Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (2)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Trys nuobodulio lygiai

„Tu kur? Prie geležinkelio stoties? Gerai, eik tiesiai gatve, kurią matai, ir ten gale aš tave pasitiksiu“, – į ragelį kone rėkia Ania. „Nu bus tokie gotikiniai pastatai, aš ten lauksiu“, – ir padeda. Taaaip, mąstau atiduodamas telefoną paslaugiam policininkui, aštuoniolikinių ukrainiečių-rusaičių urbanistikos suvokimu nepasitikėti neįmanoma. Antra vertus, visos jos juk raganos: Ania mane magiškai suranda ir parsiveda namo, į labai rusiško stiliaus butą aukštomis lubomis ir vos vos byrančiu spalvotu tinku, ant viryklės makaronai, vonioje – prikaistuvis prausimosi bliūde, sienoje – radijo taško lizdas.

„O kur tavo vaikinas?“ – čiaumoju makaronus. „Kad mes va prieš porą valandų išsiskyrėm.“ Blet blet blet blet – ne, tik ne dar kartą! Kaip gali vienam žmogui per vienus metus pasitaikyti apsistoti pas dvi besiskiriančias poras? Prisiminimai apie puikų savaitgalį iškart prieš akis. Tąkart Rygoje net padėjau šaldytuvą pernešti į butą, į kurį persikraustė mergina. Be šaldytuvo, kiek papūstose lūpose ji dar transportavo nelaimę ir įsiūtį. Ir buvo dėl ko: mano naujasis draugas Ainaras klube „Depo“ bučiavosi su kurso drauge, tekštelėjo man į saują raktus: „Kelią žinai.“ Parėjau, kambaryje miegojo (buvusi? esama? ką?) mergina. Iš ryto jos jau nebebuvo, užtat radau vaikiną su kurso drauge. „Kaip sekėsi?“ – „Kas sekėsi?“ – „Aptarinėti Aristotelio filosofijos svarbą hėgeliškajame pasaulėvaizdyje.“ Mergina grįžo vėliau, bet tik šaldytuvo pasiimti. Tą šaltą Rygos vakarą sėdėjome su Ainaru palinkę prie kompiuterių. „Liūdna?“ – paklausiau. „Bet užtat dabar galiu daryti ką tik noriu“, – pats netikėdamas atsakė Ainaras, o aš savo mintims pasižadėjau niekuomet niekuomet joms taip baisiai ir patetiškai nemeluoti.

Scenarijus kartojasi. Nors jie prieš porą valandų išsiskyrė, Vitia parėjo namo: pokalbio dievai paspaudė pauzę ir įjungė nejaukumo režimą. „Šiltos rankos, malonu“, – spaudžia man dešinę Vitia, ir virtuvėlė prisipildo tylios įtampos iki pat aukštų lubų. Kad nors tinko gabalėlis nukristų, vis smagiau.

Ania ir Vitia į Lvovą atsikraustė tik šįmet, iš ilgiausio pasaulyje Kryvyj Riho miesto. Vikipedija sako – 43 km, Ania sako – apie 80; ten yra daug šachtų, unikalus metro-tramvajus ir žmonių, kurie per penkiasdešimt gyvenimo metų taip ir nėra buvę kitame miesto gale. Atsikraustė, nes Ania įstojo į Lvovo universitetą studijuoti tarptautinių santykių ir vertimo. Vitia dirba įmonėje, kuri gamina baldus pagal užsakymus. Abu labai gražūs, bet tai užprogramuotam konfliktui tik suteikia daugiau jėgos. Aniai nepatinka, kad Vitiai užtenka darbo, namų ir kompiuterio, ji nori eiti į koncertus, susipažinti su žmonėmis ir tapti kultūringa. Vitiai nepatinka, kad Ania kalbasi su kitais berniukais, o besimokydama prancūziško „r“ neturi laiko atlikti to vaidmens, kurį slavų moterys turi atlikti: aš-vyras-dirbti-moteris-gaminti-aš-pareiti-maistas-būti-ant-stalo. Aniai nepatinka, kad Vitia rūko žolę, tada jo akys pasidaro raudonos ir Vitia tampa ne Vitia. Vitiai nepatinka, kad Ania nuo jo slepia, kur eina, ir jos dažnai nebūna namie…

