Vinguriuotos metų rievės

VITAS AGURKIS

Pirmasis susikirtimas su pasauliu

Į baigiantį užakti Raudenio ežerą subėgo keli kaimai ir dalis Kalvarijos miesto. Tenai nuskubėjo ir mūsiškiai.

Frontas buvo jau visai visai netoli. Mūšis užvirė popiet. Kulkos pliumpsėjo į vandenį, ten, kur jos krito, šoko gražūs vandens burbulai, o pliumpsėjimą stelbė mano, pusės metų pyplio, kvatojimas – tie burbulai buvo pašėlusiai gražūs. Po atkarusiu krantu susislėpę žmonės tūnojo ir tylėjo – mano juokas jiems buvo bjauresnis už dantų gėlimą. Paskui ne per toliausiai sprogo sviedinys, jo sukeltos čiurkšlės aptėškė mane šaltu drumzlinu vandeniu, ir paleidau dūdas. Dariau taip, kaip man atrodė geriau. Nesupratau, – beje, tada ir negalėjau suprasti, – kad mano juokas ir mano raudos kelia mirtiną pavojų kitiems, šalia esantiems. Pasislėpusių nuo fronto žmonių negraudino kūdikio ašaros, o viena moterėlė iš Kalvarijos burbtelėjo:

– Per tą rupūžę vaiką čia visus mus išmuš!

Neišmušė tų žmonių, išvis nieko nenušovė, o aš kiek paverkiau ir aprimau.

Mūšis truko neilgai – keli palikti vokiečiai neįstengė priešintis gausesnėms rusų pajėgoms. Likę gyvi vokiečiai susislėpė plovose (užžėlusiame klampiame, liulančiame upės ar ežero krante – red.), o rusai, priėję prie atkarusio kranto, paklausė, ar tenai nėra fašistų. Išgirdę atsakymą „Niet“, paragino žmones būti atsargesnius ir nurūko tolyn. Beje, vokiečiai plovose irgi neužsibuvo: rusams juos išgaudyti padėjo tas pats kaimynas, kurio talkinami vokiečiai išrankiojo iš tenai rusų kareivius keturiasdešimt pirmaisiais metais.

Pervystytas ir pervilktas sausais drabužėliais, tą rugpjūčio naktį ir aš permiegojau sykiu su visais po pievoje pastatytu vežimu – jis buvo likęs vienas, o arklių niekur nesimatė. Rytą grįžome į paliktus be priežiūros namus. Trobos buvo tokios, kokias jas paliko namiškiai – nė langai neišdaužyti. Niekas nesusirgo, nors gerą pusdienį visi mirko baigiančiame užakti ežere. Nepasiligojau tada ir aš. Užtat sočiai atsisirgau jau paaugęs. Veikiausiai kiekvienam žmogui nustatytas visokiausių sirgimų limitas. Vėliau jį išnaudojau su kaupu.

Pasirodo, rusų kareiviai mūsų arklius pasigavo ir ketino išmainyti į porą litrų degtinės gretimame kaime, Tabarauskuose. Sužinoję visa tai, namiškiai patys išsikeitė savo arklius į degtinę.

Taigi pirmasis mano susikirtimas su pasauliu nepridarė bėdų nei man pačiam, nei kitiems. Tik va ir vėliau it koks mažvaikis mėgau daryti taip, kaip man atrodė geriau – ar juokiausi, ar verkiau, ar siekiau kokio, kaip man atrodė, gražaus ir kilnaus tikslo, toli gražu ne visada paisiau, kas dedasi šalia manęs. Nelabai rūpėjo, ar mano rodomi jausmai, užsimoti nudirbti darbai nežeidžia kitų ir jiems nekliudo.

Laikas tada buvo neramus ir negailestingas, jis net ir klausiamą išmokė nesakyti to, ko nereikia, ir laikyti liežuvį už dantų.

