Mano skyrybos su jūsų meilužiu

Nusirenk. Įlipk į dušo kabiną ir atsuk vandenį visu pajėgumu. Priglausk dušo antgalį sau prie veido. Rėk. Klyk. Atsiskleisk centriniam vandentiekiui visu savo nuogumu.

Užsidaryk tualete. Gali iki soties daužytis nuo vienos sienos prie kitos. Gali sudaužyti visas keturias ar, jei tau pasisekė, penkias ir daugiau. Tualeto patalpos niekuo nenustebinsi. Greičiau jau pati patalpa tave nustebins atpildama tave visą tau po kojomis.

Nueik į prieškambarį ir paglostyk karčius savo seniai pažabotai laisvei. Papenėk ją prisiminimais ir prošvaistėmis. Pagirdyk ją iš savo stiklinės, taip taip, tos, kurią laikai rankoje.

Sveikinu, tu įvykdei visus tris ryto uždavinius. O dabar žingsniuok ten, iš kur vakar parėjai.

Tu pavėlavai penkias minutes. Per tiek laiko spėjau surūkyti dvi cigaretes. Tad vieną tu man skolingas: aš neleidžiu savo laiko tau savo sąskaita. Antram pasimatymui taikoma vienos cigaretės nuolaida. Tad, kaip jau minėjau, lieki man skolingas. Ir nežiūrėk taip į mane. Kitą kartą žinosi, kad vėluoti į susitikimą su manimi nedera.

Vakar po mūsų susitikimo likau ten, kur ir išsiskyrėme. Galvojau apie mus. Sakytum, keista, tu nelaikai mūsų pora, bet susitarimai galimi ir konkliudentiniais veiksmais. Kiekvieną dieną ateini pas mane, sėdi su manimi vienoje kėdėje ranka apglėbęs mano pečius, kartais apsimeti, kad ranka nuslysta, ir palieti mano klubus. Pripažink, tu negali atplėšti savo lūpų nuo mano kaklo. Aš žinau, kad tau patinka mano kvapas. Muilo, cigarečių, kito vyro ar kitos moters. Taip pat žinau, kad tu bučiuoji ir kitų Jų kaklus. Vienas paukštelis pačiulbėjo, kad turi ir gašlesnių įgeidžių: viena moteris tarė mačiusi, kaip sėdėjai striptizo klube ir glamonėjai šokėjai krūtis. Išėjai nesumokėjęs. Tad džiaukis, kad esi man skolingas tik vieną cigaretę, o ne visą nuogą šokį.

Senas šunsnuki, pripratau prie tavęs. Aš net nepastebėjau, kaip tau pavyko taip man prisimeilinti. Ryte nubundu ir naktimis užmiegu galvodama apie tave, liesdama tavo miglotą veidą. Nepriėmiau naujų darbo pasiūlymų, nespjoviau į viską ir nestovėjau pakelėje iškėlusi nykštį aukštyn. Mokiausi prižiūrėti Bėrį koridoriuje. Tu mokei jį šukuoti, šnabždėti hipnotizuojančius žodžius jam į ausį: neskubėk, nepabėk, nurimk, nurimk, numik.

Tu vis dar čia, o galvojau, kad pabėgsi neapsikentęs mano nesibaigiančių priekaištų. Sakaisi esąs kurčias, tačiau iš to, kaip keičiasi tavo veido išraiška, manau, kad nesakai man visos tiesos. Tu tiesiog nenori girdėti to, ką kiekvieną dieną tau sako visos tos tavo aplankytos moterys ir, neslėpki, visi aplankyti vyrai. Ir žinai, kartais man tavęs gaila: tiesiog nesutikau nė vieno tavo meilužio, kuris tavęs nemenkintų. Menkas. Štai koks tu esi.

Vis dar čia. Negaliu patikėti, dievai mato, negaliu. Meldžiu, išeik trumpam, noriu pabūti viena, nueiti ten, kur dar niekada nebuvau. Ne, ne su tavim, noriu, kad ta vieta būtų tik mano, o ne mūsų, kaip viskas, ką iki šiol turėjau.