Man jau visiškai pochui, kas kam nepatinka. Akivaizdu, kad Ania ir Vitia jau bebaigiantys trijų lygių programą, būtiną kiekvienai porai, pernelyg prisiėmusiai visus „natūralius“ vaidmenis. Pirmajame lygyje visiems įdomu, nes viskas nauja, o svajonė atrodo pasiekiama, jei tik kartu dirbsime. Antrajame įdomu tik tiems, kurie kartu miega – visiems kitiems jau nuobodu. Trečiajame lygyje visiems kitiems vis dar nuobodu, o mielieji, iki šiol buvę nuobodūs kitiems, tampa nuobodūs ir patys sau. Visi priimti kompromisai ir „dėl kito“ nepadaryti nuostabūs dalykai, visi pervertinti pažadai susivienija su nuoboduliu ir bendrąjį gyvenimą ima tąsyti kaip narkomaną – lomkės.

O aš norėčiau nesuprasti rusiškai, nes jie šnabždasi apie svarbius dalykus. Dar norėčiau, kad jų konfliktų nenutrauktų niurkymasis vienoje lovoje: jūs ne Remarque’as ir ne Garbo. Arba kad niurkymosi nenutrauktų konfliktai. Dar būtų smagu, jei jie kuriam laikui pamestų savo vaidmenis ir suprastų, kad už lango egzistuoja pasaulis ir visai nėra būtina vienam dėl kito likti namie. Net jei bus galima pyktis ir niurkytis. Aaa, kurwa, gal aš po Lvovą, kiek išeina, vaikščiosiu vienas.

Barbarų sulaukus

„Maskvoje gyveno barbarai, su kuriais kaip su totoriais kariauta periferijose ir pernelyg jais nesidomėta. [...] Buvo primenamas nesuprantamas nuolankumas valdovų despotizmui, polinkis laužyti priesaiką, klasta, šaipytasi iš jų laukinių papročių [...]“ (Czesław Miłosz, „Gimtoji Europa“).

Vaikščioti vienam vakarais po nepažįstamus miestus man patinka, kartais net labiau nei su kuo nors. Galiu prisikurti įvairiausių teorijų, neskaityti istoriją pasakojančių lentelių, spjauti į faktus ir unikalumą, nieko neklausyti, užsikimšti ausis, vienas išgerti… Iš esmės – trumpai išgyvenu miestą taip, kaip jį projektuoja kultūrinių nuorodų, asmeninės patirties, jausminės logikos ir lietuviškų istorijos knygų graužtukai mano galvoje. Vadinasi, pasiimti Miłoszą į šią kelionę buvo šiek tiek neapdairu – dabar jau turėsiu pasiduoti tai Rytų Europai, kurią matė jis. Gerai, aš gal tik neaiškiomis šaknimis lenkas, tik lenkiškai šnekėjusia močiute, o žmonės Lvove daugiau šneka ukrainietiškai, net jei tai „ne Ukraina“. Bet neigimas čia nepadės: aš ir naujieji lvoviečiai esam iš skirtingų kultūrų. Aš – modifikuotas lenkiškas grabšteinas, jie – išvestinė rytų slavų bulvė derlingoje lenkiškoje dirvoje.

O Lvovas – įspūdingas miestas, galėtų būti Vilniaus sugėrovas: abu išaugo rafinuotoje lenkiškoje kultūroje, o dabar yra sėkmingai kolonizuojami ateivių iš Rytų. Iš masyvių à la Vakarų Europa pilko akmens blokų ir à la Abiejų Tautų Respublika geltonų bažnyčių, tamsžalių parkų nulipdytas miestas aiškiai išprotėjo istorijos sūkuriuose, kai buvo priverstas įleisti senas šaknis naujoje žemėje. Tai, be abejo, tik šydas prieš mano akis, tik susikurtas Lvovas, bet net artimoji istorija neatrodo esanti miesto dalis, ką bekalbėti apie žmones.

