Gerti dulkintis, dulkintis gerti

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Charles Bukowski. Paprastos beprotybės istorijos. Apsakymų rinkinys. Iš anglų k. vertė Marius Burokas.
K.: Kitos knygos, 2011. 294 p.

„Toks darbas buvo, kad reikėjo klientų laukt, tai skaičiau knygas, – sakė man iš matymo pažįstamas skinas prie lauželio Alytaus parke. – Tas Bukowskis – galvojau, kad bus gerai, bet po kurio laiko atsibodo: rašo vien kaip geria ir pisasi, gėriau gėriau, tada pisausi, tada vėl gėriau…“ Ir, žinote, nepaisant debiliškų oponento politinių pažiūrų, šia tema visiškai negaliu jam paprieštarauti.

Pradėkime nuo to, kad Bukowskis yra prastas prozininkas. Tikrai nežinau, kaip yra su jo poezija, poezijos skaitau labai mažai – nes dažniausiai (ne visada, nepulkit bėgti į Lietuvos paštą mojuodami pykčiu varvančiais vokais; dažniausiai) ji būna įdomi tik tiems, kurie ją rašo, ir jų katėms. Bet žmonės, kurių nuomone pasitikiu, kalba, kad jo poezija tikrai gera. O ir „Paprastose beprotybės istorijose“ pats ar kitų lūpomis save geru ar geriausiu regiono ir laikotarpio poetu / rašytoju – regiono plotas ir laikotarpio ilgis priklauso nuo užplūdusios vidinės didybės – vadina mažiausiai dešimt kartų. Bet prozininkas jis prastas, ir „Paprastos beprotybės istorijos“ tai dar kartą įrodo.

Pasakymas „nemoka gyventi“ skamba didaktiškai ir seniokiškai, bet Bukowskis iš tikrųjų nemokėjo gyventi. Neturiu omeny alkoholizmo, asocialumo, didybės manijos, polinkio į perversijas: visa tai būtų tiesiog nuostabu, jei tik tame sociopatiškame elgesyje būtų individualumo, tikrosios paniekos visuomenei, užuominų į fauno gyvenimo būdą, linksmybės ar à la Camus nihilizmo. Bet Bukowskio pašlemėkiškumas – gana vienpusiškas, kad būtų peržengta riba tarp poeto ir šikniaus. Taip ir dainavo „Modest Mouse“: „Ir jo, žinau, visai neblogas skaitalas, / Bet, Dieve, kas norėtų būti tokiu šikniumi?“ Vienoje novelėje Bukowskis džiaugiasi, kad jam tekusi šlovės dalis nepernelyg sunki, kad, skirtingai nei Henry Milleriui, jam nereikia matyti prieš namus stovyklaujančių gerbėjų. Aš sakyčiau – paprasčiausias nemokėjimas gyventi ir rašyti prozos, o ne atsitiktinai tekusi „normalesnė šlovės dalis“.

Gerai, ta kolosalumo aura, ji yra: „O-o, Bukowskis.“ Atrodo, kad sugebėjimas peržengti ribą tarp poeto ir šikniaus nesimaskuojant jokiu meniškumu būtent tuo metu ir toje vietoje, kur tabu turėjo būti laužomi (sena dainelė: JAV, 7–8 dešimtmečiai), buvimas nemadingam tuomet, kai nemadingam būti buvo madinga, tą aurą jam ir pelnė. Na taip, 10-ojo dešimtmečio vidury buvo kilę protestų prieš „Byvį ir Tešlagalvį“ per LNK, bet laikai keičiasi, ir tai tampa nebe taip svarbu. Ir nuo to, kad šis skaitalas nebijo savęs vadinti skaitalu, kad rašytojas nebijo peržengti nerašytojiškumo ribos, kad „teškia“ neva „žiaurią tiesą“ apie tai, kaip visi apsišiko, aš nedrėkstu. Been there, seen that*. Teks stengtis labiau arba mokėti grynais, Bukowski.