Ryte pasibeldžiu į tavo duris. Atėjau kiek anksčiau. Išgirdau tavo klyksmą ir įvirtau pro duris. Iki kelių mane užsėmė vanduo, į kelį trenkėsi vamzdžio gabalas. Sudaužei sienas. Visas tualeto sienas. Iriuosi į tavo irštvos glūdumą, noriu pamatyti tave sužlugusį, kokią ne kartą mane esi pats palikęs.

Jokio raštelio, jokio žirgo, jokių kamanų. Suskamba mano telefonas. Tai tikrai ne tu. Giliai įkvepiu ir pagaliau: alio.

Eglė Ramoškaitė

__

Žaidžiame siūlais

Žiūrinėju pro sieną į nepilnamečių lokomotyvą ir mezgu visiems šaliką. Nei vieno, nei kito gerai nematau, neslėpsiu. Aklumas pribloškė mane savo dešine. Tartum likau kniūpsčias su trimis kulkomis, bet be šautuvo. Tokiais momentais kyla noras kontaktinius lęšius iškeisti į akinius, o akinius – į kokį nors šlapesnį reikalą. Gal taip ir padaryčiau, jeigu nebūčiau priešiškai nusiteikęs mainų atžvilgiu. Tik juokingas tas priešiškumas, kai keliai jau antra diena suleidę šaknis į betoną. Betgi mezginiai nemezgančių nelaukia. Ta proga, besdamas virbalu į bespalvę siūlo gniūžtę, nugirstu, kaip atsėlina mano paties brisius ir jo paties galas. Šlykštynė, ir vėl neišvengsim kalbų apie politiką. Brisius norėtų savo vardą rašyti lenkiškais rašmenimis, bet va negali. Tad įsitaisom dviaukštėje kėdėje ir laukiam naujo įstatymo. Kad galėtų. Laukiam iki pat vidurnakčio, bet vidurnaktis pasirodo be kompanijos, o be pastarosios jis nedaug tevertas. Bent jau pasvertas, užvertas, sutvertas. Truputį rimuojasi.

Sulig tuo metu įstatymo vardu kunigo Zdebskio stotelėje sustoja kalbanti tatuiruotė. Dukart patikinu, kad jinai tik pati sau įdomi. Bet įlipu. Pasivažinėjimams zuikiu sunku atsispirti. Žmonės kalba, kad taip sukūręs zuikių dievas, nes tiesiog niekas kitas to nesukūrė anksčiau. Jeigu taip lemta, tai gerai: zuikinėju ir toliau mezgu. Bet jau nebe šaliką, o trečią akį. Kad geriau matyčiau, kur išlipti. O štai brisius net neįlipo. Laipiojimams jis jau per senas. Regis, tinkamas liko tik politikai. Užtai aš visą kelią niekaip negalėjau liautis galvojęs apie jį. Vis per tą žioplumą. Pamiršau jam numesti kaulą, o kai pastarąjį sykį tai buvau pamiršęs, radau jį nusigraužusį savo dilbį. Taip pat dešinės rankos. Nuo tada jis nebepasirašinėja. Bet savo vardą vis tiek nori rašyti lenkiškais rašmenimis. Pervertas. Už poros sankryžų tatuiruotė pameta ūsus, netveriu savo kailyje ir dėl kokios nors priežasties spjaunu į šulinį. Atgal einu pėsčiomis, kad šulinys nespjautų atgal. Girdžiu, kaip tirpsta mano įpėdai, pralinksmėju. Nepastebimai vėl sėdžiu dviaukštėje kėdėje ir sudarinėju brisiui draugiją. Raštu. Raštais.

Laužau savo rašiklį tokiomis garsenybėmis kaip Jozefas Knechtas ar Vilas Farnabis, kad tik šunsnukiui geriau pataptų, kad turėtų ant ko paloti. Net pasiimu SMS paskolą, kad nors kartą gyvenime mano ištikimasis apsidairytų Makondo suvenyrų krautuvėje, gal net ką nors nusipirktų. Ar bent jau pakeltų koją prie svetimoje šalyje įsidienojusio saulėlydžio. Tiesą sakant, verčiu kalnus, palikdamas sizifus be darbo, o jam nė velnio nė motais. Kalės vaikas. Daryk tu ką nori, bet brisius tinginys, todėl taip ir nesulaukęs draugų atsistoja ir pradeda plevėsuoti uodega. Šįkart, kaip ir paprastai po tokio išdidaus jo manifesto, net paskutinės kambary buvusios musės išskrido į šiltus kraštus. Turbūt todėl, kad tingėjo laukt, kol brisius liausis. Aš irgi kažkaip lyg ir tingiu, todėl išardau trečią akį ir laukiu, kol Edisonas išras regėjimą be trečios akies. Jaučiuosi pasielgęs kilniai. Kilnoju tą kilnumą Grįžulo Ratais ir klausiu savo politologo, ką gersim pusryčiams. O jis net nepaklausia: „Činaski, čia tu?“