Taraso Ševčenkos paminklas, pro jį kursuoja policininkai pūkuotomis kepurėmis. Renesansiško kiemelio tamsoje prie šalto akmens prigludusi slabotkės juoduma dažyta Nataša, ją aistringai bučiuoja trumpai kirptas blondinas, lakierkinis siaurų džinsų Paša. Ant piliakalnio sovietinę atributiką vietiniams ir svečiams pardavinėja močiutė, o jos veidas pavargęs taip, kaip gali pavargti tik moters veidas Sovietų Sąjungoje. Į Lvovo universitetą traukia panašių į Anią filologių pulkai, jų viduje – noras išsilavinti, o veiduose – noras ištekėti; net pačios netiki, kad pavyks padaryti abu dalykus, bet klusniai perima abu vaidmenis, kaip viešai geros mergaitės. Ant prašmatnokos, rafinuotą termino paprastumą praradusios (plg. „pabas“, „smuklė“) penkiaaukštės knaipės stogo užkeltas zaporožietis. Knaipėje sėdi nevakarietiškai greitai subrendę (o gal slaviško gyvenimo ir vaidmenų priversti greitai subręsti?) paaugliai, jie akivaizdžiai rūkė už kampo ir dabar bandys išprašyti poros bokalų alaus. „Atsiprašau, kur čia Puškino gatvė, iš manęs pavogė pinigus?“ – klausia labai nusidėvėjusi dama, o, sako, aš Vilniuj esu buvusi, ir taisyklingai taria: „Labas vakaras.“ Nuo kvazisocializmo laikų čia dar ne visai 180º apsisuko pardavėjo ir kliento ryšys: savininkas vakarietis klerkui sakė, kad nuo šiol ne jis teikia paslaugą, o klientas pamalonina savo buvimu; „šūdo“, išdidžiai nusprendė ir klerkas, ir tiesioginis jo viršininkas. Paprasta kaip kebabas ant kampo: būnantys senamiestyje atsisako patikėti lenkiškų mūrų egzistavimu, o lenkiški mūrai – ten būnančiais.

Konstantinas Kavafis devintos (lyg devintos?..) klasės per gerklę grūdamų skaitinių knygoje taip ir nesulaukė barbarų, o Lvove jie gyvena daugiau nei šešiasdešimt metų. Dviguba miesto esatis, būdinga visiems didesniems miestams, čia kur kas ryškesnė nei bet kur, kur esu buvęs – net Berlyne ji ne taip aštriai kerta. Ta šizofrenija puikiai jaučiasi pasukus į kitą pusę nuo senamiesčio: prasideda turgaus rajonai, kur vienodai pavargę žmonės traukia upėmis, grubios kirilicos iškabų raidės trypčioja nuo šalčio ir pučia į nematomas pirštines, o bareliuose pigus alus, barščiai ir bachūriškos šnekos. Lenkiškojo, vakarietiškojo Lvovo čia – nė padujų, čia užuomina į Stalingradą, čia sena sutrinta į dulkes didžiojo proletarinio sprogimo, o dulkės, pirštus paseilinus, skubiai sulipdytos į naują gergždžiančios geležies visatą. Sugrubusios, bepirštėmis pirštinėmis šildomos rankos čia lanksto grąžą grivinomis. Tiesiami nauji tramvajaus bėgiai: išraustos gatvės visiškai nepadeda priartėti prie vakarietiškos svajonės. Kas, kad Lvove vyks 2012-ųjų futbolo čempionatas, vienas fūristas man vėliau mirktels tokį gandą: „Aaa, ta teisė Ukrainai rengti čempionatą, ją Achmetovas* gavo po našemu – visus komisijoj nupirko…“ Žodžiu, langą į Vakarus užbraklino, užmūrijo, o dabar kiek naują bekerta – vis į Rytus žiūri…

O gal ir nereikia? Kavafio romėnai savųjų barbarų taip ir nesulaukė, o pastarieji būtų naujos energijos mirštančiai imperijai statinėmis atridenę. Nuliūdo senatoriai, nutilo oratoriai, taip niekada ir neprabilo daugiau… O Lvovas gyvas, barbarai čia užnešė pigaus alaus, cigarečių „Priluki Premium“ po du litus už pakelį, pigių ir skanių pyragėlių, tegul nepernelyg protingos ar rafinuotos, bet gaivališkos, vaikiškos, neatsakingos energijos. Kaip Graikiją užkariavę romėnai, jie negali atsilaikyti prieš šlovės šimtmečius, įtakos svarstyklės svyra pilko akmens bokštų naudai. Žmonės keičiasi greičiau nei miestas. Bokštai muša Lvovo laiką** ir praneša pasauliui, kad Jaltos konferencija Ukrainai davė jos kultūros sostinę kartu su dar keliais miestais Ukrainoje – amžinai atsinaujinantį graikiškąjį polį.

___

* Rinatas Achmetovas – Ukrainos oligarchas, Donecko futbolo klubo „Šachtar“ savininkas.
** Nebetaikomas Lvovo laikas pagal seną tradiciją nuo Kijevo laiko skiriasi 36 minutėmis.