Paauglio memuarai

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Henry Parland. Sudužo: apie „Velox“ fotopopieriaus ryškinimą. Romanas. Iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. V.: Apostrofa, 2011. 156 p.

Tarpukariu Europą purtė hormonų audros: kaip gamtos šaukiamas paauglys, ji turėjo apsčiai tikėjimo savimi, ateitimi, menu, pažanga, modernizmu, kinu, dekonstrukcija, analize ir psichoanalize, bohema ir gyvenimu.Žvelgiant iš dabarties pozicijų, to laiko rašytojai atrodo naivūs, bet kartu ir labai žavūs, smagiai strikinėjantys tarp trijų laikų ir vienu metu būnantys visuose. Iš praeities, aristokratijos ir aristokratiją pamėgdžiojančios buržuazijos juos kur kas labiau nei mus tiesiog juokingai spaudžia manieros, džentelmeniškumo, viešojo spektaklio ir raiškaus kalbėjimo kanonai. Ateityje – viena prie kitos sušokusios pažangos ir pražūties nuojautos. Dabartyje – modernizmas, futurizmas, pozityvizmas ir bohemiška, šiandieninė „iš naujo“ po Didžiojo karo prasidėjusio pasaulio jaunystė. Neišeina kitaip, kaip tik susimąstyti: o jei ateitis nebūtų buvusi tokia, kokia buvo, jei viskas ir būtų tekėję ta vaga, kuria tekėjo – jei tik tai būtų buvę įmanoma – kas tada?..

Lyg laikai nebūtų ganėtinai paaugliški, štai jums ir kitas paauglys: Henry Parlandas, Suomijos švedas, už pomėgį gyventi iš Helsinkio ištremtas į provinciją – Kauną. Kaip tikėjausi, taip ir buvo: trumpa H. Parlando biografija knygos gale ir paieška internete pasirodė esančios kur kas įdomesnės nei jo romanas „Sudužo“. „Ši knyga gali būti Marcelio Prousto plagiatas“, – pripažįsta autorius ir bemaž nė kiek neklysta. Kaip prustiškas paauglys, pradėjęs itin taikliai vertinti pasaulį iki tol nepastebėtomis įžvalgomis, H. Parlandas rašo apie žmones ir gyvenimą taip, tarsi tai būtų prie balto audinio prismeigti drugeliai. Nors nemažai pastebėjimų ir analizių juokingos, švelniai ir jautriai dekonstruojančios, knygą gniaužtuose laiko klasikinio romano forma. Jei ne ji, tai būtų Daniilas Charmsas – į kurį H. Parlandas panašus savo eilėraščiuose. Dabar tai – pernelyg manieringas pasakojimas apie pernelyg paprastą istoriją, į kurią įvairovės ir pasiekiamumo išlepintas skaitytojas, kritikas, autorius atsilieptų: na ir?.. Kodėl daliniesi šia informacija?..

Nuo stebėtojo pozicijos priklauso labai daug. Revizionizmo vaikai, tokie kaip aš, žvelgdami iš dabarties dramblio kaulo bokšto, romaną „Sudužo“ pavadintų įnirtingos grafomanijos, lengvosios modernistinės literatūros ir klasikinės manieros kokteiliu. Jį suplakė paauglys iš Suomijos, kuriam, matyt, baisiai reikėjo parašyti knygą. Protarpiais, analizuojant šokį, rašytojo vaidmenį, savanaudiško svetimumo apkrėstą poros santykių istoriją, čia blyksi vertingi ir įdomūs epizodai, bet apskritai – ne. Tiesiog ne.

O dabar – požiūris iš istorinių pozicijų, nuo devintosios cirko kėdžių eilės žvelgiant į dramblius ir klounus. Iš šios perspektyvos romanas yra vertingas jau vien pačiu egzistavimu, kaip iš lengvo plieno ir nikelio nukaldintas paminklas modernistinei analizuojančiai Suomijos švedų, rašančių Kaune, literatūrai. Tai bendrojo Šiaurės Europos mentaliteto ir jo skirtumų, priklausančių nuo imperijų įtakų, liudijimas tada, kai šis nebuvo susiformavęs netgi labiau nei dabar. Galbūt net šiokios tokios noir filmų ir literatūros ištakos pasaulio kampe. Istorija, prasidėjusi po Didžiojo karo ir trukusi iki Didžiojo Tėvynės karo, buvo pernelyg trumpa, kad ją pamintumėm, ir pernelyg spalvinga, – mat viskas vyko lyg tikriems paaugliams, lyg pirmą kartą, – kad neviliotų. Kaip atradimas, kaip nuslėpto laikotarpio atspindys, tegul ir beviltiškai kvailas technika, atminties selektyvumu ir gyvenimo sąlygiškumu susižavėjęs saulės zuikutis, ši į lietuvių kalbą išversta knyga – vienas iš literatūros įvykių provincialioje šalyje, kurioje paskutinius dvejus savo gyvenimo metus nuobodžiavo H. Parlandas.

