Kūčių avižinis kisielius: arkliai, vėjai ir vėlės
NIJOLĖ MARCINKEVIČIENĖ
XX a. pirmoje pusėje avižinis kisielius buvo privalomas Kūčių stalo patiekalas, o kūčiukai, aguonpienis ir net žuvis dar nebuvo paplitę. Apie penkis nuošimčius šeimų be jo neapsieis ir šiemet, ypač šiaurės rytų Lietuvoje ir pamaryje. Apie avižų kisieliaus svarbą Klaipėdos krašte rašyta spaudoje; atkreiptas dėmesys, kad ir virtas jis ne bet kaip: „Kisieliui avižas grūsti pradėdavo kelias dienas prieš Kūčias. Grūsdavo piestose, kurias pirmiausia gerai apvalydavo nuo negerų dvasių, nes jose mėgdavusios važinėtis raganos. Grūsdavo visi šeimos nariai, kad visi ir visuomet turėtų avižų“ (Jaunoji Lietuva, 1936, Nr. 12). Avižų kisieliaus svarbą (ne tik per Kūčias) liudija ir senieji šaltiniai. Motiejus Pretorijus (1635–1707) „Senovės prūsų ekonomijoje“ iš valgių pirmiausia minėjo avižinį kisielių, avižinių kruopų čiulkinį, o iš XVII a. gėrimų – keptinį gėrimą iš vandenyje paraugintos duonos, rugių, žirnių ir avižų mišinio. Friedrichas Samuelis Bockas (1716–1785), pagarsėjęs penkių tomų veikalu „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinė gamtos istorija“, aprašė ir mėgstamiausius valstiečių valgius (avižinį kisielių (Kiessel), šaltanosius (Schaltenooss), šiupinį (Schupunis, Schuppine), iš avižų ir miežių pasidaromą alų, midų, rupią raugintą ruginę duoną. Jis rašė: „Kad ir kaip prastai lietuvis maitintųsi, jis žiūri, kad tai, ką valgo, būtų skanu ir švariai pagaminta.“
Kas tos avižos? Senovėje jos esą augusios kaip piktžolės. Lotyniškai aviža – avena; apibūdinama ji kaip tokia laukinė žolė. Tai vienas iš vėliausiai paplitusių kultūrinių augalų; mokslininkų teigimu (pavyzdžiui, Jono Krikščiūno), pirmaisiais mūsų eros amžiais jas pradėję auginti slavai, germanai, lietuviai ir latviai. Aviža gerbiama kaip vertingas maistinis augalas, naudotas ne tik kasdienėje mityboje, bet ir kaip priemonė nusilpusiems ligoniams gydyti. Liaudies medicinoje buvo pritaikyti ne tik avižų grūdai, bet ir sėlenos, želmenys, šiaudai. Pavyzdžiui: „Kojų niksterėjimą gydė avižomis. Tiltų k. Petras Kučinskas visada turėdavo atsargoje nekultų avižų. Ligonio paprašytas jis nuskindavo nuo avižos 15 grūdų ir bevardžiu pirštu skaičiuodavo tris kartus neatsikvėpdamas ir vis atstumdamas iš krūvelės po grūdą. Paskui visus grūdus surišdavo į skudurėlį ir pririšdavo ligoniui prie nikstelėtos vietos. Ligonis nešiodavo tol, kol pasveikdavo“ (Vytautas Galvėnas, „Liaudies medicina Valkininkų apylinkėse“, Kraštotyra, 1971). „Gydant vyrus nuo gumbo ant pilvo pakabindavo rožančių, statydavo uzboną. Jį, gerai įkaitintą ugnyje, dėdavo ant avižiniu kisieliumi pateptos odos. Toks uzbonas kartais pusę pilvo sutraukdavo į save ir laikoma tol, kol sukalbama dalis rožančiaus. Dažniausiai jo nuimti nepavykdavo, tekdavo pagaliu sudaužyti. Po tokios procedūros kaip ranka atimdavo gumbą iš ligonio“ (Pranas Juozapavičius, Dzindzakės žemei