Tas ir ne tas Atpirkėjas

Laiku ir nelaiku

Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo,

VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito.

Nors žemę štai sutemos gaubia

ir tautas tamsybės dengia,

bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia,

virš tavęs jo šlovė apsireiškia.

Tautos ateis prie tavosios šviesos

ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.

Pakelki akis, pažvelki aplinkui!

Visi renkasi eiti pas tave:

tavieji sūnūs ateis iš toli,

tavosios dukros bus atneštos ant rankų.

Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo,

tavoji širdis virpės ir džiūgaus,

nes tau bus išpilti jūros lobiai,

pas tave suplūs tautų turtai.

Apguls tave kupranugarių vilkstinės,

Midjano ir Efos vienkupriai.

Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini, –

jie paskelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus.

Iz 60, 1–6

Kalėdų laikotarpiu ne tik gražu, bet ir privalu kalbėti apie džiaugsmą ir šviesą, apie nugalėtas tamsybes ir naujai įsižiebusią viltį. Nuo seniausių laikų šios šventės tradicijos dėliojosi taip, kad rastųsi nuoroda į Sol invictus tikrovę. Žemės ir žmogaus tamsa nėra jau tokia galinga ir nepajudinama. Kad ir ką manytume apie privalomąjį kalėdinį optimizmą bei linksmybes, jų trankus paradas kiekvieną sykį duoda vaisių. Nusisukęs nuo jo su panieka ir pasiryžęs ieškoti tikresnio džiaugsmo ir tikresnės vilties, netrukus aptinki, kad sieki to paties, tik apsimesdamas, jog esi aukštesnis ir tobulesnis nei visi tie, kurie kasmet apsąla nuo eglučių ir žvakučių, sentimentalių melodijų ir bažnytinio čiulbėjimo.

Nereikia didelio įžvalgumo, kad suvoktum, jog pranašo Izaijo knygos skelbiamas šviesaus rytojaus Jeruzalėje idealas yra lėkštas ir primityvus, popsinis. Panašaus religinio  kvaitulio užvaldytas mūsų katalikiškas jaunimėlis prieš porą dešimtmečių savo renginiuose iki nualpimo traukdavo giesmę, sudėtą iš šių Izaijo eilučių. Jeruzalè, Jeruzalè, numeski gedulo drabužį. Įkvėpimui pasiekus viršūnę, žodį Jeruzalè keisdavo Lietuva, nes ir jai juk Viešpaties skirta visuotinai džiūgauti, užuot raudojus. Jaunieji plėšė iš širdies, o vyresnieji klausėsi ir jau regėjo mintyse gintarinėn pakrantėn plūstančias vilkstines su tautų turtais. Rytojus, kuris tave nešios ant rankų, glamonės, apipils gėrybėmis. Ar besugalvotum didesnį religijos kompromitavimą, kai ją susieji su tokia svajone?

Turbūt pats Dievas taip patvarkė, kad ši pranašo vizija liko tik popieriuje. Jeruzalė niekada netapo spindinčiu pasaulio centru, traukusiu karalius ir rinkusiu duoklę iš svetimų tautų. Nebent šiandienes turistų ir maldininkų vilkstines Šventojoje Žemėje laikytum anos tolimos pranašo svajonės išsipildymu. Jeigu kalbėtume apie istorinį Izaijo knygos kontekstą ir prisimintume Izraelio tremtinių sugrįžimą iš Babilonijos, tai viskas vyko priešingai. Grįžo anaiptol ne visi, rodos, be didelio entuziazmo, pagaliau ir namuose jų nelaukė nei šlovė, nei turtai. Tikrai ne triumfo žygis. Kitiems pranašams vėliau teks iš naujo guosti ir stiprinti sugrįžusiuosius. Nieko naujo po saule, – atsidustų Koheletas.

