Šeimos sidabro išpardavimas
VYGANTAS VAREIKIS
Baigiantis metams premjeras Andrius Kubilius viename interviu paminėjo socialinius išlaikytinius, kurie savo įgūdžius perduoda iš kartos į kartą ir gyvendami iš valstybės pašalpų nebenori (o galbūt ir nebemoka) dirbti.
Globalių sukrėtimų akivaizdoje senoji finansinė ekonominė sistema patiria didžiulius sukrėtimus, o su jais kyla ir visuotinės protesto akcijos. „Žmonės sako, kad pakaks. Kantrybės taurė persipildė. Norime tikros demokratijos, o ne sistemos, paremtos nauda stambiajam verslui ir bankams“, – kalbėjo viena iš taikių protestuotojų Londone 2011 metų rudenį.
Kita vertus, tradicinės vertybės Europoje grimzta į praeitį, tik kažin ar alternatyvos bus geresnės. Lietuviškas kaimas, šimtmečius buvęs lietuvybės ir tautos verslumo atrama, beveik nunykęs (žinoma, veikia ir modernūs ūkiai, bet tai jau kitas pasaulis). Kartu nyksta kaimo mokyklos, bibliotekos, paštas, t. y. tie socializacijos tinklai, kurie sujungdavo bendruomenes. Švietimo reforma mažina neturtingesnių šeimų galimybes iš mažesnių miestelių išleisti atžalas mokytis į aukštąsias mokyklas. Gyvenimas koncentruojasi didmiesčiuose. Trūkstant lėšų biudžete pasigirsta siūlymų privatizuoti valstybines įmones ar savivaldybių akcines bendroves, kurios galbūt ir neveikia taip efektyviai kaip privačios, tačiau daugiau ar mažiau užtikrina viešųjų paslaugų lygį.
Ką gi, procesai, matyt, iš tiesų yra globalūs, tačiau taip jau buvo – Anglijoje, į kurią taip veržiasi mūsų tautiečiai iš mažesnių miestelių.
Buvęs Britanijos ministras pirmininkas Haroldas Macmillanas (vėliau – lordas Stocktonas) 1985 metais Anglijoje vykusią privatizavimo programą palygino su šeimos sidabro išpardavimu: „Pradžioje parduodami Jurgio laikų sidabriniai indai, vėliau – visi puikūs svetainės baldai, o tada ateina laikas Canaletto paveikslams.“ Šis posakis apie „šeimos sidabrą“ buvo plačiai vartojamas.
Tokios britų kompanijos kaip Nacionalinė anglių bendrovė (National Coal Board), Britų geležinkeliai, Dujų bendrovė (Gas Board) ir Vandens bendrovė (Water Board), kurios teikė viešąsias paslaugas, Margaret Thatcher laikais buvo privatizuotos. Galbūt jos ne visada veikdavo efektyviai, tačiau buvo vadovaujamos žmonių, kurie žinojo, ką daro, ir tiekdavo tai, ką žadėjo, – vandenį, šilumą, elektrą, teikė pervežimų geležinkeliais paslaugas, o ne vien tik rūpinosi dividendais akcininkams.
Šeimos sidabras buvo parduotas. Paslaugų kokybė suprastėjo, kompanijų pelnai ir direktorių atlyginimai išaugo, šildymo, elektros, vandens ir geležinkelio bilietų kainos vartotojams padidėjo. Susidarė padėtis, kad, Britanijos politikams besipriešinant europiečių įtakai, prancūzų ir vokiečių viešojo sektoriaus operatorės, veikiančios Anglijoje, didina kainas šalies vartotojams, kad sumažintų jas savo šalių gyventojams. Teko keliauti tiek vokiečių, tiek britų traukiniais. Iš Londono į Kornvalį vykstančiame traukinyje kelionės metu tualetas buvo užsikimšęs ir, galima sakyti, „perpildytas“, nuleidimo sistemos neveikė, vanduo iš čiaupo nebėgo, o ir bilieto kaina buvo trečdaliu didesnė negu važiuojant Vokietijos valstybės valdomu „Deutsche Bahn“.
Galima paklausti, ką tai turi bendra su Lietuva? Prieš porą metų buvo privatizuota „Vilniaus energija“, kuri geriau ar prasčiau rūpinosi vienu – tiekti šilumą miesto gyventojams. Dabar miesto valdžia neturi jokios įtakos privačiai bendrovei, kurios pagrindinis tikslas – gauti maksimalų pelną ir akcininkams išmokėti dividendus. Lietuva – nedidelė šalis, čia nėra tokių temperatūrų skirtumų kaip, tarkim, Rusijoje, dujų ir mazuto kainos vienodos, bet šilumos pardavimo kaina miestuose, kur šilumos ūkį valdo savivaldybės, ir ten, kur tai daro privačios įmonės, gerokai skiriasi. Kas būtų su dabar neblogai funkcionuojančiu keleivių pervežimu geležinkeliais, jeigu būtų vykdomas privatizacijos procesas?
Socioekonominis valstybės nuosmukis prasidėjo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje, kai lengva ranka buvo privatizuotos valstybei priklausančios įmonės ir šalies industrinė sistema žlugo. Taip, sistema buvo sovietinė, tačiau ji bent vienijo visuomenę gamybos pagrindu. Gamybos žlugimas buvo lydimas „prichvatizavimo“ ir valstybinio turto užgrobimo, kartu kuriant „finansines piramides“. Tada modernūs Kauno televizorių gamyklos įrenginiai buvo išvežti ir parduoti kaip metalo laužas, po privatizacijos išnyko Vilniaus „Venta“, „Žalgiris“, šlifavimo staklių ir grąžtų gamyklos, Klaipėdos namų statybos kombinatas, Kauno dirbtinio pluošto gamykla, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla, Šiaulių „Nuklonas“. Klaipėdoje apie konteinerius iki šiol klajoja sveiki, turintys rankas ir kojas, apskurę vyrai. Tai buvę žvejybos laivyno jūreiviai, nes didžiulis Lietuvos valstybinės žvejybos įmonės „Jūra“ laivynas buvo išvogtas. Darbo nebeliko ir atsirado tas „išlaikytinių sluoksnis“, apie kurį kalbėjo premjeras. Žuvys, kurias buvo galima gaudyti laivais su lietuviška vėliava, visada turėjo paklausą ir Rytuose, ir Vakaruose. Namų statybos kombinatai, turėdami tokias pajėgas, būtų persiorientavę į pelningą statybų ir renovacijos verslą. Lietuviškų maisto produktų perdirbimo, vežėjų, baldininkų, biotechnologijų įmonių sėkmė Europoje įrodė, kad mokame ne tik krepšinį žaisti. Sąjūdžio bangos iškeltiems politikams tada trūko valstybinio įžvalgumo. Iš istorijos turime kai ko pasimokyti – ypač dabar, kai vėl prabilo privatizacijos šaukliai, kalbantys apie viešųjų paslaugų, geležinkelių, šilumos ir vandens tiekimo įmonių akcijų dalies privatizavimą. Apie likusį šeimos sidabrą.
Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (I.2)