prabilus, V., 2009). Prieš keletą metų užrašiau pasakojimą: „Gal kokių penkių metų labai apkvarau – karščis, silpnumas, o an galo visų mani išmėtė vocim. Motulė ko cik nedarė, niekas nemačino… Teta iš Darželių prirodė – užšucykit avižinių šaudų ir tegu paguli tan vandenin… Medzinian kubilan užšucino šaudus ir dar ovažtai šiltan vandenin (su visais šaudais) insodzino, an viršaus paklodį užmetė. Necikėtai – akyse užsitraukė tos šunvotės ir ėmiau sveikc“ (Puvočių k., Varėnos r.). Pastebėta, kad avižos gerai veikia sergančius inkstų ir kepenų ligomis, gerina virškinimą, grąžina prarastą energiją. Avižos tiko ir svarbiems, aukojimo apeigose, magijoje naudotiems patiekalams – duonai ir alui – daryti. Avižainę duoną, alų minėjo Simonas Daukantas. Jie tebegyvuoja tautosakoje: „Išblyškęs kaip avižinis alus“ arba dainos žodžiai: „Padariau alutį grynų avižikių…“, „Prastas gyvenimėlis – duona avižinė, putra dirsinė.“ Avižų pieno sudėtis panaši į motinų pieno, todėl juo buvo girdomi silpnesni arba paliegę vaikai. Šios savybės, padedančios žmogui sustiprėti, buvo susijusios su išskirtine avižos kaip javo forma (neaukštas stiebas, žiedynas – išsiskėtusi šluotelė, trižiedės varputės), kuri nulėmė jos įsitvirtinimą tradicinėje kultūroje. Ji dažnai sužmoginama, pavyzdžiui, prakalba dainoje: „Aviža prašė gražiai pasėti, aviža prašė gražiai išakėti…“, ginčijasi: „Taip susiginčijo aviža su grikiu. Grikis avižai sako: „Kad mane būtų tavo daikte pasėję, tai gaspadorių iš namų išvaryčia – daug prikultų grūdų, nebūt kur dėt.“ O aviža: „O tave kai pasėjo, tai ir kisieliaus Kūčiai nepadaro“ (Ignalinos kraštas, V., 1966). Aviža nesutaria su miežiu: „Išaugo aviža su miežiu, ir jiej abudu augo, ir miežis pasistengė avižai mažo. Aviža nešiojas prieg sau susukus. Ir tada miežis, kada prispėjo anksčiau, skubinas in svirną pirma, o aviža užpykus, kad ją apgavo ir paliko, tai jinai kai paėmė pagalį, kai paleido in miežį, instrigo ir dabar nešiojas šypą“ (Merkinė, V., 1970). Aviža (javams retai tai nutinka) turi moteriškosios giminės vardą, jos varpoje glaudžiasi viena ar pora varpelių, kurios vadinamos jos vaikais. Apie Joniškį sakoma: „Kad avižos vaikas su vaiku, tai avižos bus skalsios.“ Iš sakmės aišku, kad aviža – „vieniša motina“. Dar ir dabar, jei motina niekur nesiskiria su vaiku, sakoma: „Tųsos kap aviža su bastruku.“ Gal iš dalies ir dėl to ilgai gyvavo tikėjimas, kad norėdamos lengviau pagimdyti avižas arkliams moterys turėtų nešti prijuostėje. Sapnuoti avižas – turto ir sėkmės ženklas.
Avižos su šutintais rugiais, miežiais, žirniais, kviečiais dėtos ir į svarbiausią Kūčių patiekalą – kūčią. Rytų Lietuvoje kadaise buvo paplitę šutintų avižinių miltų kukuliukai – šližikai, ypač senas apeiginis pasninko patiekalas, kurio svarbą lėmė sudėtingas ir ilgas gaminimo būdas, avižų patiekalų forma, spalva (etnologai yra atkreipę dėmesį, kad Kūčių valgiams būdingos tamsios, pilkšvos spalvos).
