Kalėdų taika

SELMA LAGERLÖF

Kartą buvo sena sodyba. Kūčių dieną dangus buvo sunkus lyg prieš pūgą ir pūtė geliantis šiaurys. Būtent tą popiečio valandą žmonės skubinosi baigti darbus, kad spėtų į pirtį. Viduje kūreno taip smarkiai, kad liepsna veržėsi pro kaminą, daugybė žiežirbų ir suodžių, pagauti vėjo, skrido ir lipo prie apsnigtų namą supančių trobesių stogų.

Liepsnoms virstant iš pirties ir kylant virš sodybos it ugnies stulpui, žmonės pajuto, kad Kalėdos jau ne už kalnų. Pusmergė klūpomis šveisdama grindis niūniavo, nors greta jos kubilas su pamazgomis ledėjo. Bernai, pašiūrėje skaldantys malkas, ėmė taip smagiai mojuoti kirviais, kirsdami po dvi iškart, tarsi darbas būtų tik žaidimas.

Iš podėlio išėjo senė, rankoje laikydama padėklą su ruginės duonos kepalais. Ji lėtai ėjo per kiemą link didžiosios raudonai dažytos trobos. Atsargiai įžengė į seklyčią ir ant suolo paliko padėklą. Staltiese uždengė stalą, o kepalus sudėliojo į krūveles – po didelį ir mažą kiekvienoje. Senoji buvo keista, bjauri žmogysta rusvais plaukais, sunkiais užkritusiais vokais, gilia raukšle apie burną ir smakrą, lyg kaklo sausgyslės būtų per trumpos, bet dabar, Kalėdų išvakarėse, ji buvo tokia rami ir pakylėta, kad bjaurumas nekrito į akis.

Vis dėlto vienas žmogus sodyboje buvo nelaimingas – mergina, rišanti beržines vantas pirčiai. Ji sėdėjo prie krosnies, priešais ją ant grindų gulėjo nemenka šūsnis liaunų beržo šakelių, tačiau jai trūko stiprių rykščių vantoms surišti. Seklyčios langas buvo pailgas, žemas ir padalintas. Pro jį iš pirties sklido šviesa, žaidė ant žemės ir auksino berželius. Juo smarkiau kūrenosi ugnis, tuo labiau niuro mergaitė. Ji žinojo, kad vantos subyrės vos paliestos ir jai teks kęsti patyčias, bent jau kol suliepsnos kita Kalėdų ugnis.

Giorgio de Chirico. ...ir dangaus žvaigždės krito į žemę. 1941

Taip jai liūdnai besėdint į trobą užėjo tas, kurio ji užvis labiausiai bijojo – pats Ingmaras Ingmarsonas – namų šeimininkas. Be abejo, jis jau buvo užėjęs į pirtį įsitikinti, ar krosnis bus iškūrenta, o dabar norėjo pamatyti, kaip einasi su vantomis. Tas Ingmaras Ingmarsonas buvo senas ir mėgo visa, kas sena. Kaip tik dėl to, kad žmonės primiršo pėrimąsi, jis itin stengėsi, kad Ingmarsonų sodyboje tai būtų deramai atliekama.

Ingmaras Ingmarsonas vilkėjo senus avies kailinius ir odines kelnes, avėjo batus dervoje išmirkytomis siūlėmis. Jis buvo purvinas, nesiskutęs, lėto būdo; į trobą įžengė taip tyliai, kad galėjai jį palaikyti elgeta. Jis buvo toks pat bjaurus kaip ir žmona, mat jie buvo giminės. Bėgant laikui merga išmoko gerbti kiekvieną tokios išvaizdos žmogų. Užteko vien priklausyti senajai Ingmarsonų giminei, kuri visada buvo pranašiausia kaime, bet užvis geriausia būti pačiu Ingmaru Ingmarsonu – turtingiausiu, išmintingiausiu ir galingiausiu visoje parapijoje.

Ingmaras Ingmarsonas pasilenkęs paėmė vieną gatavą vantą ir užsimojo. Šakelės kaipmat išlakstė: viena nukrito ant Kalėdų stalo, kita – ant lovos su baldakimu.

– Na, mergiščia, – tarė senis ir nusijuokė, – ar manai, kad Ingmarsonų pirtyje bus periamasi tokiomis vantomis? O gal nerimauji dėl savo kailio?

Šeimininkui ne itin užsiplieskus, įsidrąsinusi tarnaitė atsakė, kad surištų ir tvirtesnes vantas, jei tik gautų rykščių.

– Tai teks parūpinti tau rykščių, mergužėle, – apimtas tikros kalėdinės nuotaikos pasakė senasis Ingmaras.