Kas būtų įdomiau ir originaliau, tai situacija, iš kurios kyla auksinio Jeruzalės rytojaus pažadas. Ir čia viskas turėjo pasukti priešinga linkme. Ankstesnis, 59-asis, Izaijo knygos skyrius mūsų vertime prasideda antrašte „Kaltė ir teismas“. Sunku surasti Biblijoje ką nors slogesnio ir nepalankesnio tautai, kuri vadinama išrinktąja. Autorius deda be jokio gailesčio: „Jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai – kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę. […] Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti.“ Tokia kraupi diagnozė. Žinoma, ji nėra nauja. Ir visi trys ar daugiau Izaijo knygos autorių, ir kiti pranašai į valias griaudėjo kaltindami tautiečius neištikimybe Dievui bei nuodėmių gausumu. Tačiau šį kartą pribloškia protu nesuvokiamas šuolis nuo krauju suteptų rankų ir melagingų lūpų prie Viešpaties šlovės, kuri spindės virš nuodėmės miesto.

Viskas lyg ir būtų paaiškinama įprastu religiniu mechanizmu: Izraelis vėl atsigręžia į savo Dievą, atsisako nedorybių, o į Jeruzalę sugrįžta gerovės ir palaimos metas. Galbūt raginimas atsiversti kitąsyk ir ima veikti pagal tokią schemą, panašiai kaip prasikaltusiems vaikams už pasitaisymą pažadamos Kalėdų Senelio dovanos. Vis dėlto įtarčiau, kad pranašas Izaijas eina kitu keliu. Tarp jo žiaurių ištarmių savo tautiečiams netikėtai šmėkšteli mintis, kad pasmerktieji sulauks Viešpaties, kuris ateis kaip Atpirkėjas ir kaip upės sraunuma. Iš jo laukiama ir tikimasi radikalaus perversmo nesibaigiančioje nuodėmių grandinėje. Bet jis nebus toks, kuris tik baudžia arba atlygina senuoju religiniu metodu; jau vien jo vardas – Atpirkėjas – leidžia manyti, kad Dievas pats mokės kainą už žmogaus išgelbėjimą.

Rodos, beliktų smagiai pridurti, kad šią dangaus operaciją ir atliko Jėzus Kristus, kurį ką tik sveikinome su gimtadieniu. Jo mokinys šv. Paulius ne be Izaijo knygos pagalbos dėlios savąją teologiją apie Dievo Sūnų, kuris apiplėšė pats save ir sumokėjo mūsų skolas. Visame Senajame Testamente nesunku aptikti tai, ką galėtume pritaikyti Kristui, ir šių analogijų krikščionys griebiasi nuo seniausių laikų. Bet ir vėl maga mokytis iš Izaijo paradoksų meno.

Noras įvesdinti Jėzų Kristų į nuodėmės miestą, kad šis pavirstų džiūgaujančia ir šlovinga Jeruzale, reikalauja geografinių permainų. Netapusi pasaulio centru, kaip vylėsi pranašas, Jeruzalė netapo ir Jėzaus lopšiu nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Trijų Karalių kelionė pas kūdikį, tituluojamą žydų karaliumi, pilna ironijos dėl neišsipildžiusių pranašysčių. Žvaigždė užteka ten, kur pagal Raštus jos neprivalėtų būti. Karalių dovanos, turėjusios pretenduoti į anuos pranašautus tautų turtus, galiausiai reiškia tik gryną absurdą. Miestas, pakiliai laukiantis savo šlovės ir suklestėjimo valandos, lieka tuščiomis rankomis, juokingas ir nuogas, su marazmatišku karaliumi priešakyje.

Tie, kuriems Atpirkėjo pažadas vakar ar šiandien teikia džiaugsmą ir viltį, niekada nelauks ir neprašys ko nors daugiau už žodį, už nuojautą, už sapną, už patį gyvenimą, girgždantį jo tamsos ir šviesos, jo švenčių ir kasdienybės ratą.

-tj-