Kalėdinės dovanos: gauti ir gauti

Rafineria

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Kai į miestą ateina Kalėdos, kasmet laikausi tradicijos – naktį įsijungiu savo seną kompiuterį ir keliauju po įžymybių gyvenimą – žurnaluose, tinklaraščiuose, laikraščiuose, portaluose, komentaruose. Prilimpu prie išskirtinio, traukiančio išmone ir prabanga – esmingai priešingo nei manasis – gyvenimo tarytum prie ištaigingos vitrinos. Anapusinis pasaulis maniškį primena tiek, kiek pasaka primena kasdienybę. Jaučiuosi kaip Nonos Mordiukovos spekuliantė iš filmo „Dviese stotyje“, įsijungianti žiūrėti neseniai Sovietų Sąjungoje atsiradusios koncerto vaizdajuostės. Vaizdai monitoriuje ir šis pasaulis visuomet truputį susilieja, nes tikrovės atspindžio beveik niekada nepavyksta išvengti. Todėl, visai netikėtai, šalia „Christian Louboutin“ batelio su kristalais ekrane prieš akis, šiapus, ant mano rašomojo stalo, gali atsidurti bjauri nuorūka, lūpdažiu tatuiruotas dzūkiško viskio su ledukais stiklas ar kramtomosios gumos blynas.

Perskaitau įžymiausių Lietuvos žmonių, žvaigždžių šiltas, jaukias, svarbiausia – originalias – svajones apie Kalėdų dovanas ir suvokiu, kad jos man, kaip ir daugumai lietuvių, prieinamos tik monitoriuje. Na, galbūt išskyrus migdolinius pyragaičius les macarons, jų yra net „Iki“ prie autobusų stoties. Nors… „Oberweis“ anyžiniams, tiems beveik juodiems su šviesesniais krašteliais, lietuviškieji ilgai (bijau, kad niekada) neprilygs. Kaip ir lietuviškasis „Džiugas“ nepavys itališkojo parmezano, o karaokė niekada neįtekės į Vokę.

Susimąstau apie tuos, kurie savo algų indėliu į bendrą atlyginimų vidurkį mažina Lietuvos socialinę atskirtį nuo Europos, kurie už ES pinigus, bet be išskaičiavimo kovoja už toleranciją, tuos, kurie TV laidose su vakariniais papuošalais ir makiažu pasitinka į laidą atėjusius skurstančiuosius ir našlaičius. Bet galvoje egoistiškai vis tiek sukasi vienintelis klausimas: ko gi aš norėčiau po savo eglute Kalėdoms? Jei nuoširdžiai ir ilgai galvoju (arba rašau) apie trokštamą dalyką, jis materializuojasi. Fantazija – mįslingas aromatas virš nežinia ką verdančio puodelio – per šventes sutirštėja akyse, virsdama citrinomis, vanile ir šokoladu kvepiančiu glajumi ant nesenstančių kaip prisiminimai mielinių sausainių pilnačių. Eteris tampa kūnu: „Pirkite „Moskovskaja“ ir sutikite Naujuosius metus Maskvoje.“

Atvirukas, pirktas Prancūzijos Meco Pompidou centro parduotuvėje. Autorė - Viviane Joakim

…Židinyje jaukiai spragsi malkos. Šiandien mano eglutė stovi papuošta sidabriniu bumbulu. Skaitau va apie vieną drąsią TV laidų vedėją, parašyta – žurnalistė tokia drąsi, kad ant eglutės išdrįso pakabinti visą savo trapių žaisliukų kolekciją… Katinas vis baksteli bumbulą nosimi narciziškai grožėdamasis savimi deformuojančiame – negalią verčiančiame jėga, o nulėpausį liūtu – paviršiuje. Nertą iš įvairiaspalvių juostelių takelį, ant kurio stovi medelis, pirkau Kalvarijų turguje iš močiutės. Toje turgaus pusėje, kurioje žmonės prekiauja rūdijančiu, sustabdytu, suadytu laiku. Kai iš močiutės nuperku sau gal ir nelabai reikalingą daiktą, jaučiuosi taip, tarsi mylimas ir dievinamas, pagyrų šykštus tėvas būtų pasakęs: „Gerai padirbėjai, dukra.“ Tą dieną esu laiminga.