Jis išėjo iš seklyčios, peržengdamas tą, kuri klūpojo prie kubilo su pamazgomis, ir stabtelėjo ant slenksčio akmens apsidairyti, ar neatsirastų, ką išsiųsti į beržyną rykščių. Bernai tebekapojo malkas, sūnus ėjo iš klojimo nešinas šiaudais Kūčioms, o abu žentai tempė padargus į pašiūrę, kad visas kiemas atrodytų šventiškai. Nė vienas neturėjo laiko palikti sodybos.

Taigi senis ramiai nusprendė nepasididžiuoti ir eiti pats. Jis kirto kiemą, prie tvarto apsidairė norėdamas įsitikinti, kad niekas jo nemato, ir užlindo už daržinės kampo, kur link miško vedė vos įžiūrimas takelis. Senis nematė reikalo kam nors sakyti, kur einąs, nes tada kuriam nors sūnui ar žentui būtų šovę į galvą prašyti jį likti namie, o seni žmonės nenori, kad jiems kas nurodinėtų.

Jis ėjo keliuku per diendaržį, pro eglynėlį, kol priėjo beržyną. Čia išsuko iš kelio ir nubrido per sniegą nupjauti kelių beržo metūgių.

Tuomet vėjas padarė savo juodą darbą, paleisdamas iš debesų sniegą, ir praūžė virš miško vilkdamas paskui save ilgą snaigių šleifą.

Ingmarui Ingmarsonui pasilenkus nupjauti rykštės, atlėkė vėjo gūsis sniego pilnomis rieškučiomis. Kai tik senis atsitiesė, vėjas kvėptelėjo ir pažėrė visą snaigių pusnį jam į veidą – sniegas užlipdė akis, o vėjas taip smarkiai sūkuriavo aplink, kad senis keliskart apsisuko vietoje.

Turbūt nelaimę lėmė tai, kad Ingmaras Ingmarsonas nuseno. Jaunystėje pūga nebūtų susukusi jam galvos, bet dabar jam taip tavaravo akyse, lyg būtų trypęs kalėdinę polką. Jau pasiryžęs grįžti namo, pasuko į priešingą pusę: užuot ėjęs diendaržio link, jis patraukė tiesiai į didžiąją girią už beržyno.

Staiga sutemo. Pūga pamiškės jaunuolyne vis ūžė ir sukosi aplink senį. Jis matė einąs tarp eglių, nors nenutuokė suklydęs, nes jų augo ir prie beržyno iš sodo pusės. Senis nuklydo į miško gilumą, kur viskas nurimo ir nutilo, pūgos nebesijautė, o medžiai buvo aukšti ir plačiašakiai. Tada jis suprato pasiklydęs ir panoro pasukti atgal.

Ingmaras Ingmarsonas stovėjo vidury nepažįstamos girios, apsvaigęs ir susijaudinęs dėl nesėkmės. Jis nenumanė, kur link jam eiti. Pirma metėsi į vieną pusę, paskui į kitą. Pagaliau jam toptelėjo sekti savo pėdsakais, tačiau tamsoje nebegalėjo jų įžiūrėti. O medžiai aplink darėsi vis aukštesni. Kad ir kur beitų, jis suprato klampojąs gilyn į mišką.

Lyg būtų lemta ar užkerėta jam visą vakarą klaidžioti po mišką ir pavėluoti į pirtį.

Senis pasitaisė kepurę, suveržė kojinės raištį, tačiau galvoje neprašviesėjo. Stojo tamsa ir jis suprato, kad teks naktį praleisti miške.

Jis stovėjo nejudėdamas, atsirėmęs į eglės kamieną ir bandė surikiuoti mintis. Šį mišką pažinojo kaip penkis pirštus, tiek daug jame vaikščiojo, kad kiekvienas medis buvo jam kaip savas. Būdamas vaikas jis čia ganydavo avis. Čia spęsdavo kilpas miško paukščiams. Čia jaunystėje kirto medžius. Matydavo juos išguldytus kelmyne ir vėl išaugusius.

Galiausiai jis pamanė pradedąs susivokti, kur esąs, ir jei tik pasuktų štai ten, atrastų kelią. Bet kad ir kur ėjo, leidosi vis giliau į mišką.

Vienu metu po kojomis pajuto tvirtą ir lygią žemę ir suprato pagaliau išėjęs į kelią. Mėgino juo eiti, mat kelias juk visada kur nors nuveda. Bet jis atvedė į miško laukymę, kur pūga siautėjo kiek įmanydama. Nebeliko jokio takelio, tik gilaus sniego pusnys. Tada senis palūžo, pasijuto it vargšas nelaimėlis, kuriam lemta mirti tyruose.