Nelengva būti savimi

Buvo dalykų, kuriuos išmaniau nuo mažų dienų. Arba bent jau tariausi išmanąs. Viena iš tokių neabejotinų tiesų: tik ant mano kairės rankos netoli pirštų ruduoja apgamas, taigi jei kas klaustų, kuri ranka kairioji, reikėtų pakelti tą su apgamu. Šita tiesa buvo įkalta man iš mažumės. Kol buvau mažas, tas apgamas buvo gana didelis. Ūgtelėjau, o apgamas liko toks pat, tat dabar jis visai nedidukas, ne toks, koks buvo kadaise. Ta kairės rankos teisybe ir neabejojau, tik va vieną kartą…

Gazdų pradžios mokykla buvo įsikūrusi Rainių namuose. Pro juos pirmaisiais pokario metais ėjo pirmoji pasienio zona – netoliese buvo Lenkijos siena. Antroji zona buvo už Kalvarijos geležinkelio stoties. Pasienio zona už Rainių namų buvo ir Brežnevo laikais – tada, kai Kremliaus valdžios akis vėl buvo išpūtusi baimė.

Viename kaimo trobos, tegu ir didelės, gale gyveno Rainiai, o kitame, perskirtame į dvi dalis, ir buvo mūsų mokykla. Mažesnioji dalis – atitvertas mokytojos kambarėlis, o didesnioji – klasė. Joje – suolų dvi eilės. Eilėje nuo lauko sienos sėdėjo antrokai ir ketvirtokai, tenai stovėjo ir mokytojos staliukas, o eilėje prie plonos mokytojos kambarėlio sienelės – mes, pirmokėliai, už mūsų – trečiokai. Antrokų ir ketvirtokų buvo po keturis, trečiokai – bene šeši, tik mūsų, pirmokėlių, susirinko ar ne dvylika.

Gazduose, kaip ir daugelyje kitų kaimo mokyklų, nebuvo kūno kultūros pamokų. Viena vertus, vaikai ateidavo iš toli, kitas ir kelis kilometrus sukardavo, antra vertus, kai žiemos diena visai trumputė, anksčiau paleisti vaikai namo pareidavo dar su šviesa.

Vieną prasidėjusios žiemos šeštadienį mokytoja sumanė surengti kūno kultūros pamoką. Ji neketino mokyti mus sportuoti, veikiau norėjo pasižiūrėti, ko esame išmokyti.

Sekėsi lyg ir neprastai iki to laiko, kolei mokytoja mums, sustojusiems šalia suolų, liepė kilnoti rankas ir kojas.

– Kairę! – sukomandavo mokytoja.

Kaip puikiai išmanantis reikalą, aš ir keliu ranką su apgamu. Mano suolo draugas Algis, žiūriu, kelia ne tą ranką. Mokytoja komanduoja toliau, ir tada pamatau, kad per komandą „Kairę!“ tik aš vienintelis keliu ranką su apgamu, o visi kiti – visai ne tą ranką. Nenuleidžiu akių nuo mokytojos veido ir akių, bet nieko o nieko negaliu iš jų išskaityti. Mokytoja tarsi užsikirto, ir mes ilgai bei nuobodžiai darėme tik šitą pratimą.

Man jau darėsi neramu: namiškiai žino, ką sako, jie nepainiojo tokių dalykų, bet ar galėjo būti taip, kad visi aliai vienas klysta, o aš tik vienas esu teisus? Prisiminiau rugsėjo pirmąją. Tą rytą mama atvedė mane į mokyklą, pasišnekėjo su mokytoja ir išėjo. Mokytoja liepė sėsti man į pirmąjį suolą. Atsisėdau taip, kaip man atrodė geriau, nepaisiau, kad kiti vaikai sėdasi kitaip negu aš. Pasirodė, kad visi kiti buvo teisūs. Ketvirtokai su trečiokais turėjo pastumti į priekį suolą, į kurį aš įsirioglinau – atbulas atsisėdęs pats niekaip neįstengiau iš jo išsirangyti. Dėl to niekas man nepriekaištavo, bet buvau gana ambicingas ir daviau sau žodį pasižiūrėti, ką ir kaip daro visi kiti, o ne vien gyventi savo galva.

Tą šeštadienio popietę man pasirodė – atėjo metas pasižiūrėti, ką ir kaip daro kiti. Tada ir neįstengiau namie įdiegtų tiesų suderinti su tuo, ką daro visi kiti. Ar ne pirmą kartą nutiko man toks dalykas.