Aviža nesvetima ir Kalėdų laikotarpio tikėjimuose: Vilniaus apylinkėse Šv. Andriejaus dienos išvakarėse merginos lovas apsėdavo avižomis, tikėdamosi susapnuoti bernelį, ateisiantį jų kirsti. Tauragnų apylinkėse ūkininkai Kūčių dieną prie tvoros pririšdavo avižų pėdą sakydami, kad tai kūčia paukšteliams. Apie Kėdainius žinomas paprotys po Kūčių vakarienės nuimti šieną nuo stalo, padėti jį pastalėn ir ant to šieno dėti saiką avižų. Kalėdų rytą tą šieną ir avižas nešė į tvartą ir dalijo visiems gyvuliams. Tarsi ir pakaktų argumentų, kad aviža (ir maistas, ir auka) atsidurtų ant garbingo Kūčių vakarienės, senos žemdirbiškos ūkinių metų pabaigos šventės, stalo, idant suteiktų žmogui vilties, jog ir naujieji metai bus dosnūs avižų.
Maga aptarti avižų ir arklių sąsają. Ir „atsispirti“ nuo M. Pretorijaus užrašų apie arklių šventinimo paprotį, kai šeimininkai prieš Kalėdas žiemai uždarę arklius į tvartą švęsdavo metinę šventę: „Jis (puspūris) statomas ant aslos stubos viduryje, dugnu į viršų, ant jo padedamos plėškės, kamanos, apynasriai, taip pat šiek tiek šieno, o šalia – duona ir išvirtas gaidys. [...] šeimininkas sako, tepatinkančios Dievui šios dovanos, kurias jie suvalgysią, ir tegu jis atsilyginąs palaiminimu jo arkliams, taip pat gyvuliams. [...] Jis išgeria palabindamas ir ima žvengti kaip arklys ir lūpomis prunkšti…“ (Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3, V., 2006). Ar neatrodo, kad dalis šio arklių šventinimo papročio „nusėdo“ į Kūčių vakaro apeigyną? Ar ne todėl iki šių dienų užrašomas paprotys po Kūčių valgiais nukrautu stalu dėti arklio pakinktus, o ir šienas nuo stalo po apeigų būtinai nešamas į gyvulių tvartus? Plačiai paplitęs (bet retai vykdomas) tikėjimas, kad būtent arkliams negalima duoti šieno nuo Kūčių stalo. Kūčių vidurnaktį pirmiausiai ir svariausiai prakalbąs arklys… Knieti avižas (patiekalus iš jų) susieti su arklio simbolika. Juk avižos ir avižinis kisielius ant Kūčių stalo „atstovauja“ arkliui. Manoma, kad avižos kaip pašariniai javai Lietuvos (ir ne tik) ūkiuose įsitvirtino po mongolų-totorių ordų antpuolių. Jie įrodė, kad su eikliais žirgais įkuriamos galingos, milžiniškas teritorijas apimančios imperijos. Po jų invazijos avižos ėmė sparčiai plisti Europoje. Senovės germanų žiniuoniai pirmieji pastebėjo, kad avižos pastato ant kojų nuvarytus arklius, be to, jie avižine tyre ėmė maitinti ligonius ir patyrė išskirtinį jos poveikį sveikatai, taip pat suvokė, kad avižos padeda stimuliuoti protinę veiklą. Šios žinios greitai tapo žinomos ir mūsų krašte. Avižos kadaise vadintos totorkomis, tai irgi liudytų, kad į Europą jas atnešė mongolai-totoriai. Ar ne iškalbinga ši mįslė: „Po pilių kalnu totorkos šoka“ (kakalyje avižos džiūsta)?