Jis pavargo bristi per sniegą. Vis prisėsdavo ant kokio akmens pailsėti. Tačiau atsisėdus jį kaipmat suimdavo miegas. Žinojo, kad užmigęs mirtinai sušals. Todėl bandė be paliovos judėti – tik taip galėjo išsigelbėti.

Bet kad ir kaip stengėsi, neatsispyrė pagundai prisėsti. Galvojo, kad jei tik gaus pailsėti, tai jau nebesvarbu, jeigu net tektų sumokėti gyvybe.

Sėdėti buvo taip malonu, kad mintis apie mirtį visiškai jo nekankino. Jis net džiaugėsi, galvodamas, kokios ilgos kalbos būtų sakomos bažnyčioje jo garbei. Prisiminė, kaip gražiai senasis pastorius kalbėjo apie jo tėvą. Be abejonės, kas nors gražaus bus pasakyta ir apie jį. Kalbės, kad jam priklausė seniausia sodyba visame kaime ir apie tai, kokia garbė priklausyti tokiai garsiai giminei. Paskui būtų paminėta atsakomybė.

Taip taip, brolau, tai didžiulė atsakomybė, ir jis visada tai žinojo. Privalai laikytis iš paskutiniųjų, jei esi vienas Ingmaro sūnų.

Tarsi žaibas jam trenkė mintis, kad būti rastam mirtinai sušalusiam laukiniame miške ne taip jau ir garbinga. Jis nenorėjo, kad jį taip minėtų. Taigi vėl atsikėlė ir pradėjo bristi. Pajudėjus po tokio ilgo sėdėjimo, nuo kailinių nukrito gausybė sniego.

Bet po akimirkos jis vėl atsisėdo ir užsisvajojo.

Dabar mintis apie mirtį tapo dar malonesnė. Jis apmąstė visą laidotuvių eigą ir visą jam rodomą pagarbą.

Jis matė viršutiniame aukšte menėje padengtą didįjį vaišių stalą, pastorių su žmona aukštasuolyje, teisėją, pasidabinusį krūtinę dengiančia siaura balta juosta, majorienę, besipuikuojančią juodo šilko rūbais ir stora auksine grandine, daugelį kartų apsukta aplink kaklą.

Matė kambarius, išklotus baltu audiniu. Baltas drobes ant langų, baltai užklotus baldus. Eglišakėmis nuklotą kelią nuo prieangio iki pat bažnyčios.

Kepimas, skerdimas, raugimas ir skalbimas ištisas dvi savaites prieš laidotuves. Dvidešimt glėbių malkų sudeginta per keturiolika dienų.

Velionis ant paaukštinimo tolimajame kambaryje. Dūmų kvapas iškūrentuose kambariuose. Giesmės prie velionio, užvožiant karsto dangtį. Sidabru apkaustytas antvožas. Sodyba pilnut pilnutėlė svečių.

Visas kaimas sujudęs, rengiantis išnešti karstą. Visos išeiginės skrybėlės švarutėlės, visa rudenį išvaryta degtinė išgerta per šermenis, visuose keliuose dūzgia svečiai tarsi per prekymetį.

Senis vėl pakilo. Girdėjo žmones šnekant apie jį per šermenis. „Kaipgi jis taip sušalo? – paklausė teisėjas. – Ir ką jis veikė miško gilumoje?“

Tada kapitonas atsakė, kad dėl to būsiąs kaltas kalėdinis alus ir degtinė.

Tai jį vėl pažadino. Ingmarsonai buvo blaivininkai. Apie jį nebus sakoma, kad buvo įkaušęs paskutinę savo gyvenimo valandą. Jis vėl puolė eiti. Bet buvo toks išvargęs, kad vos laikėsi ant kojų. Suprato pakilęs į mišką, nes vietovė ten buvo išraižyta ir pilna didelių uolų, kurių nebuvo apačioje. Jo koja taip įstrigo tarp poros akmenų, kad vos ištraukė. Jis buvo visiškai išsekęs.

Staiga parkrito aukštielninkas ant didžiulės šakų krūvos. Minkštai nusileido ant sniego ir žabų, todėl nesusižeidė, bet jau nebeturėjo jėgų atsikelti. Jis netroško nieko kito pasaulyje, tik miego. Truputį kilstelėjo žagarus ir palindo po jais, tarsi po apklotu. Tačiau, kūnui atsidūrus po šakomis, senis pajuto, kad ten, krūvoje, guli kažkas šiltas ir minkštas. „Ar tik nebus čia meška?“ – pagalvojo jis.