Pagaliau neišlaikiau: kas bus, tebūnie, aš irgi darysiu taip, kaip daro kiti. Išsyk pamačiau – mokytojos veidas pasikeitė. Iš pradžių juokėsi tik jos akys, o paskiau – ir lūpų kampučiai. Pagaliau mokytoja nusikvatojo ir liepė mums visiems sėsti.

Kai susėdome, ji atsiduso, mintyse pasvarstė kažin ką ir pasakė neilgą kalbą. Kalbėjo maždaug taip: vargas žmogui, kuris neskiria kairės nuo dešinės. Ji liepė vaikams paprašyti tėvų, kad tie išmokytų skirti kairę nuo dešinės.

Tada mokytoja pasižiūrėjo į mane, palingavo galvą ir daugmaž taip pabaigė savo kalbą: ką nors gerai išmanai – nesiduok išmušamas iš vėžių net ir tada, kai visi kiti aliai vienas daro nei šį, nei tą. Jei visi sumanytų nusipjauti nosį, negi ir tu ją pjautum?

Klausiausi mokytojos pamokymų ir jaučiau – mano veidas pašėlusiai nuraudo. Vėl daviau sau žodį viską daryti taip, kaip dera, o ne taip, kaip daro kiti, nors ir daryčiau tai vienui vienas visame pasaulyje.

Ak, tie duoti sau žodžiai… Daugelio jų netesėjau. Neišlaikiau ir šito, duoto sau trumpą žiemos dienos popietę Rainių namuose, Gazdų pradžios mokykloje.

Persilaužimas

Eilėraščius gerai įsiminiau, bet mokiausi juos ilgai ir sunkiai. Kaliau juos skaitydamas itin garsiai, kone visu balsu. Taip vargau iki tos lemtingos pavakarės.

Tada jau mokiausi Nemunaičiuose. Visai temstant laiškininkas atnešė „Tiesą“. Kai užžiebė žibalinę aštuntojo numerio lempą, sėdau prie tų didelių keturių dienraščio puslapių. Akys užkliuvo už eilėraščio su piešinuku trečiajame.

Tenai buvo nupiešti du pasaulio pusrutuliai – žemėlapis toks kaip ir mokykloje ant sienos, tik nespalvotas ir visai mažiukas. Vakarų pusrutulyje – dantis iššiepę vyrai su aukštomis kepurėmis, veikiau tik jų galvos, kažkokie man tada nesuprantami ženklai (tik daugiau kaip po dešimties metų sužinojau, kad taip žymimas doleris) ir visas keturias kojas ant abiejų pusrutulių bandanti užkelti kiaulė. Eilėraštis trumpas – šešių eilučių. Keturios eilutės prie vieno pusrutulio, dvi – prie kito. Perskaičiau jį tėvams ir pasiteiravau, ar toks eilėraštis tiktų prie Kalėdų eglutės.

Tėvai ūmai pasikeitė – tarsi juos būtų užpuolęs visas bičių spiečius. Jie šaukė vienas per kitą ir išplėšė laikraštį man iš rankų. Supratau – toks eilėraštis visai netinka prie eglutės. Tuo būtų viskas ir baigęsi, jei gerieji mano tėvai nebūtų persistengę. Jie iškėlė man neįmanomą sąlygą: drįsiu mokytis tą eilėraštį – neatsipirksiu vien tik išluptu kailiu.

Nežinau, kas galėtų atmintinai išmokti bent vieną posmelį (ką ten posmelį – bent eilutę), kai laikraštis su visu eilėraščiu jau sudegintas mašinoje (taip Suvalkijoje buvo vadinama viryklė). Ir kas baisesnio galėtų būti aštuonerių metų nesulaukusiam vaikiščiui už lupamą kailį.

Tada neįstengiau suprasti tėvų. Kaipgi jie neužsirūstins, kai šitaip šiurkščiai šaipomasi iš Amerikos? Visais laikais Lietuvoje šiai valstybei buvo rodoma itin didelė pagarba, deja, ne visuomet pelnyta. Ir visuomet į ją buvo dedama pernelyg didelių, dažniausiai nepamatuotų vilčių.