Lietuvoje avižos priskiriamos prie duoninių javų (kaip ir rugiai, miežiai, kviečiai). XX a. pradžioje pagal pasėlių plotus jos buvo antros po rugių, bet maistui ūkininkai nedaug jų tenaudodavę. Jos buvo skirtos gyvuliams ir pirmiausia arkliams šerti. Lietuvoje sparčiausiai plito avižų rūšis, kurią žmonės vadino „vienašonėmis“ arba „karčiais“. Jų grūdai iš tikrųjų būna susitelkę vienoje varpos pusėje ir primena arklio karčius. Norint pagirti arklį sakoma: „Tavo arklys kaip avižinis.“ Suvalkijoje tiesiai sakoma, jog per Kūčias reikia valgyti avižinį kisielių, kad avižos derėtų ir arkliai blizgėtų.
Taip tarsi nejučia pereiname prie vieno iš pagrindinių Kūčių valgių – avižų kisieliaus – mitologizavimo. Beje, jį būtinai virė (ir tebeverda) baltarusiai, iš dalies ir lenkai, o latviams, vokiečiams toks valgis nežinomas. Lietuvoje (ir Baltarusijoje) iš avižinio kisieliaus paviršiaus spręsdavo apie ateinančių metų sėkmę. Gudai kisielių raugino, į kubilą su avižine mase įstatydami degančias žvakes, įmesdami karštus akmenis. Kalėdų laikotarpiu šis valgis sakralizuojamas dėl jau aptartos avižos kaip javo svarbos ūkyje (ypač arkliui) ir kisieliaus – avižinės masės, kuri kitą kokybę įgauna rūgimo proceso metu. Daiva Vaitkevičienė „Tautosakos darbuose“ 1998 m. rašė, kad rūgimas – fermentavimosi procesas, kurio metu veikiant šilumai valgis (duona) ar gėrimas (alus, midus) įgyja naują kulinarinę ir mitologinę kokybę. Rauginama tešla iškyla, išsipučia arba, kaip žmonės sako, ima gyventi („gyvena“, „šneka“). Mitiniame kontekste šis „gyvenimas“ negali vykti be tam tikrų sąveikų, kurios tekstuose reiškiasi kaip konkrečių mitologinių būtybių tarpusavio santykiai. Tai tinka ir aptariant avižinį kisielių. Jo, kaip ir duonos, rūgimą-gimimą galima „pavesti“ XVI a. Motiejaus Strijkovskio aprašuose minimai namų dievybei, kurią lietuviai garbina panašiai kaip Gabiją, vadina Rūgučiu (Rugczus, Rugiczus) ir laiko rūgščių patiekalų globėja. Į ją kreipiamasi, kad patiekalas įgautų gerą skonį. Tai galima pagrįsti tik netiesioginiais faktais, pavyzdžiui: kad avižų kisielių virdavo tik vyresnės moterys, jį raugindavo duonkubilyje, šiltoje, bet tik gerojoje (švariojoje) namų kertėje, užklojusios švaria drobule; buvęs garbės reikalas išgauti gerą rūgštį, kad masė gerai stingtų. Tikėjimai, kad neperžegnojus kisieliaus į jį įlenda velnias, rodytų, kad jis, kaip ir duona, buvo žegnojamas. Verdant kisielių dėl jo gerumo reikėjo kreiptis į kurį nors šeimos narį (deja, jau ne į Rūgutį). Julė Papinigienė, g. 1912 m. Krikonių k., Ignalinos r., prisiminė, kad jos motina, virdama kisielių, būtinai pašaukdavo kurį nors iš vaikų: „Jau mažiausių pasrenka (didesni jau žino), tai tadu jau šaukia: „Julia!