Debesų prižiūrėtojai
SIGITAS GEDA
2008 metai
Lapkričio 1, šeštadienis
Vėlinių aidai
Visad juk taip būna: geros žinios eina išvien su blogomis. Pramaišiui.
Paskambino B. K., kad mūsų bendras kūrinys „Paskutinės pagonių apeigos“ ir toliau sėkmingai „eina per pasaulį“. Regis, rašiau, kad lietuviškai jos atliktos net Čilėje, o slovėnai atsiuntė jam kasetę su vaizdo įrašu.
Dabar gi – grįžo iš Amsterdamo.
– Matytum, kaip gražu! Šimtas atlikėjų didžiulėje salėje ir – viskas skamba lietuviškai!
– Kada mes jį rašėme?
– 1976… Atsimeni, visi mus vadino durniais…
– Kur jau čia pamirši.
– O dabar visi ragina atnaujinti operos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymą Vilniaus operos ir baleto teatre (buvo Kauno dramos teatre 1984 m.).
– Tai reik daryt, jei rimti profesoriai ragina…
– Kur jau man! Nemoku organizuoti.
Jis ką tik grįžo iš Rodukos sodžiaus, ne per toliausia nuo Merkinės. Ten palaidota jo žmona ir sūnus Julius.
– O kaimynas, – sako, – sudegė. Su visa sodyba.
– Kaip sudegė?
– Tėvas buvo miręs, sūnus pargrįžo iš Merkinės. Gyveno vienas. Nieks nežino, kaip ten buvo. Matytum, kaip baisu. Nieko nelikę. Tik pamatų akmenys. Sūnų rado šliaužiantį, jau nudegusia galva…
– Gaila žmogaus.
– Ir man gaila. Sėdžiu, verkiu ir geriu degtinę už jo vėlę. Ačiū, kad su manim pakalbėjai. Kas manė, kad „Apeigos“ bus geriausias kūrinys? Tiesa, prof. Ant. sako – „Strazdas – žalias paukštis“.
Dabar Bronius baigė operą pagal Donelaičio „Metus“.
Visų šventų dieną
Kunigas Algirdas D. priminė senovės mintį, kad žmogus jeigu išmoktų mylėti – taptų nemirtingas.
Iš vykusių palyginimų
Mergaitė, iš tų, kurios dabar vadinamos „uniseksu“, – pusiau berniukas iš išvaizdos. Ją vedė vos prakutęs verslininkas, kuris per 14 metų tapo milijonierium. Uniseksas tuo tarpu nežinia ką darė. Lygindavo vyrui marškinius, tarkime, vienu metu norėjo pradėti prekybą užuolaidomis. Draugė suniekė:
– Nei tau pavyks, nei ką.
Po tų 14 bendro gyvenimo metų vyras metė jai ant stalo 2000 litų ir… išėjo pas kitą.
– Tu esi niekas!
Dabar uniseksas verkia, skundžiasi, stačiai nežino, ką daryt. Viena moteris, jos skundų prisiklausiusi, metė:
– Matai paukščius, kurie aukštai skraido? Net jeigu ir verkia, tai jų niekas negirdi. O žvirbliai apačioj čirškia, čirškia…
– Tai nori pasakyt, kad aš žvirblis? – pyktelėjo uniseksas.
– Ne, aš tik kalbu…
Tuotarp naujai išrinktajai vyras kasryt veža gėlių, o marškinius lyginti – į spec. įmonėlę…
Ir kitas atvejis. Panašus. Turtingo vyro žmona, paauginusi vaiką iki 3–4 metų, metė:
– Atrėžk mano verslo dalį. Kitaip aš liksiu be nieko.
Dabar pati jau milijonierė.