Juokai juokais, bet negalėjau galvoti apie nieką kita, tik apie tą sudegintą eilėraštį. Kuo toliau, tuo ryškiau jisai stojosi man akyse. Ne, ne piešinukas su vyrais, piktai iššiepusiais dantis, ar kiaulė, mėginanti apžergti visą pasaulį, – akyse šmėžavo eilutės. Jos niro lyg iš vandens, lyg iš rūko ar iš tamsos. Iki ėjau gulti, jau buvau atmintyje atgaivinęs keturias eilutes prie vieno pusrutulio:

Už vandenyno sėdi kiaulė,

Žvelgia į visą platų pasaulį.

O kiek pasauly duonos ir ryžių,

Londonų, Vienų, Romų, Paryžių.

Liko dar dvi eilutės, išspausdintos prie kito pusrutulio. Jas buvo apgaubusi nepermatoma tamsa. Atsigulęs niekaip negalėjau jų prisiminti, nors ir labai stengiausi. Nubudau gūdžią žiemos naktį. Tada per mane ir tvilktelėjo tos dvi eilutės:

Jei ragus turėtų kiaulė,

Užbadytų ji pasaulį.

Buvo sunku patikėti, kad viską prisiminiau. Laimingas užmigau.

Rytą atsikėlęs, pasikartojau visas šešias eilutes. Vėl aiškiai mačiau: prie vieno pusrutulio išspausdintos keturios eilutės, o prie kito – dvi.

Buvo baisoka: gal aš neįsiminiau to eilėraščio, o pats jį sukurpiau? Ne tų dienų akimis žiūrint viskas atrodo dar keisčiau: tai ar dėl to reikėtų baimintis? Tada pamaniau – kažin ar taip galėčiau mokytis ir kitus eilėraščius? Tokios progos ilgai laukti nereikėjo. Kai tik uždavė atmintinai išmokti eilėraštį, kibau į jį dar tą pačią dieną.

Pirmą posmelį perskaičiau tik akimis. Neskubėjau jo skaityti, mėginau pasverti kiekvieną žodį. Lukterėjęs pamėginau prisiminti. Eilutės labai jau pamažu stojosi man akyse, bet juk niekur neskubėjau. Pasikartojau visą posmelį. Tada žvilgtelėjau į knygą, kad neįsiminčiau ne tą tekstą. Šitaip pervariau visus posmus, o tada jau ėmiausi kitų darbų.

Vakare atsigulęs mintyse pasikartojau visą eilėraštį. Rytą nubudęs vėl pasikartojau jį. Tuomet jau galėjau pasakyti jį itin sklandžiai. Supratau – galėsiu jį išpoškinti vienu atsikvėpimu ir tada, jei išėjus prieš klasę kiti vaikai pūs žandus ir juos išpūstus tvatins kumšteliais, judins ausis ar krutins galvos odą su trumpai kirptais plaukais. Dabar jau niekas neišmuš manęs iš vėžių! Taigi nėra reikalo visu balsu šaukti eilėraštį, kol jį išmoksti.

Manęs laukė dar vienas džiaugsmas. Kaimynės Mazurkevičienės (beje, žinomo architekto Juozo Mazurkevičiaus motinos) seklyčią užėmė ką tik įkurtas klubas-skaitykla. Aš irgi ėmiau iš tenai knygų. Nunešu po kiek laiko pasikeisti paimtas knygas – o tenai ant didelių stalų pasieniu sukrauta susegti tų metų laikraščiai. Kol skaityklos vedėja Greblikų Monika kitiems vaikams keitė knygas, prišokau prie „Tiesos“ komplekto ir susiradau tą rūpimą laikraštį. Valio! Eiliuotą tekstą buvau išmokęs žodis žodin.

Pokario metų vaikai pasišnekėdavo toli gražu ne apie viską. Labai jau retai išeidavo iš kalbos ir mokslai. Kartą eidami iš mokyklos su broliais Pajaujais sušnekome ir apie tai, kaip kas mokosi eilėraščius. Nustebino mane klasės draugo Antano Pajaujo vyresnysis brolis Albinas. Taigi jis pritaiko eilėraščiui melodiją – Albino žodžiais tariant, kap geras pisorius – ir tolei jį niūniuoja, kol išmoksta. Net buvau pamanęs: nesunku surasti melodiją daugeliui lietuviškų eilėraščių, bet pamėgink suieškoti ją rusiškiems! Tada man atrodė, kad niekas o niekas neišdainuotų rusiškų eiliuotų tekstų, kurie vadovėliuose pateikti kaip dainos. Tokie buvo posmai apie du sakalus (vienas jų Leninas, o kitas Stalinas) ar daina apie kolūkinio darbo spartuolę. Ne, tokių posmų niekas neišdainuotų.