Man šiek tiek nepatogu svajoti apie dovanas, jei prisimenu žmones, kurie galbūt neturi tokių galimybių kaip aš jų gauti, kuriems nepavyksta didžiąją metų dalį gyventi MK (angl. Magic Kingdom), bet vis dėlto šventės ir yra tam, kad pasilepintume, pasvajotume apie tai, kas paprastą, tiksliau, prarastą dieną atrodo neįmanoma, visi, kartu… Na štai…

Galvodama apie dovanos tikrumą, prisimenu O. Henry novelę apie du įsimylėjėlius: jis, pardavęs vienintelį vertingą turėtą daiktą – laikrodį, jai nupirko puošnias šukas plaukams kaip marios šukuoti, o ji jam – brangią grandinėlę laikrodžiui, gavusi pinigų už nukirptas kasas.

Jei šiemet Senelis, kaip ir šaltis, vėluos, tai jautienos taukais, vašku ir vazelinu pateptos jo rogės leisis ant asfalto, kaip mano naujo mylimojo Tadeuszo Wronos (liet. varna) boingas (angl. boeing), atskridęs iš Niujorko. Skeldamos baimės ir vilties žiežirbas. Tada dovanų sulauksiu jau po Kalėdų, per Naujuosius, o gal net po jų… Kokybišką Tadeuszo fotografiją žurnalistai gavo darytą 1978-aisiais. Vėlesnių internete nebuvo. Per spaudos konferenciją atsigriebė, prikepė visokiausių, daugybę. Labiausiai man patiko toji, kurioje pilotas, sudėjęs rankas panašiai kaip maldai, į auditoriją žvelgdamas nekonkrečiai, tarsi į debesis, prašė nebekreipti į jį dėmesio. Jis tiesiog dirbo savo darbą. 230 žmonių 460 kojų, kai kurie – sėdynėmis, lėktuvą paliko patys ir tai, ko gero, buvo jiems geriausia dovana. Jaučiu, kad su Tadeuszu sutaptumėm bent keliomis vertybėmis… Velykoms skrendu į Kanadą. Ten manęs irgi laukia dovana – klausysiu muzikos gulėdama ant grindų dabar jau tuščio namo kambaryje, kurio lubos – septynių metrų aukštyje. Naktį pavasarį taką iki lauko durų prie to namo apšviečia magnolija. O duoną virtuvėje per puotas raiko mėnulio pjautuvas. Rūsyje niekada neišsijungia skalbimo mašina. Su ja, veikiančia, šeimininkai namą pirko, dėl to jį dabar ir parduoda. Yra nutikę taip, kad LOT’u į Čikagą iki Varšuvos skridau su pažįstama stiuardese. Tai kodėl šventės proga negali nutikti taip, kad per Atlantą skrisčiau su Wrona? Po to nelaimingo-laimingo įvykio pilotas net neatidėjo kito reiso, nors skrydis turėjo įvykti tą pačią savaitę.

Jeigu tikrai įsimylėčiau jį iki galo, t. y. iki neišsiskleidžiančios važiuoklės, tai pertvara, skirianti pilotus nuo salono, man tepasirodytų kakavos greimas. Vonios užuolaida. Rūkas iš meduolinės stirnos šnervių, sklindantis per kokoso drožlių šerkšną. Be to, tas žmogus, kurį myliu, pajunta tai, nors ir kokias kliūtis mūsų kelyje palieka piktosios jėgos: vis labiau žyla plaukai, vis lengviau išvykti į tolimuosius reisus nepakylant iš lovos, vis daugiau randasi dalykų, tiksliausiai apibūdinamų keiksmažodžiais.