“ Nu atsiliepi gi: „Ko?“ Tai tadu mama sako: „Išgraužk, kisielių maišau!“ Ir apie Joniškį šeimininkė, virdama, maišydama kisielių, garsiai ką nors iš šeimynos pašaukdavo vardu. Jam atsiliepus sakydavo: „Sėsk į raugą!“ Kupiškyje „kyselį raugiant deda iš pečiaus ištrauktos anglies. Mama vis pyksta, kad dabar avižiniai miltai per švarūs, reiktų dėt su visom sėlenom. O tuo metu, kai kyselį maišo, šaukia patį „pikčiausią“ ar mėgstantį sprečintis vaiką: „Nilyt, Nilyt, užrauk kyselį!“ Rokiškio apylinkėse irgi ieškota kuo piktesnio žmogaus, o šiam atsiliepus sakyta: „Aš kisielių maišau, dedu tavo rūgštį.“ Taip kisielius tarsi įdvasinamas. Šiuo atveju rūgštis siejama su žmogaus būdu, charakteriu. Manyta, kad piktesnis žmogus turi daugiau rūgšties. Juk apie pykstančią merginą sakoma: „Merga rūgsta kaip duona pūkšnodama“ arba „Kiti linksminasi, o tu rūgsti kaip kisielius.“ Pagal tai, kokį kisielių pavykdavo išvirti, spręsdavo apie „įdėjusios rūgštį“ moters būdą. Žemaitijoje avižinis kisielius vadinamas žiūre; gal šis pavadinimas kildinamas iš žodžio „žiūrėti“, esą rūgdamas patiekalas akėja – įgyja akis?
Ignalinos, Švenčionių apylinkėse vaikams valgant kisielių tėvai sakydavo: „Užviste baltų arklį.“ Apie Joniškį šeimininkė, išvirusi kisielių, šūktelėdavo kam nors iš namiškių: „Išsišiepk ir pamatysi!“ Reikėdavo paklausti: „Ką pamatysiu?“ Atsakoma: „Ką kumelė išjojo.“ Šiose formulėse jaučiamos aliuzijos į paslaptingus regėjimus – haliucinacijas, magiškumą. Avižinis kisielius šiuose pasakymuose asocijuojamas su arkliu, o šis – su būsimaisiais žemės ūkio darbais, juk nuo jų sėkmės kadaise priklausė gyvenimo kokybė. Juk tebesakoma: „Jis gyveno ir ant arklio, ir po arkliu“ – ir gerai, ir nelabai… Kisieliaus asocijavimas su arkliu (žirgu) galėjo būti svarbus ir jaunimui, nes Kalėdų laikotarpiu būdingos aliuzijos į piršlybas, ant žirgo atjojantį bernelį. Kadaise manyta, kad javuose gyvenančios žvėries ar gyvulio pavidalo dvasios – Meška, Lapė, Žebris, Vilkas, Arklys. Arklys dažniausiai „įkurdinamas“ avižose. Arklys per apeiginius valgius, per maistą-auką buvo pagerbiamas ne tik kaip nepamainoma darbo jėga, šeimos gerovės užtikrintojas, bet ir tarpininkas tarp čia ir anapus.