Man buvo sarmata, kad prakutau mokytis eilėraščius, kai šitaip kvailai įsiminiau tokį nevykusį tekstą, tai apie savo mokymąsi nieko broliams nepasakiau.

Po to esu atmintinai išmokęs daugybę ir neprastų, ir visai kreivų šleivų, ir itin iškilių, ir visiškai netikusių eiliuotų ir neeiliuotų tekstų keliomis kalbomis (arba pagal mokymo programų reikalavimus, arba ir savo noru), bet nė vienas jų nesuteikė man tokio praregėjimo malonumo.

Palengvėjimas

Tą rytą – penkiasdešimt trečiųjų metų kovo devintąją, pirmadienį, – Nemunaičių septynmetės mokyklos kiemas buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Viršum vidurinių mokyklos durų iškeltas Stalino portretas buvo apipintas eglišakių vainiku ir apjuostas raudonu kaspinu, apsuktu juodomis juostelėmis. Kairiojo flygelio durys irgi buvo išpuoštos raudonais kaspinais ir vainikais. Nepapuoštos liko tik dešiniojo flygelio durys – pro jas vaikščiojo mokykloje gyvenantys mokytojai. Eglišakių negailėta – mergaitės niekaip neįstengė visų jų supinti į vainikus. Atlikusios buvo sukrautos į nedidukes krūveles. Nesupintos eglišakės ir buvo didžiausia mano tos dienos nelaimė.

Kai mūsų pulkelis įsirito pro vartus, kiemas jau buvo pilnas vaikų. Vieni – tokių nedaug – buvo su kepurėmis, o kiti vienplaukiai laigė po kiemą. Nuo vienos tvoros iki kitos blykčiojo plikai kirptos galvos it kokios prožektorių švieselės.

Įsikūriau prie taikiai šnekučiuojančių saviškių, trečiokų, bet ramybė ir taika truko neilgai: penktokai pasiuto kirbinti mus ir plakti eglišakėmis per plikai kirptas galvas. Trečiokai irgi pasirodė ne iš kelmo spirti. Susitelkėme itin greitai. Tik pamatom – penktokai jau artinasi, tuojau atskiriame vieną kurį berniuką ir eglišakėmis per pliką galvą, per pliką galvą! Bepiga trečiokams šiauštis: mūsų klasėje mokėsi Sigitas Guzevičius, Vytautas Gramas, Juozas Statkevičius – vyresni ir stipresni ir už mus visus, ir už didesnę pusę penktokų.

Augesni trečiokai gana greit nurimo, bet mes – tokie šlapukai kaip aš – nė neketinome ramintis. Ir kur čia apsiraminsi? Juk aš, į antrą klasę atėjęs iš Gazdų, nevaliojau įveikti nė vieno savo klasės berniuko. Tik trečioje klasėje vargais negalais įveikiau iš Zapalimų atėjusį Vytautą Plikį. Taigi didelis, nepaprastai didelis džiaugsmas priveikti penktoką, kai savųjų, trečiokų, neįveiki! Tokių šlapukų karštakošių buvo ir daugiau, tai nė nepamatėme, kad kliūva ir tiems penktokams, kurie nė nemanė kibti prie mūsų. Penktokai irgi nesnaudė – pasiskundė saviems stipresniesiems. Tuojau prie mūsų priėjo didysis penktokų užtarėjas – Norušių Valdas.

Pernai mes, buvusieji antrokai, mokėmės vienoje klasėje su ketvirtokais, taigi vieni kitus pažinojome kaip nuluptus. Taip jau buvo Nemunaičiuose: viena mokytoja mokė pirmokus su trečiokais, o kita – antrokus su ketvirtokais. Tik penktoji klasė būdavo didesnė: į ją rinkosi dar ir ketvirtokai iš Rūdelės, Sūsninkų ir Zapalimų pradžios mokyklų.