Pernai, irgi gruodžio mėnesį, paskambino nepažįstamas vyras ir paprašė susitikti: reikią autografo mano knygoje. Atėjo nešdamas orchidėją, apsivilkęs verstais kailiniais ir su laiko tėkmės modifikuotu „Burberry“ šaliku. Kavinės duris atidarė pečiu ir koja, sklandžiai „perimdamas“ jas iš priešais žengiančio lankytojo. Pasilikome ten ilgam, kaip pasakytų iš monitoriaus šią akimirką žvelgianti į mane moteris – „paišdykavome „Ritze“. Na, tai jau kaip ir asmeninės legendos dalis. Paklausiau, ar jis tą mano knygą skaitė. Pasirodo, ne, po vidurinės mokyklos (programos) knygų nebeskaito, nupirko seseriai kaip Kalėdų dovaną. Sesers vardas Veronika. O jo – Michailas. Iki tol vienintelis gyvas mano matytas žmogus tokiu vardu buvo Gorbačiovas. Žiūrėjau į vyrą ir prisiminiau frazę apie Michailą iš antrosios savo knygos: „Grabe mačiau skyrius apie Pontijų. Aš juos praleisiu.“ Štai ir dėl tokių sutapimų mano azijietiškos akys per šventes vis dar plačiai atmerktos. Atsisveikindama paklausiau, ką jis veikia. Papasakojo, bet čia aprašyti negaliu. Geras žmogus, tačiau rankos suteptos krauju.

Lietuviai šiemet graudenasi, kad Kalėdas pasitiks kur kas labiau nuskurdę nei pernai. Tad, pasak jų, dovanas reikia dovanoti praktiškas: geriausia tas, kurios neįvaro gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu ir poreikiu atsidėkoti. Tas, kurių paskui nereikėtų kam perdovanoti (recyclinti…). O dar geriau tokias, kurias galima prabangiai suvartoti (išgerti, suvalgyti, užsitepti, uostyti).

Uostyti… Na prisipažinkime nuoširdžiai, kokia moteris Kalėdoms nenorėtų gauti flakono kvepalų? Nebent Izolda Gudelis. Mano „Etienne Aigner“ rausvieji „Private Number“ jau baigiasi. „Clear Day“ – taip pat. Norėčiau vakarinių. O kilnūs vakariniai gali būti tik Juozo. Dovanokite man juos – modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats jų kūrėjas Juozas Erlickas. Aukštoji kvepalų nata – būtovės slėpiniai, stiprus šiaurinės žemės pasakiškas (paksiškas) charakteris, samanos ir nevirto ąžuolai. Žemoji – akacijų apatija ir nuolatinė melancholija (settled melancholy). Kaip tik ji paverčia potėpį įžvalga, kartais – dainavimu viešose vietose. Nuostabu, kai pagalvoji, kad jau turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano Juozo kvepalų buteliukas, jau nebe pirmas, kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento, baigėsi pernai. Pamenu, kaip jis (su Juozu esame labai geri draugai, gerbiu ir mėgstu absoliučiai viską, ką jis daro ir ko nedaro) pasakojo man, kokias beveik fizines kančias patyrė kurdamas kvepalų pavadinimą. Sėdėjome dabar jau nesančioje kavinėje dabar jau pervadintoje gatvėje po dabar jau nupjautu medžiu, iš kurio padarytas stalas vienoje kaimo sodyboje. Juozas galinga parfumerio ranka suspaudęs bokalą sulos prisipažino: „Bet tegul tai geriau lieka tarp mūsų… Tai buvo vienas iš atviriausių spontaniškai patirtų paskutiniojo dešimtmečio aktų. Barokinio jos kūno spąstai sielai. Tai tegalėjo nutikti Vilniuje. Viskas vyko taip, kaip svajojau, fiziškai dvasingai, bet be jokių užuominų į stačiatikių religiją. Po to žiūrėjau į jau pateptą drėkikliu ir kremu jos veidą, – tarpaktinis makiažas buvo tos moters savigarbos ženklas. Balta kaip snaigė oda, ant skruostų – vos vos skaistalų, goslios, praviros lūpos, įvairuojančios nuo karmino iki purpuro. Žvilgterėjau į kairę, į dešinę, pro langą į Gedimino pilį, į visą tą… meilės apimtį. Atsigulęs vėl, kaip esu įpratęs nuo gimimo, ant nugaros, prisiminiau, kad Oscaras Wilde’as sakė, jog meilė yra didžiausia paslaptis, kurios ieškojo pasaulio išminčiai. Gavelis manė, kad tai dviejų kūnų trynimasis ir skysčio išsiliejimas. Dabar supratau, kad abu požiūriai – toli nuo tikrovės. Širdyje šokinėjo angeliukai. Jaučiau, kad tuoj uždainuosiu, bet dingtelėjo, kad nepaskambinau po pietų, kaip buvau žadėjęs, žmonai. Tada toji moteris šalia tyliai paklausė, tarsi pudrą dulkstelėjo žodžius: „Juozai… Kada mes pagaliau įteisinsime savo santykius?“ Būsimų kvepalų pavadinimas į galvą atėjo žaibu – „Helen, think“.“