Intelektualumu neatmieštos černūcha ir pakazūcha iš tikrųjų jaudina mažai. Bukowskis skundžiasi, kaip niekur nebeliko tikrų rašytojų ir visi išsipisinėja, bet taip labai ilgisi hemingvėjiškos kūrybos, kad įmano net pasikalbėti su juo. Dar pasirenka „filminį“ rašymo stilių, kuriame kiekvienas viskio gurkšnis reikšmingas savo nereikšmingumu, o seksas apsiriboja perkamumu ir prievarta. Rašytojas, t. y. Bukowskis, gyvena cinema noir detektyvo gyvenimą: cigaretės, prietema Kalifornijoje ir moterys gražiomis kojomis, „tik prasivėrus biuro durims žinojau, kad įeina bėda“. Ten, kur tikėtumeisi nevykėlio manifesto, atsisakymo galvoti ir rašyti remiantis laimėtojo–pralošusiojo santykiu, randi tik tą „žiaurią tiesą“, kuri yra ne tik žiauri, bet ir žeminanti, nes jai pasiduodama: nevykėlis nori būti vykėliu. Čia senis perlenkia būtent tą lazdą, kuri ir daro jį seniu: „Ot tai būdavo laikai, / įkiši ir palaikai.“ Keturi įvarčiai svarbiausiose mokyklos varžybose, o dabar – gerti gerti, pistis pistis.

Žodžiu, ant šio bekatarsio rašymo nelabai išeina net pykti. Gal iš čia ateina ir jausmas, kad tiek Bukowskis turėjo egzistuoti, tiek ši knyga turėjo būti Mariaus Buroko išversta į lietuvių kalbą. Gali būti, kad nežavintis paprastumas ir visa apimančio nuobodulio filosofija, kurią dažniausiai puošia šlykštumo estetika, iš tikrųjų turi savo vietą po dangumi ir netgi privalo būti kišama mums per gerkles, paneigiant visus padorumo ir įdomumo sfinkterius. Ginant Bukowskį, galima pasakyti, kad bent ketvirtadalis šito lengvo skaitalo yra iš tikrųjų įdomus, labiausiai – ten, kur konstruojama mažiausiai arba, atvirkščiai, daugiausiai. Fantastinės novelės, novelės apie kalėjimą, pasišnekėjimai ir situacijos vertinimai su kuo mažiau manieringumo ir tiek nuobodžių, kad vemti verčiančių vėmalų – štai dėl jų gali pajusti, kad šitas senas hipsteris vis dėlto buvo mums reikalingas. Bet jam nepatinka būti reikalingam, nepatinka rašytojai, nepatinka rašymas, nepatinka žmonės ir nepatinka gėrimas. Labiausiai Bukowskiui patinka nepatikti ir kai jam kas nors nepatinka. Ir duok Dieve jam sveikatos.

___

Bet mums nebebaisu

Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2011. 216 p.

Keisti laikai buvo tas tikrasis Šaltasis karas, kai žmonės iš tikrųjų bijojo būti per kelias akimirkas fiziškai ištirpdyti. Po Antrojo pasaulinio karo tai atrodė taip įmanoma, kad pokarinės kartos psichologija buvo visam gyvenimui pažymėta, o po-pokarinė karta tapo gausiausia būtent dėl tos baimės skatinamo veislumo. Atviriausiai apie tai yra prisipažinęs Jimas Carrollis, bet esu tikras, kad būtų galima atrasti dar bent kelis rašytojus, kurių visą gyvenimą ir kūrybą stūmė būtent tai, kad štai ruskiai nepaskambinę paleis raketą ir – pizė. Todėl reikia hedonistiškai mėgautis visomis įmanomomis pizėmis ir mūzomis…

„Beždžionė ir esmė“ buvo parašyta 1948-aisiais. Vos pora metų po Didžiausiojo karo buvo puikus metas ryškiosioms antiutopijoms (Orwello „1984-ieji“!). Šią parašė profesionalus antiutopijų rašytojas (sąskaitoje – mažiausiai keturi variantai, kintantys atsižvelgiant į tos dienos aktualijas, kaip laikraštis), vėliau – kultūrinė ikona ir narkotikų advokatas (mano nuomone, geriausia ir sveikintiniausia dalis) Aldous Huxley. Reiktų pasakyti, kad Huxley gyvenimas buvo nužymėtas „dvasios aristokratija“ ir britų intelektualams būdingu požiūrio tašku. Taigi, atskaitos taškas – Britų imperija. Pasaulis už anglakalbystės ribų egzistuoja menkai, kaip papildinys anglosaksiškajam – kad būtų iš kur importuoti įkvėpimą, naftą ir dramblio kaulą. Moraliniai imperatyvai taip pat tie patys: žmogiškumo pažanga, romantika ir monogamija, moksliškumas, tikėjimas būties prasme ir žmogaus, kaip dvasingos būtybės, aukštąja paskirtimi, neatskiriant pastarosios nuo kūniškumo. Ak, tiesa, tuo metu Huxley jau gyveno Los Andžele, tad penktojo dešimtmečio holivudiškumo čia niekaip nebus išvengta.