Vaidas Karlonas

__

Nelangas

Ir visai Jūs, gerb. Vaidai Karlonai, ne kaip langas.

Eidama namo pastebėjau didelį langą, paliktą prie konteinerio. Matyt, jį išmesti norėjęs žmogus negalėjo apsispręsti, ar čia popierius, ar plastikas, ar stiklas, ar buitinė atlieka. Matyt, tas žmogus yra būtent tas, kuris spokso vogčiom iš už medžio į mane. Ką padarysi, pamoju jam ranka, į kairę ir į dešinę pasuku galvą: suprask, langas dar geras, gerai, kad ir neišmetei. Man jo reikia ir aš jį tempiu namo. Sunkiai tilpo jis pro duris. Buvo įnoringas, pamanykite! Prie miegamojo sienos jam ne vieta, virtuvėje jis apniunka, o tualete jam maža erdvės. Pastačiau jį tarpduryje, pristūmiau iš abiejų pusių po kėdę, kad galėtų vienas ramiai sau stovėti, žiūrėti į visą mano butą ir galvoti, tegul ir apie kitokią moterį. Tegul ir apie begonijas, kurios dabar jau šąla pirmojo speigo pamylėtos. Apmaudu, kad mano namuose mano pačios sukurtos taisyklės neleidžia rūkyti: langas purkštauja, o aš imu mąstyti apie kitokį langą.

Galėčiau sėdėti ant palangės, tikriausiai rūkyti ir mąstyti apie kitokį vyrą. Bet mano butas neturi langų ir palangių, įtaisytų sienose: vienintelis mano langas stovi tarpduryje paremtas taburetėmis. Tad belieka mąstyti apie tai, kokio velnio parsitempiau šitą daiktą namo, ir galbūt tikėtis, kad jis nors kartą pažiūrės pro mane.

Po velnių, juk čia tik langas. Liaujuosi laukti neįmanomo ir pati imuosi iniciatyvos žiūrėti pro jį: matau gražias angliškas kapinaites, tvarkingą veją ir vienodus paminklus. Praveriu langą ir mėginu prieiti arčiau prie to, ką langas man bando parodyti. Niekam nežinomi vardai ir niekam nežinomos pavardės. Nė vieno jų šeima neliūdi, bent taip neskelbia, galbūt čia niekam nežinomo karo aukų palaikai ilsisi ramybėje. Nė vienos anapilio gyvenvietės durys neturi lankytojų. Gerą valandą pasivaikštau tarp antkapių, pasidžiaugiu tvyrančia ramuma, bet ją staiga nutraukia tas pats mano šiandien matytas žmogus: mano lango buvęs savininkas. Jis lėtai mindo kapinių veją, eina ryžtingai pro kiekvienas duris ir prie jų palieka čia rožių, čia smėlio saują, čia pirštu pripurto cigaretės pelenų. Užuot sėdėjęs ant palangės ir mąstęs apie kitokią moterį arba žiūrėjęs pornografiją.

Taip ir nepastebėjau, kaip bendroji jungtinė nuosavybė atsirado anksčiau nei mano ir nuosavybės bendraturčio santykiai. Sienose išdaužėme skyles, įtaisėme palanges, kad galėtume sėdėti, rūkyti ir galvoti apie kitokius langus, kurių neįsistatėme tik todėl, kad kol kas žiūrime vienas pro kitą. Langai palauks savo eilės žiūrėti pro mus. Langai palauks, kol tapsime niekam nežinomų karų aukomis.

Rytoj eidama iš darbo aplenksiu konteinerį: atliekos visada liks atliekos, langai liks langai, o aš ir kitą rytą taip pat eisiu į darbą.

Eglė Ramoškaitė