___

Išminčiaus memuarai

Czesław Miłosz. Gimtoji Europa. Esė. Iš lenkų k. vertė Juozas Tumelis. V.: Apostrofa, 2011. 352 p.

Apie vieną svarbiausių panašiose geografinėse plotmėse gyvenusių autorių dauguma mano bendraamžių, o iki šiol – ir aš galėjome pasakyti tiek, kad mes jį žinome. Gimė Lietuvoj, gavo Nobelio premiją, labai svarbus, bet kuo – mums menkai rūpi. Dar – kad pastaruoju metu Vilniuje pilna plakatų, iš kurių Miłoszas* žvelgia spalvotu Hanibalo Lekterio žvilgsniu. Priežasčių šiam viešam slaptumui galima surasti daug. Lenkas. Jaunystėje – aršus kairysis, vėliau – Lenkijos Liaudies Respublikos pasiuntinys. Pernelyg intelektualus, per daug paslapties, sakiniai per ilgi, kad būtų galima per gerklę sugrūsti visiems „nesusiformavusiems“ mokyklų programose. Žodžiu, istorijos vaiduokliai šį puikų autorių iš lietuvių galvų kaip reikalas išcenzūravo. Skaitykit Žemaitę ir būkit patenkinti.

Pretenduojantys į išsamumą ir tikrą analizę, tuo labiau interpretaciją, „Gimtajai Europai“ turėtų rašyti ne recenziją, o atskirą knygą. Trumpai aptarti tai, ką skaičiau ir bemaž kasdien permąstydavau gerą mėnesį, galima nebent tam tikrais jausminiais įtarpais – o įžvalgos katarsį Miłoszas gali sukelti ne ką prastesnį nei kiti iš tikrųjų didieji.

Pozicijos, iš kurių į Europą žiūri Miłoszas, vertintinos dvejopai. Apatiniame knygos viršelyje teigiama, neva tai „ne išpažintis“. Na jau, na jau. Tai išpažintis, bet rašoma suaugusio ir išmintingo, būtent to žmogaus, kuris taip niūriai susiraukęs viršelyje. Vadinasi, pretenduojama į nuoseklumą, atsisakoma detalių, kurios galėtų pasirodyti nereikalingos, sentimentalios, nelogiškos, ir, lyg to dar būtų negana, metodiškai paaiškinamos tokio pasirinkimo priežastys. Vadinasi, žvilgsnis iš perspektyvos-analizė; tokią esė galėčiau apkaltinti nejautrumu, gyvenimo skonio atsisakymu, bet – bet nekaltinsiu. Miłoszo išpažintis kartu yra ir pasakojimas apie tą Europą, kuri buvo labai svarbi, bet labai užmiršta, kaip mužikas, tvarkantis bajoro sodą: apie lenkiškosios kultūros, lietuviškojo** palikimo Europą, amžinąją kryžkelę. Jis neatsisako sentimentų, tiesiog įvelka juos į pagarbos rūbą – savotiškas suaugėliškas būdas parymoti rūpintojėliu, irgi šiek tiek suaugėliškai teikdamas nepamatuotą svarbą arklui, knygai ir lyrai, prisimindamas draugus, ypač išsamiai, ypač neadekvačiai plačiai – tuos, kuriuos jis laikė ypatingais.

Miłoszas spaviedojasi skausmingai, bet neskausmingai, kaip tikras lenkiškos katalikiškos kultūros palikuonis, jo išpažintis nedegina skrandžio opos skausmu ir yra atliekama iš distancijos, kaip žiūrint į kitados mylėtos moters lavoną. Ar toks jis buvo visuomet? Vargu ar būtų įmanoma kaltinti tą, kuris pergyveno didžiuosius XX a. kataklizmus ir susipainiojo juose, lyg ieškotų išganymo, vienos koncepcijos, atsakančios į nesibaigiančius klausimus. Nenorom tokiose situacijose tenka rinktis geriausią iš blogiausio, iš pradžių dvasiai nepritariant, bet per laiką įmanoma priprasti. Nuo jaunystės liko temų, kurių liesti nevalia. Todėl tarsi atsiprašydamas autorius nesileidžia į pernelyg gilius tautinius svarstymus: bet kokios aršios įžvalgos apie geografinės platumos, istorijos, kalbos, kultūros neišvengiamą įtaką atskiram individui, ypač probleminėje Rytų Europos kryžkelėje, yra tabu vien dėl galimybės, kad stiprieji jas panaudos prieš silpnuosius, o pastarieji, tapę stipriaisiais, atsakys tuo pačiu. Išjudinti prievartos sūpynių nenori niekas. Miłoszas mirė, o šališkosios įžvalgos, kaip galingoji istorija programuoja žmones, tebelaukia savo eilės.