Teismai ir žmonės
Dabar man skambina keisti žmonės. Dažnai – perėję visas kalvarijas. Kaip šiandien – moteris iš Kauno. Pavardė, regis, Mažuolienė, jau garbaus amžiaus. Sako:
– Tik neįtarkit. Aš slaugau savo motiną 92 metų… Perėjau 16 teismų, ligota būdama. Manau, kaip atlaikysiu. A. a. tėvukas sako: „Kai reiks, tai ir sveikatos atsiras.“
Viskas praėjo, įsivaizduokit, esu sveika. Ar kad tėvukas pranašingas buvo, ar kad dėdė kunigas Prienuose už mane meldėsi.
Iš aktoriaus gyvenimo
– Vieną kartą susinervinau ir pradėjau šaukt: „Pavargau, išeinu iš teatro.“ Režisierius: „Varyk, varyk, o mes tau iš paskos!“
Lapkričio 3, pirmadienis
Svetimi suvokimai
Ir vėl prisiminiau L. Tolstojaus mintį apie tai, kad didžiausia (ar aukščiausia) tiesa, Dievo duota suvokti žmogui, yra suvokimas, kad gyvenimas neturi prasmės.
Šiandien paupy sutikau įkaušusį dailidę Audrių ir kai jis ėmė klausinėti, kiek knygų esu parašęs, mestelėjau:
– O kur jas dėt? Mėtau pro langus…
Žmogui akys išsiplėtė:
– Betgi jūs čia vienas toks!
Atėmiau iš žmogaus vilties šmotą!
Svetimi pasakymai
Kas pirmas ištarė:
– Duokit žmogų, o nuodėmių mes surasim.
Surasim.
(Satanizmo ištakos.)
Lapkričio 4, antradienis
Pašaukimas
Galop, tegul ir keikdamas, burnodamas pats save, rašantysis pamato, kad daugiau nieko kito nepadarys, stačiai pasmerktas rašyti.
Prisiminiau, kad andai ties centriniu knygynu Vilniuje taip dejuodavo Grigorijus K.:
– Vyskas, Sigytai! Daugiau nieko neparašysiu.
Tai buvo prieš 20–25 metus, o kiek per tą laiką prirašė?
Siaubiakas!
Šitai sumaniau užrašyti (dėl viso pikto) per vargus baigęs du ciklus (ar poemas) „Roplio balsu“ ir „Siauraplyšė“. Suvokiau ne veltui studijavęs erotinę tapybą ir piešinius, kopijavęs, imitavęs. Nesąmoningai ėjau ta kryptimi – sukurti erotinę lyriką. Nei aš čia, žinoma, pirmas, nei paskutinis. Savybė? Nebent viena – sonetiškumas. Suerotintas sonetas, ties porno riba. Ant ribos. Atvirumas, daug kas „apnuoginta“ arba daugiau nuogybės, kaip kad visur mūsų dienomis.
Apie laimę
Kartą kažkas paklausė generolą de Gaulle’į, ar jis siekia laimės. Generolas atsakė net nemirktelėjęs:
– Ar jūs mane laikote idiotu?
Tik dviejų žmonių artimas ryšys – meilė – suteikia gyvenimui prasmę. Tuotarp meilės bruožai yra aistra, intymumas ir atsidavimas. Džiaugtis mylimo žmogaus sėkme, žavėtis jo darbais ir skatinti jį.
Tai privalu abiem pusėms.
Lapkričio 5, trečiadienis
Tai, ko nežinojau
Vakar „Mažosios studijos“ laidoje P. M. papasakojo, kad po revoliucijos, kai buvo žudoma „iš eilės ir be eilės“, o už grotų atsidūrė ir garsus rusų poetas N. Gumiliovas, dar buvo bandymų kreiptis į patį Geležinį Feliksą (Dzeržinskį, kilusį iš Vilniaus), kad šis atsižvelgtų į retą talentą etc.
Kur tau!
Už tai, regis, rusų inteligentija niekad neatleis šitam ČK budeliui.
Poetai visad „nepatogūs“ – savo gyvenimo būdu, vaikščiojimu pavojinga briauna, rizika. Žodžiu, arti nusikaltimo… Betgi „teisėtumui ir teisingumui“ nusispjauti į tai.
Amžius, sveikata? Niekam tai nerūpi kalėjimuos.