Valdas taikiai priėjo prie mūsų ir prabilo maždaug taip: girdi, mokykit įžūlius skriaudikus, bet nelįskit prie tų, kurie nieko jums nedarė. Valdo kalba buvo tikrai išmintinga, bet ji neatvėsino kovos įkarščio. Bent jau mano. Tada ir padariau itin didelę klaidą – tokių baisių klaidų nedaug esu padaręs per visą gyvenimą: smogiau Valdui kumščiu. Į pilvą. Aukščiau nelabai ir galėjau – mano galva nesiekė nė jo peties, tai buvo tikrai aukštas vyrukas. Jis buvo penkeriais metais vyresnis už mane. Valdas ūmai linktelėjo, kažin ką suriko ir iš visų jėgų trenkė man. Irgi į pilvą.

Akyse aptemo, bet ant kojų išsilaikiau. Pajutau – vos vos pajudu ir einu toli gražu ne ten, kur norėčiau. It kvaitulio apimtas ėriukas sukausi į dešinę – į tą šoną, į kurį man trenkė Valdas.

Bėda viena nevaikštinėja. Ūmai kieme pasirodė griežtas mokytojas Vincas Svitojus. Tada jis penktokams ir šeštokams dėstė aritmetiką ir tik gerokai vėliau išgarsėjo kaip kaimo kapelos „Gegužio žiedai“ vadovas.

– O čia dabar kas? – užsirūstino mokytojas, pamatęs po visą kiemą ištaškytas eglišakes. Pagrasė, kad kaltieji bus surasti ir nubausti, tik ne tokią dieną.

Man buvo taip negera, kad jau negąsdino nė tie grėsmingi rūstaus mokytojo žodžiai. Tuojau mums buvo liepta rinktis antro aukšto koridoriuje, tenai, kur įrengta scena. Netriukšmauti, neploti, nešūkauti – argi neaišku, kokia šiandien diena?

Visa mokykla siautėjo, šaukė, galvom ėjo – net ir tie, kurių tėvai buvo „raudoni“, tik aš vienas sėdėjau susilenkęs kamputy ant laiptukų. Palypėjus tais trimis laipteliais buvo einama į mokytojų kambarį ir į šeštą klasę. Nulenktą galvą parėmiau ant kelių – šitaip nežmoniškai susilenkęs jaučiausi kiek gerėliau ir neraibuliavo akyse.

Prisiminiau – pirmomis kovo dienomis siautėjo vėjai, ir tada žmonės patyliukais šnekėjo: tokia vėtra vis tiek ką nors supūs. Gal jau Stalinas kojas pakratys. Tokias kalbas pakurstė ir radijas – jis pranešė, kad susirgo viso pasaulio darbo žmonių vadas. Mes neturėjome radijo, tai išsyk niekas iš mūsų ir nekalbėjo apie tai. Tomis dienomis Zavistauskų Antanas susilažino su Luniuku iš Sūsninkų – neatsimenu nei tikro to vyro vardo, nei pavardės. Vienas jų sakė – mirs Stalinas, o kitas – jo ir su lazda neužmuši. Buvo susilažinta iš dvidešimties dvikolkių – taip mūsų krašte vadino puslitrinius butelius. Abu tie vyrai užraugė po lietuvišką centnerį – iš mažiau miltų tiek degtinės neišvarysi. O kai viso pasaulio darbo žmonių vadas kvėstelėjo kojomis, mano senelis – jis buvo dvejais metais vyresnis už Staliną – visai rimtai pasakė: tai ne be reikalo šitokia vėtra šėlo. Tokios kalbos man pasirodė visiški niekai: vėtros užtat siautė, kad dabar visai negaliu paeiti ir kažin ar jau kada galėsiu lakstyti taip kaip kiti vaikai.

Mokykla nuščiuvo, kai į sceną išėjo direktorius su visais mokytojais. Tik tada pamačiau, kad jiems už nugarų scenos gilumoje irgi papuoštas Stalino portretas. Mokytojai pastovėjo scenoje, kol vaikai visai nurimo. Mokytojai susėdo, o direktorius žengė į scenos pakraštį. Direktorius – tai lituanistas Mardosa, nežinau, kodėl vaikai jį vadino Cveku. Po metų jisai susirengė dėstytojauti Vilniaus pedagoginiame institute, bet prieš tai dar sumanė Kalvarijoje uždengti seseriai namo stogą. Nukrito nuo jo ant galvos ir užsimušė.