Visgi smeigia jis labai taikliai, kaip ištreniravęs ranką strėlyčių mėtytojas, bet vaikišką džiaugsmą ir pasididžiavimą pergale keičia profesionalo kibirkštėlė, pakeltas antakis: „Žinojau.“ Rašo užkrečiamai, giliai ir kruopščiai, bet labai laisvai rinkdamasis žodžius – stiliumi, kurį nenorom, net paniškai bijodamas įtakos gali pradėti mėgdžioti. Nuoširdžiai ilgi sakiniai, kurie, sakė, užkniso mano draugus, geriausiai byloja apie norą pasakyti viską ir baimę ką nors labai svarbaus užmiršti. Labai svarbi ir pačios „Gimtosios Europos“ istorija: ją rašė LDK tradicijoje augęs lenkas, mokęsis Vilniuje. Sovietmečiu iš užsienio lapas po lapo siųsta knyga tapo protingu ir aiškiu pasipriešinimo priespaudai manifestu. Kokia dar knyga – net ne autorius, o knyga – galėtų geriau suprasti sudėtingą Rytų Europos likimą ir nuraminti tuos, kurie mato tiek daug problemų buvusioje vienybėje, kurie taip paniškai jos bijo?

Kas yra ta gimtoji Europa, pakrikštyta Rytų, kurios ne veltui iš Vakarų šiek tiek prisibijoma ir nesuprantama? Tai regionas, kuriame intelektualūs giminaičiai ima ir pasirenka skirtingas tautybes, ir ne bet kokias, o šalių, kurios nėra užmezgusios diplomatinių santykių. Čia net kalbų skirtumai žaidžia galios žaidimus, o idėjos, kurias vakariečiai drįstų mėginti tik turėdami geriausių norų, negrabiai brukamos visuomenei. Žalingai persenusios tradicijos čia laiko stiprų frontą, o iš jų bandantys išsivaduoti individai savo kančią ir sutrikimą teisina tuo, neva ąžuolai šiltnamiuose neauga. Vieni šaudo, kiti gelbsti, čia savi, visiškai nevakarietiški barbarai ir kilmingieji, ir ilgesingas žvilgsnis ten, kur vyksta viskas, o čia girdėti tik aidas. Dauguma iš viso nelabai supranta, ką daro, elgiasi taip, lyg Dievas iš tikrųjų būtų, o asmeninis gerumas ar žiaurumas būtų numatyti dar prieš jiems gimstant. Skausmas jau, žiūrėk, gal ir išrėktas, degtinė ne tik išgerta, bet ir išvemta, ideologijos perkeistos dešimtis kartų išorėje, porąkart – viduje, ir vienintelis būdas nekliedėti yra įstatyti save į nutolusio, pilkomis raidėmis užrašyto, bet viduje turtingo ir visa apimančio proto rėmus. Taip Miłoszas ir daro, beveik neklupdamas.

___

Riksmas tarp dirbtinių eilučių

Jurga Tumasonytė. Dirbtinė muselė. Trumpoji proza. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 112 p.

Arba esu per arti ir žiūriu ne iš tų pozicijų, arba esu per jaunas: man atrodo, kad iš „Pirmųjų knygų“ ši sulaukia išskirtinai daug viešojo dėmesio. Praėjo vos keli mėnesiai nuo knygos išleidimo, o galima priskaičiuoti jau bent šešias (dabar jau septynias, ha) recenzijas ir tris interviu. Prie to bus prisidėjusi ir pati autorė – taip, taip, ir aš ją pažįstu, o ir kaip būtų įmanoma nepažinti. Specialiai suskaičiavau: iš 19 istorijų esu girdėjęs 7, visas skaitomas pačios autorės. J. Tumasonytės pilna visur, ir tas pilnumas verčia labai smarkiai abejoti jos kūrybos verte. Žmonės, ypač nesijaučiantys saugiai kituose pasauliuose nei šis, literatūrinis, yra linkę imti tai, kas yra gana lengvai pasiekiama, ir savirinkodara, net jei autorius ją atlieka ne iš materialistinių ar oportunistinių paskatų, tampa neatsiejama pripažinimo ir viešumo dalimi. Gali būti, kad tie, kurie galėtų kritikuoti J. Tumasonytę, yra pernelyg mandagūs, pernelyg familiarūs („Aš nevertinu to kritiškai, man tiesiog įdomu, ką Jurga parašė“, – knygos pristatyme prisipažino man viena poetė).