Lietuvių liaudies dainose po žiemos saulėgrįžos sugrįžtanti Saulė iš tolimos šalies atvažiuoja per aukštus kalnus su šyvais žirgais, nauju važeliu. Arklys archajiškuose tikėjimuose galėjo reikšti ryšį su protėviais. Saulės grįžimo švenčių apeigose ilgai išsilaikė prosenoviško arklio (ypač šyvo) kulto liekanų. Jas iš dalies atkartoja iki šių dienų Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) neužmiršta kalėdinė „Šyvio šokinimo“ tradicija. 1937 m. „Tautosakos darbuose“ rašyta: „Jauni vyrai, žirgus kuo diviniausiai apipuišę, išjodavo į svetimus kiemus, kur susitikę su jiems lygiais imtis turėjo. Kožnas rodė savo gebėjimą ant arklio sėdėdamas kovoti. Žirgas buvo širmas, jei tokio neturėjo, tai bėrą padarė per papuišinimą į širmą. Daugiausiai atlankydavo netikėtai tolimas gentis, tiesiog su žirgu į stubą įjodavo savęs išprašyti neduodami. Visokias štukas paprovis, ir apdovanoti atstodavo.“ Tai asocijuojasi su tikėjimais, kad tam tikru laiku garbinami protėviai persirengę ir raiti keliauja po sodybas. Arklys priklauso šventumo sferai, juk ir pasakose pas Dievą žmogų neša baltas arklys. Žirgo kaip tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų vaidmenį yra pagrindę Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius ir kt. Manoma, kad baltas ar žilas arklio atspalvis neatsitiktinis – tai mirusiųjų pasaulio spalva. Juk ir Saulės grįžimo švenčių apeigose avižinis kisielius asocijuojasi ne tik su arkliu, bet ir su neįprasta – šyva, širma – spalva. Juk apie paliegusį, sunkiai sergantį žmogų sakoma: „Išsirgo, liko kaip aviža“ arba: „Tavo veido spalva negyva – kaip avižinis kisielius.“ Tai užuomina į anapusinį pasaulį, juolab kad Kūčių vaišės skirtos ir vėlėms. Joms ant stalo buvo paliekama kisieliaus, bet dažnai dubenėlį su juo dėjo ir sakraliai paženklintose namų kertėse – prieždoje, užkrosnyje, prie kamino. Avižų kisielius galėjo tarpininkauti abiem pasauliams – tai liudytų paprotys Baltarusijoje jį virti ir Šeštinėms.
Iki šių dienų Kūčių papročiuose išliko rudimentinės mirusiųjų protėvių vaišės – duoti, kad pats gautum. Aiškėja, kad avižų kisielius – tinkamiausia auka vėlėms (ir ne tik joms). Pranė Dundulienė rašė, kad paprotys per Kūčias ant lango statyti kisielių, jį kabinti šaukštu ir mėtyti pro langą arba nešioti apie namą sietinas ir su klajojančių vėlių, galinčių sukelti vėją bei šaltį, maitinimu ir prašymu, kad jos nebūtų piktos ir negadintų žiemkenčių. Vėjo minėjimas šalia vėlių – neatsitiktinis. Kazimieras Būga apibūdino, kad vėlė – vėjo nešiojama dvasia. Užrašyta pasakojimų, kuriuose vėjas lyginamas su vėle. Pavyzdžiui: „Senoji Augulienė iš Paberžių sako atsigulusi daržinės pašaly ir užsnūdo. Junta, kažkas ją žadina iš miego ir sako: „Kelkis iš čia ir eik sau, čia mano vietelė, čia aš po darbo ilsiuosi. Mano darbas kelt audras, ardyt namų stogus, verst medžius, laužyt kryžius. Po to darbo aš vėl ateinu ton vieton, kur esu palaidotas, pailsėti. Mane ką tik užgimusį mažutėlį mergaitė nužudė ir šioje vietoje palaidojo. Mūsų tokių yra daug. Mes vargstame žemėje keldami viesulus ir audras…“ (Buračėlis, „Šiurpų Vėlinių vakarą“, Sekmadienis, 1938, Nr. 44 (556)).
Skiemonių valsčiuje (Anykščių r.) užrašytas toks pasakojimas: „Kūčių vakare, kūčias valgunt, mana tėvukas pakabindava avižinia kisieliaus šaukštą, prinešdava pri lunga ir, prikišęs pri lunga, šaukdava: „Vėjau, vėjau, prašau ant kūčių! Nekrėsk mana avižų.“ Tada avižas labai gerai derėja“ (Lietuvių folkloro chrestomatija, V., 1996). Interneto puslapyje „Mokslai.lt“ parašyta, kad Dovainiškių k. (Pakruojo r.) senelė (pavardė nenurodyta) prieš avižų sėją atidarydavo langą, kabindavo avižinį kisielių, mesdavo pro langą ir sakydavo: „Vėjau, vėjau, te kisieliaus! Duok, Dieve, kad sėjant nepūstų vėjas ir būtų geras derlius.“ Įsiteikimas vėjui suprantamas ir ūkiškai, nes jis buvo suvokiamas kaip augalijos vaisintojas, sėjėjas, be to, senosios avižų rūšys turėjo ydą – jų grūdai anksti imdavo byrėti iš varpų.