Nelabai girdėjau, ką kalbėjo direktorius, atsimenu tik viena – nė vienas mokytojas tikrai neverkė ir nevaizdavo gedinčio, nors visi laikėsi rimtai. Įsiminiau tik tokią direktoriaus mintį: kai kauks sirenos, – tas garsas visur sklis, visi jį girdėsite, – sustokite ir pamąstykite apie žymiausią epochos žmogų. Net ir kamuojamas negerumo pamaniau: aš tai jau geru žodžiu neminėsiu to plėšiko. Ūmai prisiminiau, kaip vaikai per pertraukas šifravo santrumpą TSRS: tėvelio Stalino raupsuotas snukis.

Po tos direktoriaus kalbos vaikai iškriko. Mūsų pulkelis irgi išėjo namo. Dar baltavo sniegas, bet oras buvo nešaltas, vaikai šėlo, tik aš vienas ėjau lyg žemes pardavęs ir visai rimtai svarsčiau – pareisiu namo ar ne.

Buvome jau tolokai – mokykla liko už kalniuko, šit už kitos, daug žemesnės kalvelės Butanavičių kaimo trobos – ir tuomet pasiuto kaukti prūso Remeikio lentpjūvės (žmonės sakė: tartoko) sirena. Sykiu ėjo ir Dvylių Saulius – gerokai vyresnis už mus, tada jau septintokas, turėjęs mažokai reikalų su mumis, daugiausia šnekučiavęsis su sau lygiais. Štai tada Saulius tik stakt ir sukomandavo prieštaravimų nepakenčiančiu balsu:

– Myžt! Visiem visiem!

Nelabai norėjau prisidėti prie kitų, bet nejau vienas išsiskirsi? Sustojome į eilę, ir kai kiti jau buvo įpusėję reikalą, aš irgi paleidau čiurkšlę. Na ir ką tu pasakysi! Akys nušvito jau tada, kai pradėjau, o kai pabaigiau, daug lengviau ir smagiau pasidarė.

Nepamaniau tada, kad šita diena atsilieps ir man: nuo rudens mus, jau ketvirtokus, mokė naujas mokytojas. Arbatauskas. Tai jis įrašė man pastabą: klasėj nedrausmingas, mokosi gerai. Pasirodo, mūsų, trečiokų, mokytoja Gudynaitė man, geram mokiniui, labai daug leido. Pasidaręs ketvirtoku, visas tas laisves turėjau pamiršti.

Kaip mokytojas Arbatauskas atsirado Nemunaičiuose? Mokytojavo Kalvarijoje, jų vestuvės su vaikų gydytoja Žilinskaite buvo sumanytos savaitgalį prieš pat Stalino laidotuves. Kas dabar pasakys, ar jiems kas patarė atidėti vestuves, ar patys turėjo susiprasti, bet vestuvių jie neatidėjo. Užtat naujaisiais mokslo metais jis mokė jau ne Kalvarijos miesčioniukus, o mus. Man itin palanki mokytoja Gudynaitė išsikraustė į Išlandžių pradžios mokyklą – į atlikusią būsimosios poetės Nijolės Miliauskaitės motinos vietą.

Dar nenutuokiau, kad tada, kai ėjau vos gaudydamas kvapą, mano tėtis pralinksmino didelį žmonių pulką. Mat tą rytą vyrai susirinko į darbą, bet visas kolūkis nedirbo. Žmonės susibūrė kaimynės Mazurkevičienės seklyčioje (ten buvo klubas-skaitykla) ir klausėsi radijo. Tėtis – jau perkopęs keturias dešimtis – atėjo kiek vėliau. Visi suolai buvo užsėsti, tai jis patyliukais atsiklaupė kamputy. Beje, jis ir dirbti mėgo atsiklaupęs. Štai tada kažin kas ir prunkštelėjo:

– Va čia tai žmogus tikrai atėjo in šermenis!

Juoko užteko ne vienai dienai.

Šoną jaučiau dar ir namie, bet jau galėjau ir bėgioti. Ir jau visą gyvenimą akylai saugojausi, kad kas netrenktų kumščiu į pilvą.