Goslios, praviros, drėgnos lūpos… Tokių lūpų Kalėdų proga norėčiau irgi. Kartą nepelnytai, per žiaurų atsitiktinumą buvau vienoje knygų mugėje. Salėje sėdėjau su tenykšte, bet kartu ir čionykšte kultūros atašė. Į sceną užlipo du rašytojai ir viena rašytoja. Atašė į ausį pasakiau savo patarlę, kuri, stengiantis objektyviai vertinti moterų literatūrą, manęs neapgavo nė viename žemyne: „Parodyk man savo lūpdažį – aš pasakysiu, koks tavo romanas.“ Rašytoja lūpas buvo išsidažiusi juodųjų slyvų spalva. Galbūt todėl dantys atrodė fluorescenciniai. Vėliau perskaičiau tos moters knygą angliškai. Trumpą ištrauką pateikiu gimtąja kalba: „Ji apsivilko maudymosi kostiumėlį ir įlipo į sūkurinę vonią. Adamas po valandėlės išėjo su glaudėmis ir įlipo pas ją. Jie sėdėjo vonioje kalbėdamiesi ir bučiuodamiesi, paskui nusirengė, o ant Niujorko užslinko šilta spalio naktis.“

…Lūpdažį dovanokite man „Clinique“, kuo natūralesnės spalvos. Po tokiu lūpdažiu manęs man atrodo daugiau.

Per Kalėdų šventes priklauso ko nors išgerti. Bet ką daryti, kad šventė paprastai ateina tada, kai išgeriu. Šoku apsivilkusi skirtingų spalvų (geltonos, žalios ir raudonos) treningu kambaryje ir dainuoju kaip Alina Orlova: „Aš noriu šventę švęst, aš noriu šventę švęst…“ Į vakarą iš šono paklausius daina skamba kaip „šešios žąsys su šešiais žąsyčiais“ (she sells seashells on the seashore). Pastaruoju metu geriu tik dzūkų etnokultūros eksponatus, todėl, kad jie būna vienetiniai – ir pakuotė, ir atsiradimo aplinkybės, ir kurjeriai. Taip pat danga, ant kurios eksponatas trumpai pailsi. Puiki dovana. Tinkamas gerti ir žiemą, ir vasarą. Įspūdingas su ledo gabalėliais. Kaina, kaip sakoma, POA. Price on application. Prieš vartojant nereikia tartis nei su vaistininku, nei su šeimos gydytoju. Ragaujamas pamažu draugijai suteikia vintažinio lankstumo. Be to, šio gėrimo gamintojai – yra menų globėjai. Dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė, įskaitant ir Nikolajų Gumiliovą, kai jis lankėsi Seirijų apylinkėse per Pirmąjį pasaulinį karą. Pasakyk, ką geri, aš pasakysiu, kokia tavo poezija:

