Klub Balkanska

RAMUNĖ BALČIŪNAITĖ

Yra patyrimų, kurie toldami laike vis labiau prie tavęs artėja. Tie išgryninti patyrimai persmelkia dar stipriau nei tada, kai buvo išgyventi tikrovėje. Atsiminimų nuotrupos užklumpa taip netikėtai, išnyra prieš akis iki smulkmenų ir nutvilko Balkanų karščiu žvarbų rudenį stebint paltų apykakles pasistačiusius vilniečius. Stiprūs kontrastai išderina kasdienišką minčių tėkmę ir primena apie upėn nuo tilto mestą monetą – norą sugrįžti.

Tikroji Balkanų dvasia. Kaip sunku pasakyti, kas tai. Tvoskia linksmybe, komiškais nutikimais ir neįprastais reginiais iš Kusturicos filmų. Žadina vaizduotę ir kelionių ilgesį. Ryškiaspalviais pramanais užvaldo mintis ir įstumia į traukinį. Labai smalsu pamatyti, kaip tie kraštai atrodo iš tikrųjų, bet traukinys po dviejų parų nepertraukiamo judėjimo išspjauna mus kažkur Serbijoj nesavomis kojomis ir man sunku suvokti, kad prieš akis jau tie tikrieji Balkanai. Nuovargis, karštis. Kažkas dar. Nenatūraliai nusišypsau – net negirdėjau, iš ko juokiasi mano draugės. Žinau, kad turėčiau jaustis ypatingai, bet nesijaučiu. Tamsią naktį oranžiniais žibintais apšviestas miestas atrodo kaip netikras. Primena kino miestelio dekoracijas, tarp kurių įtikinamai šmirinėja patyrę statistai. Manęs čia nėra, štai kas. Tokios, kokia esu kitiems savo aplinkoje. Dabar galiu būti sau, o tai per kurį laiką jau pamiršta ir todėl neįprasta.

Život je čudo! Ateina! Pasirodo perone laukiant kelias valandas vėluojančio traukinio trijų susivėlusių pusplikių čigonų berniukų išmaldai ištiestomis rankutėmis pavidalu, linksmo pardavėjo, keliautojoms keistomis kelnėmis rodančio, kad arbūzus reikia valgyti, pavidalu, lytėjimo barjero neturinčio kupė bendrakeleivio, įkyrių gerbėjų, vardijančių visus žinomus angliškus žodžius, smalsių močiučių, žnaibančių Gailei žandus, vienuolio, įspraudusio į rankas šventą paveikslėlį su malda už keliautojus, iš sovietinės didybės išaugusių milžiniškų, o dabar apleistų ir nejaukių stočių, kuriose aidi klaikus, į nerimą varantis didžiulių laikrodžių tiksėjimas ir mano smulkūs žingsniai, stoties šakalų, tykančių, kada užmigsiu ir galės mane apšvarinti, malonių ir mažiau malonių žmonių ir sunkiai ištariamų jų vardų pavidalais, kokiais nuostabiais pavidalais pasirodo tikroji Balkanų dvasia!

Sarajevas. Apačioj rūksta verdantis Balkanų katilas, kiek atokiau, kopiant gatvele aukštyn, dangun stiebiasi tūkstančiai baltų kapinių stulpelių, mažų obeliskų, tylių maldavimų, nutviekstų saulės, tikiuosi, kylančių tiesiai Dievui į ausį.

Šitam mieste matau tai, ką ir buvau nusiteikusi matyti – vienišą karo suluošintą našlę „Mis Sarajevo“, dabar gyvenančią pradvisusiam nuo rūkalų bute, kurį nuomoja kvailiems smalsiems keliautojams, ieškantiems sovietinės egzotikos reliktų. Juodu kaspinu perjuosta jauno kariškio nuotrauka man sako, kad ši moteris nebežino, kaip melstis, tikėti ir laukti, kad jai jau nebėra ko laukti, tik rūkyti stiprias cigaretes ir šlubčioti po nykų butą kaip pamėklei. Žiūriu į ją, o matau gražuolę, kuri eina gatve tarp sušaudytų namų, tokia siurreali su karūna ant galvos, radusi laiko susibanguoti plaukus, pasidažyti lūpas ir užsisegti vėrinį, kol čia aidėjo šūviai ir brolis žudė brolį.