Bėda, kad Huxley iš tikrųjų rašė kiek per daug antiutopijų, grūmojo lyg pranašas nuo kalno: „Jei toliau šitaip, visiems bus šakės!“ Situacija pasikeičia, keičiasi ir pamokslas, sukasi it vilkelis, lyg feisbukas, kur penkių minučių svarbos naujiena („Oralinis seksas sukelia gerklės vėžį“) tas penkias minutes yra pati pati svarbiausia. Neišvengiamai, pagal berniuko, šaukusio: „Vilkas!“, pavyzdį, dėl tokio Huxley dėmesio sutrikimo sindromo jo antiutopijos ėmė ir prarado įtikinamumą. „Puikus naujas pasaulis“, beje, buvo puikesnis nei „Beždžionė ir esmė“. Ten mus pasmerkė mūsų norai, o ne mūsų baimės: įspūdį paliko trumpieji jungimai idealiame pasaulyje ir puikūs žmogiški dalykai, kurių turėtumėm atsisakyti dėl tobulybės. Privertė susimąstyti: kokio pasaulio mes iš tikrųjų norime?..

Bėda, kad Huxley nusprendė praslysti paviršiumi. O kur dar forma: autorius trypčioja abiejose linijos pusėse. Filmiškumas ar klasikiniai kultūros idealai, simfonijos ir Shelley poezija? Žmogų keičianti meilės istorija (pasikartojantis motyvas abiejose antiutopijose) ar socialinio ir politinio modelio aprašymas? Natūralus seksualumas ar savo poreikių ribojimas bendruomenės labui? Jei tai būtų tikras konfliktas tarp juoda ir balta, tarp kniaukiančių kačių – būtų puiku, bet šiuo atveju tai tik „kultūringas“ stovėjimas abiejose pusėse, o stovėjimas, ypač „kultūringas“, pūdo net vandenį.

1948-aisiais, tikiu, tai buvo įdomu ir nauja. Gali būti, kad visos post-apokaliptinės branduolinės antiutopijos iš dalies yra paremtos „Beždžione ir esme“, bet to nebegana. Žmonėms nebebaisu pasidaro greitai: nebesibaiminame atominio karo taip pat kaip ozono skylės. Dabar baiminamės pasaulinės finansų krizės, korporacijų ir visuotinio atšilimo, ir visai teisėtai. Pinigai taip visus sujungė, kad atominis karas gali būti nenaudingas metinei pelno maržai. Mes turime naują apokalipsę, ji atskris ne balistine raketa, ji privažiuos juodu leksusu ir dėvės bankininko kostiumą. O tą senąją mes matėme bent dešimtyje kompiuterinių žaidimų.

Apsvarsčius visa tai, nenuostabu, kad knygos tekstas išspausdintas ypač didelėmis raidėmis. Nes tai – antiutopijos ir apokaliptikos pradžiamokslis, naiviausių pasaulio po pasaulio žūties vizijų įvadas. Labai gudriai šis praslydimas įvilktas į mėgėjiško kino scenarijaus rūbus – taip išsisukama nuo griežtesnių kokybinių vertinimų. O apskritai: taip, taip, visi mes beždžionės. Taip, taip, aklas progresas pražūtingas. Taip, taip, nei ruja, nei drovumas nėra mūsų išsigelbėjimas. Taip, taip, religija ir valstybė yra du kraujuoti kalavijai. Taip, knyga bus perkama ir skaitoma. Pirmiausia dėl lengvumo ir Huxley gaubiančios aureolės, kad net „paprastas žmogus“ jaustųsi supratęs didįjį protą ir pagilėjęs pats. „Kitos knygos“ galės apmokėti šildymo sąskaitas. Gali būti, išleis kokią nors žymiai gilesnę, žymiai mažiau vienpusėje pasaulėžiūroje įkalintą, aktualumo nepraradusią, nebe analizės pradinukams skirtą knygą, iš tikrųjų atitolinsiančią mus nuo apokalipsės – kad ir paskutinę Henry Millerio trilogijos dalį, m?

___

* „Ten buvau, tą mačiau“ („Nieko naujo“) (angl.).