Ypač slavų kraštams būdingi Kalėdų išvakarių papročiai prie šventinio stalo kviesti ne tik mirusiuosius, bet ir Dievą, šventuosius, raganas, gamtos stichijas (šaltį, vėją, debesį), nelabai malonius gyvūnus: vilkus, meškas, gyvates, net blakes ir tarakonus… Šaltį, paukščius, žvėris kvietėsi ir lietuviai, bet avižų kisieliumi aktyviausiai įsiteikinėta vėjui. Ar tai nebus nulėmę tikėjimai, kad vėjas – viena galingiausių stichijų? Jis tvarko šaltį, lietų, krušas, juk tebesakoma: „Vėjas duodas ant šalčio ar an audrų su piktu lietum“ (Varėna) arba: „Vėjas pasdrasko pasdrasko – uždraskis šalčio ar lietaus“ (Švenčionys). Dievišką pagarbą vėjui rodo ir tikėjimas: „Jei vėjas numeta kepurę sėjant, tai nemožna imt: atsėsi, tada paimsi“ (Molėtai). Vėjo sudvasinimą (sužmoginimą) išreiškia ir tokie pasakymai: „Ka vies pakėls, senėje tep liob sakys: viejė pati pabiega, eišk patiuos“ (Endriejavas), „Kai kamine kaukia, tai sako – vėjo vaikai rėkia“ (Trakai). Vėjas siejamas ir su žmogaus gyvastimi, pavyzdžiui, sakoma: „Jam jau vėjas neina, nedūsauja“ (Švenčionys) arba: „Neturiu vėjo išeiti lauk“ (Tryškiai). Vėjas tvarko ne tik lietų, šaltį, krušas, bet ir dausas, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus užrašytoje sakmėje storalūpis vėjas sargauja prie rojaus ir nupučia jo nevertas vėles. Su vėju elgtasi ir labai familiariai – reikalui esant, jis pasikviečiamas kaip koks naminis gyvulėlis: „Pjaunam rugius, sukaistam baisiausiai, tai atsistojam ir šaukiam vėjų, kad papūstų, kad atvėsytų. Šaukiam: „Klibuk, klibuk, klibuk…“ Ir va jau vėjalis ir papūtė…“ (Zervynų k., Varėnos r.)
Kadaise apeiginėje ilgiausios metų nakties vakarienėje nenaudoti peiliai. Etnologai tai siejo su apsauga, kad prie stalo susirinksiančios vėlės nesusižalotų. Algirdas Julius Greimas, aptardamas neigiamą vėjo santykį su peiliu, pateikė pavyzdžių, kaip kartais sunkiai peilis žeidžia vėją. Peilių vengimas per Kūčias galėjo būti nulemtas ir vėjo „dalyvavimo“ vaišėse. Arklys ir vėjas tam tikra prasme turi bendrų vaizdinių. Juk apie gerą arklį sakoma, kad jis greitas kaip vėjas, bėgdamas risčia švilpia kaip vėjas. Arba: „Kad kumeliai laksto, bus vėjas“ (Mažeikiai). Sapnuoti arklį reiškia tikėtis smarkaus vėjo.
