Iš rinkinio „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“

IHAR BABKOV

Baltarusių poetas, filosofas, prozininkas Iharis Babkovas gimė 1964 m. Gomelyje. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, stažavosi Londono ekonomikos mokykloje. Filosofijos daktaras (pagal baltarusišką sistemą – mokslų kandidatas), to paties universiteto docentas, Baltarusijos mokslų akademijos Filosofijos instituto mokslinis bendradarbis. Tyrinėja filosofijos istoriją ir postkolonializmo teoriją. Dalyvavo literatūriniuose judėjimuose „Babilonas“ ir „Čionykščiai“, taip pat atkuriant laikraštį „Naša Niva“ ir Baltarusių kolegiją. Trijų poezijos rinkinių: Solus Rex (1992), „Kovos dėl skaidrumo didvyris“ (Герой вайны за празрыстасць, 1998), „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“ (Засынаць, прачынацца, слухаць галасы рыб, 2009) – autorius. Parašė romaną „Adamas Klakockis ir jo šešėliai“ (Адам Клакоцкі і ягоныя цені, 2001) ir mokslinę monografiją „Jono Sniadeckio filosofija“ (2002). Jo poezija ir proza versta į lenkų, ukrainiečių, vokiečių, čekų, vengrų kalbas.

Už sapnų užuolaidų be sąmonės tuščia epocha
Plieniniais pirštais pina geležinių
Dainų ornamentus, už jos – šiaurės vėjas
Muša būgnus, dainuoja, nebyliai švilpia

Žodžiai, šilti žodžiai slepias į žolę, į dirvą
Plasnoja, tarsi drugeliai, tokie neilgaamžiai,
Kad kartais atrodo – nebūtina gyventi –

pakanka kvėpuoti…

Sėdėti prie lango, mąstyti, dairytis į debesis
Domėtis kaligrafija, vartyti sapnininkus, rūkyti pypkę
Būti tuščiam, šiltam – be tikslo – nepasiekiamai tolimam
Vieną dieną nukristi žemyn, su rudeniniu lapu.

Šviesiaakiai barbarai nežino, kas yra dangus
Ir kam žodžiams reikia ritmo
Kodėl seniai mirusiųjų ženklai
Niekaip neištirpsta ore

Lyg tuopų pūkai, kyla į aukštį
Benamiai, glunda prie širdies, vilioja,
Krenta, vėl kyla, veržiasi būti kartu

Mano laiškai draugui taip seniai išsiųsti
Kad pasaulis tris kartus pasikeitė, vėjas išnešiojo sapnus
Vanduo tyliai sustingo – ir tik debesys
Plaukia į tą erdvę, kur viskas pasilieka

Urtės Bimbaitės piešinys

.

krentant gilyn: šitie griuvėsiai
praplaukia per mus, lyg pro akių vokus sapnas

daiktai, dūzgynės, palimpsestai –
žiedai, įkalinti praeityje –
žydi, keri, gaubia

šitie pageltę prisilietimai,
šiurkščios epifanijos,
tamsi laimė

suakmenėjusi šviesa
beviltiškas trukimas
vienišas tikėjimas

.

Alesiui Razanavui – laiškas

Kol tu lesinai Hanoverio paukščius
čia merdėjo epocha.

Dejavo, gūžėsi, plyšo į rytdienos
laikraščių skutus
sapnų skeveldras, pamirštas smulkmenas, apyrankes
herojų prisiminimus, o paskui

merdėjo tyliai, nepastebimai, palikdama
švarias gatves ir lavonų krūvas ekrane
nekrologų skyles, įtvirtintą reputaciją
literatūros istorijos skirsnius.

Ne, mes dar nemirę, šnabždėjo herojai
vienas kitam ilguose šaltų
pilkų namų koridoriuose
ir kas nors lietė rankomis sienas

o kas nors nebyliai šaukė tarp degėsių
apie tamsius vienkartinių žmogučių laikus
apie laikus, kai paskubomis vartojama meilė
gašlių reginių, artimos mirties laikus…

Kol tu lesinai Hanoverio paukščius
čia merdėjo poezija.

Surinkdavo pilnas sales
dalijo interviu geriausiems laikraščiams
o paskui atgulė ir merdėjo
tiesiog taip – iš laimės – ar iš pasibjaurėjimo.

Alesi, nėra kaip perduoti šį laišką
ten, kur dabar esi. Ties sapno ir tikrovės riba,
Hanoverio paukščiams, į patį pasaulio kraštą
nes mes – svetimų sapnų šešėliai, Alesi, nemirtingi šešėliai

kartu su Euridike atklydę tarp gyvųjų
dainuojame, verkiame, liečiame debesis
nes mirtis neįmanoma ten, kur nebuvo gimimo
kam už tai padėkoti – Platonui, Jėzui, Laodzi

nė nežinau.

.

ištark tris žodžius
paslaptinga rudeninių žuvų kalba

juk tai viskas:
vis dar sapnuoja krantai
nežino dugno vandenynas

pamėkliška ranka
teptuku pataiso
išdžiūvusių dienų drumzles
ant sukepusių lūpų

.

Neperskaityta sutra
Vieno patriarcho
Pamirštos religijos
Nežinomo tikėjimo

Ten viskas parašyta:

Kaip virsta vienas kitu
Vėjas ir tyla
Gyvenimas ir griuvėsiai
Sapnas ir budėjimas

Apie karą su žibintais
Apie raudoną saulę
Apie naktį ir kelią

Apie sustabdyto
Laiko pusrūsius
Ties troškimų maršrutu
Glamonės labirinte
Kur vietoje Minotauro
Martinio lašai

Sutra
Nesuskaičiuojamų bilietų
Iš atšauktų kelionių
Naktinio vėjo
Kišenėse
Telefono numerių
Kuriais nieko neieškai
Užrašytų ir pamirštų
Ant kavinės sąskaitos

Sutra
Atidėliojamo lūkesčio
Kad persikūnysi
Į nugaišusią katę

Klajonių sutra

Vienam ilgai lauktos
Vienatvės patriarchui
Viešbučio kambaryje
Kur tik sienos ir dangus