…Ir kaip jau ne kartą, po velnių, yra buvę, kai tik įsivažiuoju skaityt, rašyt ar ką perdaryt (lenk. rafineria), paskambina. Šįkart ne telefonas, į duris. O dar neišvardijau visų dovanų, kurias šiemet norėčiau gauti, paskui užmiršiu. Na tada pasakysiu tranzitu, greit. 1) Batų, bet ne „Louboutin“. Raudonos ir juodos derinys man per tiesmukas. Be to, ar įsivaizduojate lubutenais apsiavusią a. a. Noną Mordiukovą? Net mėgstamų Eglių – Gabrėnaitės, Špokaitės ir Žalčių – neįsivaizduoju, ir žinau kodėl. 2) Atviruko noriu. Be įrašo, su gėle. 3) Papuošalo ne iš įkapių. 4) Kelionės ne palei parduotuvių vitrinas. Gal galėtų vėl paskambinti Michailas ir juodame voke įteikti man kruviną bilietą? Verslo klasė. Visos vietos prie lango – ant sidabrinės pelėdos nugaros į Magic Kingdom. Tokiu atveju raudona ir juoda derėtų. 5) Dar norėčiau knygos. Bet ne tokios, kurią skaitydama instinktyviai – o taip skaitau visada iš pradžių – jausčiau, kad ją jau skaičiau. Dvidešimt, o gal ir šimtą kartų. Varčiau jos puslapius TV, mačiau tuos vaizdus, charakterius, leksiką, ritmą, efektus, situacijas, insinuacijas, simuliaciją. Tokias knygas, kokių nenorėčiau Kalėdoms, mėgsta milijonai, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Rusija dievina Baskovą. Šitą priežastį knieti paaiškinti argumentuota pastraipa, bet į duris tebeskambina… O būtent tada jos, dvigubos, ir neatsirakina. Kai tik įsivaizduoju kalėdinę knygą, pradėtą rašyti nuo svarbiausiojo dalyko – piršto atspaudo ant klaviatūros ar rašiklio – matau, kaip milžiniška guoba, nulaužta per vėtrą, žymėjusi pelenų išbarstymo ratą, susiklijuoja ir dejuodama stoja į vietą. Pelenai, nusėdę Monk’s House sode, atrodė, amžiams, pakyla ir taisyklinga vora, tarytum paukščių taškeliai danguje, sugrįžta į urną. Praeina trys laukimo savaitės. Šlapia, pabrinkusiu veidu, atsiremdama pirštų galais į kietą ir violetinį kaip rašalas vandenį, iš Uzo artyn brenda moteris. Paklusnias plaukų gyvates krante ji suka į mazgą, tapdama fotografija ant mano šaldytuvo. Moterį pasitinka Leonardas. Vyras atrodo taip, tarsi namuose ką tik, 1941 metų kovo 28-ąją, nebūtų radęs laiško. Jo žanrą pirmiausia apibrėžčiau kaip padėkos: „Brangusis… [...] Vėl girdžiu balsus ir negaliu susikaupti. Todėl elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausia. Suteikei man didžiausią, kokią galėjau patirti, laimę. Buvai man viskas ir niekas negalėjo būti geresnis [...].“

…Na ką, atsirakino pagaliau. Ačiū Dievui. Nes girdžiu balsus ir negaliu susikaupti. Kas ten? Trys Karaliai? Ar trys advokatai… Trys Karaliai, nors ir per anksti, galėjo pasirodyti dėl dovanų. Sakiau gi, svajonės materializuojasi. O trys advokatai – tai dėl bet ko. Juos dabar turi visi – pedofilai, Dievas, velnias, rašytojai, melagiai, bankininkai, vagys ir vagys bankininkai. Mūsų namo bendrijos pirmininkas, pavyzdžiui, irgi advokatas, vaikšto nešinas portfeliu kaip neišsiskleidžiančiu parašiutu.

