Lyg vienkartiniai indai išmetama fotografija

REMIGIJUS VENCKUS

2011 m. gruodžio 15–28 d. Kauno fotografijos galerijoje veikė fotografo Algirdo Musneckio paroda „Recovered memory / Atkurta atmintis“.

Ar įmanoma sumedžioti prarastą arba pamestą atmintį? Šis klausimas gali būti siejamas su šiauliečio fotografo Algirdo Musneckio (g. 1936) iš svetimų nuotraukų sudarytais ciklais. Kaip ir dėl ko autorius renka ne savo fotokadrus? Pirmiausia jis randa, perka, įsigyja senus fotoaparatus. Kruopščiai juos pataiso ir papildo nuosavą istorinės aparatūros kolekciją. Nebereikalinguose, savininkų netekusiuose fotoaparatuose menininkas randa užsilikusias, įstrigusias, kartais šviesos kiek sugadintas celiulioidines fotojuosteles. Žmogiško smalsumo vedamas, išryškina rastas juosteles ir padaro nuotraukas. Ilgainiui ši svetimų kadrų kolekcija didėja, sudarydama įspūdingą prarastos, anksčiau kažkam priklausiusios, o dabar anoniminės atminties archyvą. Šiuo metu medžiojami ne tik fotoaparatuose, bet ir skaitmeninėse laikmenose užsilikę kadrai.

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

Taigi, žmogus išmeta seną fotoaparatą kaip nereikalingą daiktą nenutuokdamas, kad jame yra palikti gal net svarbias gyvenimo akimirkas užfiksavę kadrai. „Kai rasdavau užmirštas skaidres, fotojuostas ar skaitmenines korteles, vis dažniau pradėdavau mąstyti, kad fotografija nuvertėjo ir yra išmetama lyg vienkartiniai indai“, – teigia A. Musneckis. Šiuo atveju rasta juostelė suvokiama beveik kaip lobis, kaip džiaugsmą keliantis archeologinis radinys. Tikėtina, kad karštligišką lobio ieškojimą lemia ne tik situacijos, bet ir pats A. Musneckio charakteris: kūrybinis nenustygstamumas, noras fiksuoti viską, prie ko jau yra prigludęs laikas, o kartais net spontaniškai įsitraukti į meno akcijas ir fotografijai svarbius objektus sieti su performanso raiška. Ekstravagantiška menine akcija galima laikyti fotoaparatų naikinimo procesą, surengtą per menininko parodos „Pamesti ir atrasti negatyvai“ atidarymą Šiaulių dailės galerijoje 2009 m. Pasak A. Musneckio, ši akcija – tai protestas prieš šiuolaikiniame pasaulyje įsigalėjusį vienkartiškumą, nes „svetimų kadrų eksponavimas verčia susirūpinti tuo, kad fotografija turi būti naudojama ne tik kaip pramogos objektas, bet ir kaip meno priemonė, leidžianti išreikšti savo mintis ir jausmus apie supantį pasaulį, [...] paroda turi visiems priminti, kad buvo ir anksčiau gerų dalykų, o praeities nubraukti nereikia.“

Menininko kūrybos moto, kad „reikia domėtis ne tik tuo, ką sukuri, bet ir kokiomis priemonėmis kuri“, ragina prabilti ir apie svetimo daikto, vaizdo arba kūrinio eksponavimo meno erdvėje reiškinį. Svetimo kaip savo eksponavimas nėra naujas XX a. kultūros perversmų laikotarpyje. Postmodernizme svetimo eksponavimas dažniausiai yra grindžiamas ypač sudėtingai artikuliuojamomis koncepcijomis. Taip pat tai beveik visada trindavo ir tebetrina ribas tarp meno ir ne meno, tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo. Šiuo atveju nemeniškų objektų (nuotraukų) eksponavimas menui rodyti skirtoje erdvėje įgalina ekspoziciją kaip provokaciją; tokį meno žaidybiškumą ir šio žaidimo poreikį patvirtina dar viena A. Musneckio mintis: „Kai pinigai valdo visus – menas traukiasi į pogrindį.“

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

Fotoaparatas tokiame kontekste egzistuoja kaip mistinis paslapčių įrenginys. Atverti pamesto ar išmesto fotoaparato dangtelį ir iš jo nasrų išvaduoti įstrigusią fotojuostą – tai beveik kaip įminti mįslę. A. Musneckis bando susitikti su gyvenimo, kuris jam nepriklauso, ženklais. Šie ženklai pasisavinami lyg aktyvi nuotykio sąlyga. Šiuolaikiniu lobiu tampa bet kokia ir bet kuri informacija (pavyzdžiui: garsinė, tekstinė ir konkrečiai šiuo atveju – vaizdinė). A. Musneckio fotomedžioklės Lietuvos kultūriniame kontekste yra unikalios, man vis dar nėra tekę susitikti su kokiu nors panašiu juostelių fotovujaristu.

