In memoriam barzdukui nykštalui

RITA UŽTUPAITĖ

Galiu pavadinti tą būtybę gražiau: barzduku. Saulėtos barzdos garbei. Mano draugystė su nykštalu prasidėjo, kai buvau penkerių.

Istorija tokia: kaitri 1975-ųjų vasara, mama iškepė sklindžių priešpiečiams, saulė kaitino pro atvirą langą, šiltas vėjas plaikstė užuolaidą, o aš rankomis galėjau pasiekti obels kamieną, vos pasilenkusi nuo stalo. Vaisiai dar tik mezgėsi, vėjas siūbavo geltonus šešėlius ir skleidė nerūpestingą vaikystės aurą: baltų lėkščių jaukumą, braškių uogienės aromatą ir sklindžių, keptų „ant kaimiško sviesto“, kvapą.

Valgiau didžiajame kambaryje, nes mama užsigeidė mane pamokyti gerų manierų, bet veltui: vis tiek likdavo balkšvi ūsai, atsigėrus pieno, o blynus dorojau rankomis, padažydama į braškių uogienę, vos mama nukreipdavo žvilgsnį ar nusisukdavo. Ji sielojosi dėl mano riebaluotų pirštų. Suknelę aptaškiau džemu ir mama neteko kantrybės:

– Laukinė, niekad neišmoksi gerų manierų, – ji sėdėjo prie stalo iš priešingos pusės ir sekė mano judesius.

Jaučiausi bejėgė it musė, voliojama voratinklyje. Mylėjau mamą ir lįsdavau į spintą uostyti jos drabužių, vos tik ji išeidavo į darbą. Įsisenėjęs spintoje gėlių kvapas mane ramino. Jos sukneles glausdavau prie veido ir jausdavausi lyg įsikniaubusi į minkštą jos krūtinę.

– Hm, – sklindis išsileido burnoje ir prilipdė liežuvį prie gomurio.

– Ką, nemoki kalbėti? – mama buvo griežta.

To buvo per daug. Pašokau iš vietos, persisvėriau per langą ir stryktelėjau: šuolio, regis, nė nebuvo, o gal sklendžiau kaip pienės pūko parašiutas? Nepamenu. Tiesiog apglėbiau obels kamieną rankomis, o kojomis atsirėmiau šakos, kerojančios statmenai. Mano mažas kūnas sutapo su medžiu staiga: laukinis prisišliejo prie laukinio. Viskas nutiko akimoju, mamai iškrito puodelis, ji šastelėjo prie lango ir gaudė rankomis orą. Pamenu, ji buvo išbalusi kaip palangė, kaip išlyginti tėvo marškiniai, kaip debesys ir pienas kartu.

Atsidūriau laisvėje. Stovėjau ant šakos, šiurkštų kaip senelio barzda kamieną laikiau konvulsyviai apglėbusi. Nieko nebijojau. Iš panagių sruvo kraujas.

Girdėjau savo širdies plakimą. Įdomu, ar mama irgi jį girdi? Bet minkštus tvinksnius sugavo ne mama, o mažas nykštalas, pasislėpęs po mirgančiais žaliais lapais. Jis iškišo apvalią galvą: atrodė pusiau tikras, skaidrus ir kartu tamsiai žalias šešėlis, permatomas neūžauga gelsva saulėta barzda.

– Nelupk nagais obels žievės, – jis pasakė storu, giliu balsu.

– Aš ir nelupu. Stoviu, gi matai.

– Obuoliai dar neprinokę.

– Nevalgomi? – nusišypsojau.

– Nori, parodysiu kai ką, – nykštalas surimtėjo.

– Noriu, – nebijojau, norėjau dūkti kartu.

– Žiūrėk į dangų, save pamatysi, – nykštalas dūrė žalsvu pirštu į erdvę.

– Aha, – atsisėdau ant šakos, apglėbiau rankomis ir, atrodė, užsiropščiau į aukščiausio kalno viršūnę iki debesų. Ryškiai mėlyname danguje plaikstėsi šešėliai. Įdėmiau įsižiūrėjau: ten ribuliavo mano namai, kiti, balti, langą iš spalvotų stiklų atvėriau į jūrą. Bangos plakėsi į krantą, sulankstyta saulė žibėjo vandenyje, o erdvėje šmėstelėjo dangaus gyventojai, jie pakėlė mane viršun pasišokinėdami: maži dievai rausvais rūbais strikinėjo muilo burbuluose, nykščio didumo, aš pasiprašiau kartu pašokinėti ir jie mane priėmė. Kaip lengva dūkti aukštai, skaidru, saldu, tokia didelė laisvė, kad net vėju paspringau.