O lijepa, o draga, o slatka slobodo. Šitam mieste įkalintas laikas būti grožio karaliene.

___

GAILĖ GARNELYTĖ

Pirmiausia Balkanai kvepia karščiu. Tiesiog jauti, kad viskas apsvilę. Dar įsimaišo pūvančių vaisių ir daržovių kvapai, vyno ir duonos. Man visada atrodė, kad tą kvapą jau pažįstu, kad uodžiau jį begalę kartų. Ir kad Balkanuose jau buvau ne kartą ir ne du, o kokį visą praeitą gyvenimą. Kai traukiniu įvažiavom į Serbiją, atrodė, kad aš tiesiog sugrįžtu, o tuos saulėgrąžų ir kukurūzų laukus buvau mačiusi jau daugybę kartų. Nežinau, kodėl taip atrodė. Gal buvau žiūrėjusi per daug Kusturicos filmų.

Sėdėjom Čuprijos – mažo miestelio beveik prie Serbijos sienos – stoty ir laukėm atvažiuojančio naktinio traukinio. Tarp eglių, sovietinių suoliukų, uodų ir, aišku, serbiškosios mesečinos – didžiulio mėnulio, koks turbūt gali būti tik Balkanuose. Prie mūsų priėjo trys geležinkelio stoties darbuotojai: apkūni mergina, puikiai nurodžiusi maršrutą, vienas storas geležinkelininkas (iki tol jis visą laiką prasisegęs marškinius gulėjo ant suoliuko, o suskambėjus traukinio skambučiui tingiai nueidavo pasižiūrėti, kas vyksta) ir Saša.

– Koks tavo vardas?

– Gailė.

– Gailė… Cha cha (suprask – „nu ir keistas“).

– O jūsų?

– Saša! Čia rusiškai!

– O serbiškai?

– Ir serbiškai Saša! Tai „super, ekstra, universal“ vardas!

Kaip smagu, kai taip greitai gali susirasti draugų vien todėl, kad esi iš šalies, kurioje Sabonis ir Marčiulionis.

O šiaip tai – Srrrrrrrbija, moja lube. Ir nesvarbu pavogta piniginė. Svarbu žmonės, kurie padėjo man jos ieškot – moteris su berniuku, iš paskutiniųjų besistengianti kalbėt rusiškai, autobusų vairuotojai, sėdintys po topoliais ir bekalbantys apie svarbiausią dienos aktualiją – keturias pasimetusias mergaites. Vienas per kitą jie skambino ir klausinėjo savo kolegų, kaip galėtų padėti. Policininkas mano „bylą“ užsirašė reklaminiame „Maggi“ kalendoriuje. Supainiojęs Lietuvą su Moldova, jis ilgai dispečeriui per raciją aiškino: „Gai-te, Gai-le, Gaile, Garnel-ipsilon-te.“ Taip taip, Serbija – mano meilė.

___

BIRUTĖ BIKELYTĖ

Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!

(Mt 10, 29–31)

Būtent tokiais žodžiais skamba kelionė žiūrint iš dabartinės perspektyvos. Visi tuo metu nepavykę planai dabar atrodo kaip geriausios akimirkos. Skopjė iškeista į Tezė, rusiškas traukinys, atvykęs laiku namo, prievarta pakeistas į ekskursijas po Berlyną, Kelną ir Varšuvą.

Smagūs pakeleiviai. Pamišęs lenkų kontrolierius, bandęs mus įtikinti, kad mūsų bilietai netikri. Ūsai ir pilvas tiesiog laukte laukė kyšiuko. Cha, sulysk! Kalinys su savo pavaldiniu, rūkantis cigaretę po cigaretės prie uždaryto lango.

Nepriekaištingi traukiniai. Važiavimas milijoną valandų neišlipant iš vagono. Ypač smagu buvo būti paliktiems kažkur, kažkokios stoties pakrašty su išjungtais ventiliatoriais ir nieko nežinant. Tiesa, kažkokia kontrolierė praeidama prieš tai sakė „ščešče pšešče nitošiza šištova“. Paskui kažkas išvertė, kad kitas traukinys tiesiog mus paliko. Pamiršo prisijungti. Jie slinko, langai buvo apmūsiję. Kažkuriam mieste Bosnijoj įlipom į vagoną, važiuojantį tiesiai į Miuncheną. Iš ten pasaulis net gražesnis atrodė.