Kas yra fotovujarizmas? Plačių pažiūrų intelektualė, rašytoja Susan Sontag knygoje „Apie fotografiją“ ne pažodžiui cituoja, bet perpasakoja Diane Arbus mintis. Čia fotografavimo aktas atsiveria kaip tam tikras vujaristinis nusikaltimas. Kitą stebėti ir mėgautis jo drama yra gan vujaristiška ir kone iškrypėliškai malonu. Argi ne vujaristinis tampa geismas apžiūrinėti kitų gyvenimus ir juos kolekcionuoti? Ar ne vujaristiškas yra noras anonimiškus kasdienybės fragmentus įvardinti naujais vardais, o atrastas scenas eksponuoti lyg rekonstruotus meno kūrinius? Tai, kas prarasta ir rekonstruota, gana artima šeimos albumo fragmentams arba nuotraukoms lyg muziejaus eksponatams. Juk tai, kas anksčiau buvo vartota kaip šeimos istorijos elementai, jau senokai virto fotografijos istorijos dalimi. Nuotraukose užfiksuota nemeniška realybė priartinama prie meninės tikrovės, o A. Musneckio atveju grįžtama link sukeistinto meno parodos objekto. Atrastas fotoaparatas gali veikti kaip alcheminė paslapčių dėžutė. Šios dėžutės atidarymas yra ne bereikšmis aktas, bet akistata su netikėtumu.

Nuotrauka iš Algio Musneckio parodos

Tokie kūriniai (atrodantys ne kaip kūriniai) kelia autorystės klausimą. Kas šių fotografijų autorius – ar tas, kuris fotografavo, ar tas, kuris rado nuotraukas fotoaparate? Ankstyvuosiuose fotografijos raidos etapuose buvo aštriai diskutuojama, ar fotografija apskritai yra menas. Atsakymą lemdavo technika, suvokiama kaip kūrybos pagrindas. Šiandien A. Musneckis provokuoja užduoti klausimą, kas yra menininkas, jei kažkas nuo kadro (kurį pats sukūrė) nusišalino, priartėdamas link autoriaus mirties. Autorystės klausimas dažniausiai būdavo keliamas apmąstant kinematografiją, kur prie vieno kūrinio realizacijos dirbdavo daugybė žmonių.

A. Musneckio fotografijų kolekcija taip pat gali būti asocijuojama su anonimiško, pirmykščio žmogaus kūrybinę veiklą konstatuojančio, turbūt vienatvėje ant olos palikto piešinio idėja. Metaforiškai A. Musneckis įsiveržia į fotoaparatą lyg į olą ir išmontuoja įrėžtus grafiškus piešinius (išryškina fotojuostą). Vėliau dėl laiko tėkmės apibyrėjusius ir iš dalies rekonstruotus olos piešinių fragmentus eksponuoja meno galerijose, tarytum pirmykščio meno muziejaus salėse. Kaip pažymi prancūzų filosofas Jacques’as Derrida, nėra nekalto archyvo; nėra archyvo, kuriame nevešėtų ir nesiskleistų galios ir valdžios syvai. Nėra archyvo be nusikaltimo (šiuo atveju vujaristinio). Tačiau meno parodoje ir kalčiausi archyvai įgyja atvirumo: anonimiškas archyvas yra niekieno, o šiuo atveju to, kuris pasirašo (t. y. A. Musneckio). Tokiuose atspauduose kaip nuotrauka įsitvirtina laiko šmėklų žaismas. Realybės atspaude nebelieka nieko realaus. Taigi fotografija yra medija, kuri mums leidžia susitikti su praeities fantomais. A. Musneckis kviečia regėti anonimiškas šmėklas, suteikti joms naujas reikšmes. Nors niekas su tuo, kas regima fotografijoje, tiesiogiai nesieja žiūrovo ir autoriaus, sąryšis visada gali būti aptinkamas kaip individualaus sufantazavimo rezultatas.