Laiptinės prieblandoje, be nuspėtųjų šešių, stovėjo vienas kitas kaimynas, dar keletas nepažįstamų, bet matytų viešojoje erdvėje žmonių. Negana to, veiksmas vyko kieme ir šiapus durų: kaimynas nešė aukštyn su trimis talkininkais malkas židiniui. Du vyrai suėmę įdubusį brezentą už galų ėjo prieky, o du – iš paskos, atrodė, lyg iš mūšio lauko gabentų sužeistąjį. Namo bendrijos pirmininkas („atleiskit, kad trukdau tokią naktį, bet ryt išskrendu į Briuselį…“) pakišo peržvelgti kaupiamųjų lėšų likutį ir apskritai pinigų balansą. Pasitaisiau akinius, prisispaudžiau pilvu prie laiptų turėklo, pasidėjau ant jo aplanką. Užuot iš karto brūkštelėjusi parašą po grafomis, skaičiuoti vis tiek juk nemoku, žvilgterėjau žemyn – pravirose duryse, buto žemiau prieškambaryje, odiniame fotelyje sėdėjo merga, išsidažiusi kaip Amy Winehouse, ir lupo bananą. Jos siauri klubai fotelyje užėmė tiek naudingojo ploto kiek guminėje valtyje. Dukra pasakojo, kad dabar atlikėjai mėgdžioja klubuose garsių mirusių dainininkų balsus, intonaciją, persirenginėja jų rūbais, ji neva matė Freddie Mercury triko su rombais. Bet Amy? Winehouse? Šitoj laiptinėj?.. Kaimynas netyčia stuktelėjo mane pečiu, prasispraudė visi keturi su nešuliu, bet už laiptų posūkio malkos bildėdamos pabiro žemyn, išilgai plyšo brezentas. Apstulbę nešikai liko stovėti su dviem medžiagos šaliais. Audrius iš ketvirto aukšto, pamatęs, kad dviem šuoliais visų neaplenks, sėdyne nučiuožė turėklais, atšokau – pro nosį bliuzono kišenėje prazvimbė sidro skardinė. Pasipylė keiksmažodžiai. Pro nebeužsiveriančias duris iš kiemo įėjo, aišku, pasidomėti, kas vyksta, o vėliau – įvertinti siuvėja Marija su dukros sūneliu ant rankų ir jos vyras. Rankoj jis laikė kūno spalvos centimetrą, kuriuo buvo pririštas taksas. Nematomas, tik numanomas šuo tąsė „pavadį“ iš lauko ir nėjo į vidų. Pasirašiau bendrijos lėšų apskaitos lape, bet iš smalsumo vėl persisvėriau apačion… Merga fotelyje bananą išsilupo, žiūrėjo į vaisių lyg pirmą kartą matydama. Nevalgė. Paskui užsimerkė, apglėbė jo viršūnę judriomis beždžioniškomis lūpomis ir uždainavo: „They tried to make me go to rehab… I said nooO, nooO, nooO…“

Prie pašto dėžučių mindžikavo kelios prisidažiusios moterys. Ant jų veidų grimu buvo nupieštos mėlynės, sumušimų žymės, randai. Dantyse (rankos buvo surištos už nugaros tramdomaisiais marškiniais) viena laikė plakatą: „Ar jums sunku iškentėti be smurto prieš mus 16 dienų?“ Į jas, pamėlynavusias dar ir nuo šalčio, iš sandėliuko, kuriame iki šiol tik šios laiptinės gyventojai turėjo teisę laikyti dviračius, spoksojo mergina su skara ant pečių. Ji buvo be ausų. O vietoj nosies žiojėjo juodas vakuumas. Tiksliai atsiminiau, kur ją mačiau – „Time“ viršelyje. Aisha flegmatiškai sukteldavo galvą, tiksliai gyvuliškai išvengdama nuo laiptų per kelias pakopas besibaladojančių ir krintančių malkų, priėjo prie plakato ir ėmė pirštu vedžioti kiekvieną raidę, tikriausiai stengėsi perprasti lotynišką abėcėlę. Pajutusi, kad pagal priimtas taisykles čia kai ko pavojingai trūksta, pirmininkui atidaviau pasirašytą lapą ir paprašiau paskolinti portfelį. Užkopiau keletą laiptų aukščiau, portfelį stabiliai, gulsčią padėjau ant žemės, spyriau žemyn šliures, užlipau ant jo ir pradėjau:

– Mieli Ponai ir Ponios! Karaliai, Teisėsauga, Pirmininke, Mere! Baltos lankos, žydras dangau… ir… ir Tadeuszai Wrona!