Dešrelių riebalų dūmai virš triukšmingo išprotėjusio miesto. Niekada ten nebegrįšiu.

Mostaras, kuriame kai kurių objektų, pavaizduotų žemėlapyje, tiesiog nebėra, randi tuščią aikštelę. Kur sinagoga, kur senoji katalikų bažnyčia? Nebėra. Nes kažkas sugalvojo, kad musulmonai ir stačiatikiai neturi sutarti. Žmonės, marš į skirtingas puses! Ne, tu nebegali šokti nuo tilto, nes dabar tiltas priklauso kitam krantui, o tu iš netinkamo! Skauda žiūrėti į tas suvarpytas sienas. Ir viskas dar kvėpuoja karu. Moteris, pas kurią gyvenom, pasakojo apie snaiperius virš namų.

___

EGLĖ MYKOLAITYTĖ

Traukinio Varšuva–Budapeštas vagonas, už lango jau tamsu. Karšta, bandau užmigti. Dusliai sklinda muzika. Keičiasi visi mano kupė keleiviai. Kartais sėdžiu viena. Nebelieka nieko. Tik kažkas vis tikrina mano bilietą.

Kiekvienos kelionės pradžioje justi dilgčiojantis nerimas. Tarsi kažkas sutrukdys pasiekti tikslą. O tikslo lyg net nėra.

Ateities baimė.

Tik praėjus tam tikram laiko tarpsniui pradedi suvokti kelionės reikšmę savo gyvenime. Kelionė įsilieja į tavo asmeninę istoriją.

Būna visokių rūšių keliautojų. Būna tokių, kurie keliauja iš neturėjimo ką veikti arba kad paguostų save. Būna tokių, kurie gaudo įspūdžius ir nuotykius, nes nieko prasmingesnio už juos nemato arba tiesiog iš tyro smagumo. Būna keliautojų bėglių. Būna nieko nesitikinčių keliautojų. Būna keliautojų, kurie visą gyvenimą pragyvena lyg keliaudami.

Ramunė gerai pasakė – mūsų kelionė po Balkanus buvo labiau piligriminė. Pasiėmusios po nedidelę kuprinę traukėm kur akys mato, kur širdis veda. Ir vedė ji nejučiomis po ypatingas vietas – aplankėm keletą atokių stačiatikių vienuolynų, kaimelių, kur paprasti žmonės gyvena, leidžia savo dienas neištaigiai, visai taip pat kaip ir mūsų seneliai kaimuose. O miestų jaunimas skaito tas pačias knygas, žiūri tuos pačius filmus, domisi panašiais dalykais. Žodžiu, gyvenimas visur sava vaga eina.

Suprakaitavęs storulis, piktas konduktorius baksnoja pirštu į mūsų bilietus ir sako, kad jie netikri.

Tu pats netikras.

Kelionėje viskas netikra. Viso to, kas prabėga kelionėje pro tave, nėra tavo gyvenime.

Viskas tik vieną akimirkos blyksnį.

Lieka tik kažkokios nuotrupos tavo budinčioje sąmonėje – keistuolių judesiai, vestuvių trimitai nuo kito upės kranto, jausmo dilgsnis. Vienuolio atsiskyrėlio žvilgsnis.

Karštis. Dievaži, koks karštis. Pietiečiai atsivėrę ir bėga pro šalis. Čia tau niekaip nepavyks užsidaryti savyje, teks viskuo su visais dalytis.

Cetinės miestelis, vienuolynas. Aplink jį žaidžia milijonai vaikų su savo atsipalaidavusiomis motinomis. Įžengus į vidinį kiemelį, sutrikdo turistų banga. Įsitaisome pavėsy ant grindinio ir sėdime gal porą valandų. Laikas praranda savo reikšmę. Aplink blaškosi juodi aukšti barzdoti vienuolyno broliai. Iš šalia esančios religinių prekių krautuvėlės gaudžia stačiatikių choro muzika. Nueiname į mišias šalia, bet nuo smilkalų koncentracijos tokioje mažoje patalpoje man tenka išeiti.

Vaikštau Vilniaus gatvėmis ir mąstau, ar šis, tikrasis mūsų gyvenimas bent truputį tikresnis už anuos trumpus akimirksnius šen bei ten kelyje. Ir kaip keista, kad viskas ir tėra trumpi filmo kadrai, kurių niekaip nesiseka sudėlioti ir pamatyti didžiąją mintį.