Apskritai viskas čia yra pernelyg taip, kaip turėtų būti, ir tai kelia nemažai nerimo. „Rašyk.lt“. Filologinis išsilavinimas. Reklamos agentūra. Labai miela ir komunikabili asmenybė. Viešumas. Trumpoji proza, kuriai atleidžiamos nenuoseklumo ir interpretacijos trūkumo nuodėmės. Pasikartojantis ritmas ir dvi trys kulminacijos kiekviename kūrinyje, stipriai kertančios ironija arba skausmingumu. Visagalė paaugliška dekonstrukcija, išmetanti susvetimėjimą į krantą kaip žiopčiojančią žuvį. Siurrealistiniai pasažai, jei ką, galintys kontrargumentuoti kritikui: „Tiesiog nesupratai.“ Viskas pernelyg taip, kaip reikia, ir tai verčia abejoti, ar iš tikrųjų reikia.

Kad gaivalo čia yra, neigti neimsiu. Klasikinis remarkiškas riksmas tarp eilučių – pati stipriausia „Dirbtinės muselės“ vieta, ir kuo mažiau tos eilutės dirbtinės, kuo mažiau jas bandoma pritempti iki madingo, švaraus stiliaus, tuo geriau tas riksmas girdėti. Tas neapsikuopimas pasiekia apogėjų iš tikrųjų paprastai taiklioje, bet bene vienintelėje iš tikrųjų jaudinančioje novelytėje „Atspindžiai“. Esu prastas kritikas, nes neskaitau tikrai prastų knygų – paprasčiausiai saugau save nuo naikinančio nuobodulio. Ir vien dėl šios istorijos „Dirbtinę muselę“ skaityti buvo verta.

Kitose istorijose („Užkratas“, „Lipnumas“, „Nemarumas“, „Skaistykla“) konstrukcija, teksto sukalimas, dirbtinis jo aktualinimas visiškai užkemša bet kokias prasmės poras ir atskleidžia tokį banalumą, kad laikas „į stalčių“. Jei norisi ironizuoti gyvenimo būdo žurnalus, pensininkiškumą, pareigos prievartą ir visa apimančią infliaciją, būčiau linkęs rinktis vieną iš dviejų būdų: arba paprastai, aiškiai ir garsiai, bet motyvuotai pasiųsti visus, arba užkoduoti taip pašlemėkiškai / rafinuotai, kad pats nesuprasčiau. Nes paviršinė rašykiška ironija yra ėjimas į kaimo šokius vien tam, kad galėtum pasijuokti iš ten šokančiųjų.

Visiškai nenoriu nepakankamai įvertinti skausmą arba šaipytis iš jo, tuo labiau kad tas riksmas, kurį norėtų išrėkti J. Tumasonytė, iš tikrųjų, kaip ji sakė viename interviu, egzistuoja kolektyvinėje (ne/pa)sąmonėje. Gausybė žmonių norėtų rėkti, bet tik labai maža dalis (kuriai nepriskiriu nė savęs paties, bet tai nekeičia tiesos) iš tikrųjų tai moka – ir jie yra labai laimingi. Būtent todėl, kad Jurga irgi – tikiuosi, „dar“, o ne „apskritai“ – nemoka, esu priverstas sakyti, kad tai jau esu matęs ir kad tai nėra kažkas labai stebinančio ar naujo. Labiausiai nenorėčiau, kad išsipildytų kuris nors iš trijų scenarijų: a) pakirsta viešumo, sėkmingos savirinkodaros, šiltai apglėbiančio literatūros pasaulio, Jurga patikės, kad madingas rašymas ir dekonstrukcija yra viskas, ko reikia, ir nebandys savojo riksmo išlaisvinti, taigi, toliau leis į šią labai panašias knygas, taip tapdama dar viena; b) klaidingai pamaniusi, kad tokių knygų niekam nereikia, nustos rašyti, taip irgi tapdama dar viena; c) pats baisiausias: vieną rytą atsibudusi ji taip ir nesupras, kad jos gyvenimo ir mąstymo erdvė apribota pilkumos, darbo, lietuviškumo ir filmų, kuriuose juodos moterys rūko baltas cigaretes, ir, užuot pasirinkusi ją – tegul ir kantriai – praplėsti ar bent jau rėkti, vėl tyliai ir mandagiai, užtat labai sarkastiškai konstatuos, kaip tai beviltiška.

___

* Lenkiškų pavardžių rašymą lietuviškais rašmenimis siūlau susikišti į subinę.
** Mintyje neturiu dabartinės Lietuvos, šitą irgi galit susikišti.