Tai, kad vis dar pasirodau ne bet kur, o viešojoje erdvėje, man yra didžiulis įvertinimas. Toks didelis ir toks brangus, koks tik gali būti. Esu šatėnietė, šatėnė, šatenė – iki žilų plaukų pašaknių. Bet tas titulas priklauso ir kiekvienam iš jūsų. Turiu juo dalytis su daugeliu. Dėkoju žurnalui „Žmonės“, nuolat ir be jokio atlygio paskolinančiam man epitetų, patetikos, metaforų ir pasiflorų, moliūgų ir lūgnių, torto ir papildų nuo jo bei tikro netikrumo svaigulio. Dėkoju savaitraščiui „Stilius“. Be konvejeriu jo kuriamų klišių, kuriomis nuolat žaviuosi, – ką ten žaviuosi, jomis kaip storas karpis privačiame tvenkiny mintu, – daugelis mano esė netektų daugelio pastraipų. O kai kurios – net idėjos. Taip pat reiškiu nuoširdžią padėką komercinėms TV, radijo stotims, dienraščiams… Ypač – vienam, suteikiančiam ne tik man, bet ir tūkstančiams piliečių impulsą ir budrumo nuolat vienaip vertinamus įvykius, atsakingus asmenis, partijas vertinti lygiai taip pat entuziastingai ir azartiškai, tik kitaip. Dėkoju kai kurių tinklaraščių autoriams, dažniausiai irgi už stilių, kurio esmė – geismą paversti inercija, interviu – savireklama, o svajonę įstiklinti vitrinoje.

Ačiū Tėtei, Mamai. „Šatėnų“ bendruomenė, kaip ir bet kokia kita, prasideda nuo šeimos. Myliu jus… Iš tikrųjų myliu jus. Atsimenu, kaip mama mokė mane žengti pirmuosius žingsnius, mokė pirmųjų žodžių. „Kalbą puošk sinonimais, – sakydavo ji. – Pilnas, kupinas, sklidinas. Biurokratai, automatai.“ Ji aiškino ir antonimų reikšmes: „Tiesa“ – tiesa, Rytai – Vakarai, knyga – „Plėšiniai“.

Padėkoti turėčiau ir daugeliui dėstytojų, mokiusių mane suvokti literatūros kūrinius, gilinantis tik į jų kalbą – be anotacijų, autoritetų nuomonių ir rašytojų įvaizdžių. Asmeniškai norėčiau padėkoti vienam dailėtyros profesoriui, įrodžiusiam, kad kūrinyje faktą verčiant meno faktu galima vartoti tikras pavardes ir užmigti pamirštant sąžinę.

Special thanks (ypatingasis ačiūsas) Virginijai Woolf. Būtent ji paaiškino, kas yra bet kokio teksto pradžių pradžia, t. y. piršto atspaudas ant rašiklio: „Every secret of the writers soul, every experience of his life, every quality of his mind, is written in his words.“ Deja, nemoku išversti. Rankraščiai neskęsta, tiesos – nesivartalioja.

Dėkoju savo šeimai… Dukrai – už palaikymą, katinui – už šilumą, televizoriui – už kambario apšvietimą. Jei turėčiau savo advokatą, tai apkabinčiau jį dabar, šioje laiptinėje, priglausčiau skruosto kremą prie jo kostiumo audinio ir pasakyčiau: „I love you, man!“… ir delnu patrinčiau jam nugarą. Laimingų Jums Kalėdų, kaimynai. Linksmų Naujųjų… Teišsipildo visi jūsų s…norai…

Žiojausi pasakyti ir svarbiausia – honorarą už šitą kalbą aukoju Pavilnio našlaičių namams. „Šiaurės Atėnų“ redakcija dar pernai nusipirko zebro rašto raištelius, kurie bus dovanojami kilniaširdžiams autoriams. Raišteliai šviečia dieną, ne tik naktį. Keliaukite per perėjas saugūs. Šią žiemą ir aš pasipuošiu riešą. Na argi nesmagu, kad Lietuvoje, kaip ir kitose scenose, iš karto matyti, kiek aplink yra nesavanaudžių bendraminčių – troleibusuose, fotografijose, parkuose, aikštėse, parduotuvių kasose ir Rasose.