Buvo svarbu ir Kūčioms skirto avižinio kisieliaus spalva, skonis, nes tikėta, kad tai lėmė ūkio ir šeimos narių (tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų) sėkmę. Jo gaminimo procesas neatsiejamas nuo žodinių formulių arba užkalbėjimo elementų. Pavyzdžiui: „Jį užraugdavo duonkubilyje, kad geriau įrūgtų. Rauginti reikia bent tris dienas. Vaikai turėjo bėgt apie stubą, kad jis stingtų. Apibėgdavo kelias eiles ir vis šaukdavo: „Sting sting kisielius, / Parjos Motiejus / Ant šyvos kumelaitės, / Ant riestos uodegaitės“ (Bronė Kuraitytė-Špakauskienė, g. 1916 m. Rygiškių k., Šakių r.); „Per Kūčias, kad kisielius sustingtų, aina apie stubą ir dainuoja: „Sting sting kisielius, / Parjos Motiejus / Su šyva kumele, / Su kiaušinio košele“ (Anelė Valaitienė, g. 1902 m. Žiūrių-Gudelių k., Marijampolės r.); „Reikėjo bėgt basiems ir neapsirengusiems – ar sniegas, ledas, ar šaltis – nesvarbu. [...] Kisielių valgė su aguonapieniu“ (Kazimieras Zaksas, g. 1919 m. Beržupių k., Šakių r.). Kvesų k. (Kauno r.) 1952 m. Elena Veličkienė atpasakojo žaidimą, kurio metu vaikai šokdami dainavo: „Kis kis kisielius, / Parjos Motiejus, / Parneš pyrago / Ant ožio rago. / Dzing dzing opapa, / Dzing dzing opapa.“ Šios dainelės, žaidimai galėjo atsirasti aukojimo vėjui (ar kitoms sudvasintoms galybėms) papročiui jau degraduojant (kaip ir jo prasmės aiškinimai, kad tai turėję nulemti vaikų greitumą, sveikumą). Vėlyvieji tikėjimai nėra niekiniai, nes kai kurie sakralūs elementai (ratas, maginis skaičius 3, žodžių kartojimas, nuogumas) būdingi archajiškosioms apeiginėms aukojimo praktikoms. (Kažin ar atsitiktinai formulinėse dainelėse minimas jojimas ir šyva spalva?) Gali būti, kad bėgimas apie trobą, žodžiai-formulės, senųjų laikų kisieliaus nešimas apie stubą kaip auka Dievui, mistiškoms galybėms, vėlėms ir, žinoma, vėjui yra senųjų apeigų liekana. Juk pateikėjai Suvalkijoje, Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje yra patvirtinę, kad Kūčių vakarą buvo paprotys dar prieš vakarienę nešti kraitelę, rėtį ar dubenį su apeiginiais Kūčių valgiais, duona ar kalėdaičiais. Taip siekta užsitikrinti skalsą ir būsimo derliaus sėkmę, tikėta, kad tai neįmanoma be arklių, vėjų ir protėvių pagalbos, kurią galėjo užtikrinti balkšvo avižų kisieliaus dubuo.
Avižų kisieliaus reikšmė mąžta, bet ant šventinių stalų vis dar puikuojasi uogų kisieliai. Jų pamėgimą lemia ne tik puikus skonis, bet ir senojo apeiginio avižų kisieliaus (būtent žodžio „kisielius“) prasminis krūvis, tebesiunčiantis impulsus iš amžių glūdumos. Ukmergės apylinkėse vyresnės moterys dar gamina kelių rūšių kisielių, „kad stalas būtų gražus, smagus“. Be pagrindinio spanguolinio, kisielius verdamas iš duonos giros, morkų, burokų, džiovintų vaisių.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Ši rubrika apie senuosius lietuvių liaudies papročius – vienas geriausių ir įdomiausių dalykų “Šatėnuose” apskritai (nes, pvz., koks žurnalas “Liaudies kultūra” ne taip plačiai prieinamas, rečiau leidžiamas ir labiau skirtas specialistams). Keista, kad, švelniai tariant, ne itin populiari tarp internautų.
Liuks ir šis straipsnelis!