai, valdžios, laikai keitėsi, o įtikt niekam negalėjau. Ko norėt? Išgyvenau ilgiau nei senelis. Žmogui gyvenimas kartais labai gražus ir mielas. Kaip ir pasaulis, gamta, dangus ir žemė. Kartais – nelabai. Taip ir mirtis. Kai priartėja (ar pats prie jos prisiartini), baisu. Kartais apima abejingumas.
P. S. Kaži kokios nuojautos genamas l. greit sutvarkiau savo rinkinį „Freskos“. Nutempiau į minėtą leidyklą. O galgi pasiseks? Nesang siuitos užstrigo dėl aiškių ir nelabai priežasčių. Gaila, Mikalojus V. žadėjo iliustracijas, jo piešiniai visad man būdavo prie širdies. Ne tik piešiniai. Jo šilkografija padėjo man leidžiant lietuvišką–lenkišką rinkinį. Visi mano, kad čia vertimai, o išties pirmąsyk dvikalbė knyga.
Po to tik „Žaltvykslė“ išleido mano „Daugiau nevaidinsiu Sofoklio“.
Pastaba
Teisinga, gerai parašyta knyga gali padėti žmogui atgauti pasitikėjimą savimi. Pirmąsyk pajutau tai. Gal kiti ir žinojo?
Orumą, vertybių suvokimą. Ir dar, ir dar. Knygos pasaulis vis dėlto yra didis.
Kas stebina
Pavyzdžiui, tai, kad didysis Renesanso alchemikas Paracelsas 1520 m. lankėsi Lietuvoje. Skaitė paskaitas Vilniuje ir Kaune. Kaune – Rotušės aikštėje. Vilniuje? Nežinau…
Apie vaistus
Stebuklingos piliulės nėra, yra tik šimtai ją parduodančių šarlatanų.
Lengviausia parduoti yra jaunystę arba gyvenimą prailginančius vaistus. Arba liubčiką – meiliavaistį…
Apie kregždžių balsus
Radau – užrašyta mūsų krašte (apie Kapčiamiestį), bet aš nesu girdėjęs. Gal V. P. žino? Kiekvienam sodžiuj būdavo kitaip giedama, o Kapčiamiestis nuo mano tėviškės, jei „tiesiu taikymu“ – prastakelėm – per 12 km…
Kap lėkiau, tai palikau Kluonus prikrautus, primūrytus. Parlėkiau – išimta, išlukščyta, Niekas, niekas, cik caij piemenai: Gena – ėda, pargena – ėda, Kad jiem pilvai plyštų!
Kregždės užtaria žmogų prieš Dievą.
Lapkričio 15, šeštadienis
Pirosmanio paroda
Prisiminiau, kad ambasadorius pradėjo kalbą su gruzinams būdinga patetika. Mes jos niekad neišmoksim.
– Apibūdinimas „žymiausias“ čia netinka, jis pats žymiausias!
O dar tonas, pakeltas balsas, pauzės.
Susireikšminimas kartais padeda žmonėms išgyventi, o ir ko jie turėtų gėdintis, menkinti save?
Antra vertus, tokia patetika užkerta kelius tolesnei kalbai, analizei, kontekstui, originalumui etc. aptarti. Anglus ar vokiečius tai priblokštų. Kaip 1988 m. dar Vakarų Berlyne po Č. Aitmatovo vakaro pasakė H. Czechowski:
– Tas žmogus niekad neskaitė Kanto…