…Prisipažinimo apie labdaros akciją paskelbti nespėjau, nes iš triukšmo laiptinėje – šviesa galėjo ir užgesti, vaizdas išnykti, jis buvo mažai informatyvus – pasidarė aišku, kad niekas nieko čia piktybiškai nesiklauso. Per rankas laiptinėje keliavo atkimštas šampano (taip, „Ruinart…“) butelis. Tačiau nesimatė nė vienos taurės, net vienkartinės. Moterys, susukusios plakatą prieš smurtą į žiūroną, pasikeisdamos nukreipdavo jį į įvairia technika įvairiose epochose išmargintus užrašus ant aliejumi dažytų laiptinės sienų. Malkos gulėjo nesurinktos. Aisha sėdėjo apsižergusi dviratį, purvinais kumščiais užsikimšusi ausų kiaurymes. Nebūčiau nustebusi, jei vienos iš aštuonių pašto dėžučių durelės būtų atsiknojusios ir iš „gyvybės langelio“ kaip gegutė galvą būtų kyštelėjusi Baukutė… Po visų kojomis traškėjo eglutės žaisliukų makaronai. Ko gero, maždaug mano amžiaus, penkiasdešimtmetis, kaimyno talkininkas, girtas jau, suko aplink galvą brezento gabalą ir depiliuotu balsu dainavo: „Išgalvojau lietų, išgalvojau Giedrą, išgalvojau Wroną ir kai ką daugiau… Išgalvotas Wrona retkarčiais pagieda…“ Persiutau kapitaliai. Man pasirodė, kad kai kuriuos tos strofos žodžius jis išdainuoja didžiąja raide, nes varna jo dainoje buvo vyriškosios giminės. Sušukau: „Užsičiaupk! Nei tu žinai, kas tas Wrona, nei žinai, kad jo negalima sugalvoti…“ Bet vyriškį savo ruožtu jau ramino draugas, priplojo nugara prie sienos, apglėbė šlaunimis jo šlaunis ir bandė užkišt jam burną (…malka). Nuo triukšmo krito tinkas, lėtai, lyg sukietėjęs rūkas. Namo bendrijos pirmininkas, pastebėjau tai jau sakydama kalbą, norėjo atgauti portfelį, gal net būtų ryžęsis išplėšt jį jėga, bet nedrįso, – dalį užmokesčio gaudavo ir iš manęs. Tai mandagiai šypsodamasis pasilenkdavo, greit apžvelgdavo susirinkusius ir jau truktels… Bet kai tik prasižiodavau, tuoj vėl atsitiesdavo šypsodamasis jau kitaip, kaltai. Marija, stovėdama šalia vyro, šaukė man kažką iš apačios, delnu prie lūpų bandė nukreipti garsą ten, kur reikia. Beviltiška… Iš banano mikrofono tebesklido: „They tried to make me go to the winehouse, I said noO, noO, noO…“ Iškėlusi rankas virš galvos ženklais parodžiau – Ma-ri-ja, ne-si-gir-di! Tada ji klykiantį anūką padavė savo vyrui Juozui (beje, į Erlicką panašiam ir povyza), išsitraukė iš prijuostės mobilųjį ir ėmė nykščiais spaudyti žinutę. Atmintinai žinojau, ką rasiu telefone virtuvėj ant stalo, kai grįšiu: „Jie dar kelias valandas kaisios spravkes, cituos istatymus, duos popierius pasirasyti, pabrangins vaskines spanguoles parduotuvej, atpigins tikras melynes morge, apsirengs, nusirengs, persidazys, kaip irodyma atves sniego baltame megztinyje, siulys pinigu, nores padaryti mus kvadratinius.“