– Malvina, brangioji, nejudėk, aš tuoj tave nukelsiu su kopėčiom, – maldavo mama pro langą.

Užsimerkiau.

– Kai norėsi, galėsi ateiti į svečius bet kada, – tarė nykštalas. – Tik blynų atnešk. Labai gardžiai kvepia. Tu man blynų, aš tau vaizdų, gerai?

– Gerai, – susitarėm.

– Vaikeli, ką ten vapi? – mama nerimo.

Ji jau stovėjo apačioje, lauke, atrėmusi ilgiausias kopėčias į medį. Ji nukėlė mane, apsikabino. Aš savo sandalais ištepliojau jos nėriniuotą baltą palaidinę, o ji nepyko.

Mes nutūpėme abi žolėje prie obels, mamos plaukuose ropinėjo voras, paskui nusileido žalia kirmėlė, o mama nieko nematė, ji žiūrėjo tik į mane, mylimiausią dukterį.

– Jei nori, gali būti laukinė, – mama pasakė, – tik negąsdink daugiau manęs, gerai?

Linktelėjau, nes visai nebenorėjau kalbėti. Su nykštalu buvo įdomiau. Jis žiopsojo į mus praskleidęs šakas ir mėgdžiojo mamą. Lingavo ir rypavo. Bet mama jo nematė.

Tą dieną ji nusivedė mane į zoologijos sodą ir aš pirmąkart pamačiau gyvą žirafą su ragiukais. O paskui ėjom suptis. Persisupau ir išvėmiau ledus. Blogumas greit praėjo. Išgėriau rūgštaus limonado. Pasėdėjome pavėsyje.

Kai grįžome namo, radau ataušusių blynų likučių šaldytuve, paprašiau jų pašildyti, vieną suvalgiau, o kitus nunešiau nykštalui ir padėjau aukštai, ant artimiausios šakos. Nykštalas iškart prisistatė:

– Galėsim draugauti. Mano sąlygos: blynai, uogienė, o tau vaizdai.

– Gerai, – su viskuo sutikau.

Įdomiausia buvo tai, kad blynus ir kitą maistą jis uostydavo, valgydavo šnervėmis, o ne liežuviu, kai jis išuostydavo maistą, liekanas sušerdavau kaimynų šuniui.

Su nykštalu draugavome ilgai. Mama nieko nebesakydavo, kai įsliuogdavau į medį. Įprato. Nykštalas parodydavo man ateitį. Žinojau visada, kas nutiks: kas susirgs, kas kur išvažiuos, netgi žinojau, kad čigonė nudžiaus kaimynės rudą lapę, išneštą vėdinti po žiemos. Nykštalas buvo geriausias mano draugas, kol man suėjo 12 metų. Jis pasakydavo, kokias pamokas ruošti, kada kvies prie lentos. Buvau pirmūnė.

– Su kuo tu ten šneki obely? – klausdavo mama.

– Su nykštalu, – atsakydavau.

– Gerai, turi išlavintą vaizduotę. Brolių Grimų pasakos kaltos.

– Ne, fėjų.

Mūsų bendrystė su nykštalu baigėsi labai netikėtai ir tragiškai. Keista, kodėl nykštalas man to neparodė iš anksto, neatskleidė užuolaidos, tikrai būčiau užbėgusi įvykiams už akių ir niekada neleidusi tokio smurto.

Grįžau iš mokyklos pusiaudienį ir vos tik įžengusi į kiemą parkritau. Išsitiesiau ant žolės kaip sausa obels šaka. Mano dėdė Bronius pjovė obelį. Su pjūklu džirino abu kamienus ir šakas. Obelis rėkė kaip žudomas žmogus, bet dėdė nieko negirdėjo. Man užėmė žadą ir aš apalpau.

Obelis gulėjo nukirsta, nužudyta, sukapota, kraujuojančia šerdimi, pamačiau žudynių vaizdą jau atsipaipaliojusi.

Negalėjau pakilti nuo žemės. Silpnumas pakirto. Man pakilo karštis, visą savaitę sirgau, kliedėjau, o kai pagerėjo, iškišusi nosį pro langą išvydau naujo garažo statybas. Nykštalas prasmego skradžiai, o gydytojai man atrado širdies ūžesius.

Tą vasarą pirmąkart važiavau į sanatoriją „širdininkams“.