Talentas – sukelia tiktai šypsnį.
Nuopelnai – tam, kad būtum pasodintas.
Neatsižadėk tiurmos!
Jeigu nori persigraužt venas, lįsk po antklode. Klaustukas – nemiegantis stukačius gal neišgirs. Kalinio viltis.
Draugystė
Žmogus gyvena ir, žinoma, turi draugų. Daugiau ar mažiau. Deja, tai iliuzija. Jeigu kas atsitinka, žmogus įsitikina, kad labai senas pasakymas galioja:
– Tie, kuriuos tu laikai savo draugais, ne visada yra tavo draugai.
Didžiuma jų bėga pirmieji. Ir nėr ko stebėtis. Stebėtis reikia tuo, kad Dievas turi kaži kokią „atsargą“. Atsiranda kiti, užstojantys tave nelaimėj.
Taip surėdytas pasaulis: tragiškai ir juokingai.
Lapkričio 6, ketvirtadienis
Gerieji pasakymai
– Nesu tokia įžūli, kad Dievo skirtą dovaną – gyvenimą – mesčiau jam atgal kaip kokį kamuolį… – pasakė moteris, iškentusi vyro žūtį ir pati norėjusi pakelt ranką prieš save.
(Kaip žmonės ištveria likimo smūgius.)
Trimis eilutėmis
Žinau, kad nesu didžiavyris, Kaip tie, kur išėjo, naktie, Metę išdidų sudie.
Apie meditacijos esmę
Pavyzdžiui, žiūrėjimas į žolę, vandenį ar rožę.
Reikia būti kvailam, kad keliaudamas iš vienos vietos į kitą prarastum amžinybę trunkančius potyrius.
Kūryba
Dabartinė žmonių kūryba (ir gera, ir prasta) vienaip ar kitaip užkoduoja ateitį.
Kada nors tai bus priimta, tai kas, kad dabar atmestinai atrodo.
Kurti reikia dieviškus dalykus, kurie leistų mums gintis, o ne pulti. Reikia vengti vieno kodo.
Vilnius
Nemanau, kad jį lengvai galima aprašyti ar apdainuoti. Tai daugialypis ir daugiaveidis miestas. Ypač gražus rudeniškam apšvietime. Pamaniau, kad tik čia galime įgyti istoriškumo jausmą. Kuriančiam žmogui tai leidžia formuoti savo poli-stilistiką. Už tai, kad pajutau daugybės formų žavesį – dėkingas daugelio amžių architektūrai.
To nebūčiau įgijęs kitur.
Iš Vytauto Kavolio
Viena jo mintis apie tai, kad „Dievui priklausoma tol, kol nepajėgiama iš savo egzistencijos pagimdyti kitų dievų“.
Ar turima omeny „išsiauginti savąjį Dievo pavidalą“ – savą Dievą?
Ar priklausomybė vienatiniam Dievui kertasi su savuoju pavidalu?
Mano galva, savas dievulis pats išauga mumyse.
Prancūzų rašytoja
Neatsimenu, ar tikrai taip rašoma jos pavardė – Anaïs Nin, bet viena jos mintis tikrai įspūdinga: „Vienintelis išsigimimas yra nesugebėjimas mylėti.“
Apie tai visiems mums verta susimąstyti. Malonumų amžius ištrynė šią savybę. Kaip kad ir tai, kas taip tvirtai buvo sukabinta su „siela, širdimi“.
Galop – visuotinė jausmų (emocijų) atrofija. Dvasinio (sielų) prieraišumo, sielų giminystės, aukos, atsidavimo sąvokos.
Žmonės renkasi, jų galva, lengvesnį kelią. Aš pats kasdien klausydamas populiariosios muzikos (kaip fonas – įjungtas imtuvas virtuvėje) pajutau, kad didžiojoj, aukštojoje muzikoje man „per daug tragizmo“.
Aš sunkiai ištveriu. Kasdienybė ir klasika? Mus apsupęs pasaulis kaišioja lengvesnius dalykėlius.