Jis pajuto, kaip žvėris sujudėjo, ir išgirdo jį uodžiant orą. Senis sustingo. Manė, kad lokys gali jį imti ir suėsti. Jis neturėjo jėgų pajudėti, kad išsigelbėtų.

Tačiau pasirodė, kad lokys nenorėjo nieko bloga ieškančiam prieglobsčio po jo stogu tokią vėjuotą naktį. Jis pasitraukė šiek tiek toliau į savo urvą, tarsi palikdamas vietos svečiui, ir iškart užmigo, lygiai ir garsiai kvėpuodamas.

Tuo metu senojoje Ingmaro sodyboje kalėdinio džiaugsmo buvo mažai. Ingmaro Ingmarsono ieškojo per visas Kūčias.

Iš pradžių žmonės apžiūrėjo visą namą ir trobesius. Apieškojo viską nuo palėpės iki rūsio. Paskui apėjo sodžių, klausinėdami, ar kas nebus matęs Ingmaro Ingmarsono.

Niekur jo neradę, sūnūs ir žentai leidosi ieškoti po sklypus ir aptvarus. Deglai, skirti apšviesti kelią einantiems bažnyčion į Piemenėlių mišias, buvo uždegti ir nešami per siaučiančią pūgą keliais ir takeliais. Tačiau vėjas nušlavė visus pėdsakus, o jo staugimas užgožė šauksmus ir ūkčiojimus. Jie budėjo ir ieškojo dar ilgai po vidurnakčio, o tada aiškiai suprato, kad, norint surasti dingusįjį, reikia sulaukti dienos šviesos.

Vos prašvitus, Ingmaro sodyboje visi vėl buvo ant kojų. Vyrai stovėjo lauke, pasiruošę leistis į mišką. Tačiau, jiems nespėjus išvykti, atėjo senoji šeimininkė ir pasikvietė juos į seklyčią. Paprašė susėsti ant suolų, o pati atsisėdo prie Kalėdų stalo su Biblija rankose ir pradėjo skaityti. Ji surado istoriją apie žmogų, kuris keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir atsidūrė plėšikų rankose.

Ji lėtai ir melodingai skaitė apie nelaimėlį, kurį išgelbėjo gailestingasis samarietis. Sūnūs ir žentai, dukterys ir anūkės sėdėjo ant suolų aplink ją. Jie visi buvo panašūs į ją ir vieni į kitus – dideli ir sunkūs, negražiais, senatviškai protingais veidais – mat visi jie buvo senosios Ingmarų giminės. Visų plaukai buvo rusvi, oda strazdanota, o akys šviesiai mėlynos su baltomis blakstienomis. Jie atrodytų gana skirtingi, jei ne ta raukšlė apie burną, mieguistos akys ir lėti judesiai, tarsi jiems viskas sunkiai eitųsi. Bet kiekvieno iš jų veide buvo matyti, kad jie buvo svarbiausi sodžiuje ir tai žinojo.

Senajai skaitant, visi Ingmarsonų sūnūs ir dukterys giliai dūsavo. Jie spėliojo, ar koks samarietis nebus radęs ūkininko ir juo pasirūpinęs. Nes visiems Ingmarsonams vieno kurio giminaičio praradimas buvo tas pats, kas netekti dalies savo sielos.

Senoji vis skaitė ir skaitė, kol priėjo klausimą: „Kas gi buvo artimas tam, kuris pateko į plėšikų rankas?“ Prieš nuskambant atsakymui, atsivėrė durys ir vidun įžengė senasis Ingmaras.

– Motin! Tėvas grįžo, – tarė viena iš dukterų.

Taip ir liko neperskaityta, kad artimas buvo tas, kuris parodė gailestingumą.

Kiek vėliau tądien šeimininkė vėl sėdėjo ten pat ir skaitė Bibliją. Buvo likusi viena, moterys išėjusios į bažnyčią, o vyrai sengirėje medžiojo lokį. Vos tik Ingmaras Ingmarsonas užvalgė ir atsigėrė, tuoj išsiruošė su sūnumis lokio medžioti. Nes pasaulis taip jau sutvertas, kad vyro pareiga vos tik pamačius nudobti rudąjį. Negali lokio gailėti, nes anksčiau ar vėliau pajutęs mėsos skonį tas neaplenks nei gyvulio, nei žmogaus.

Vyrams išėjus į medžioklę, šeimininkę apėmė gilus nerimas ir ji ėmėsi skaityti. Šįkart ji skaitė apie tai, ką tądien skelbė per pamokslą, bet nepriėjo toliau kaip: „Ramybė žemėje ir malonė žmonėms.“ Ji sėdėjo žiūrėdama į tuos žodžius gęstančiu žvilgsniu ir kartkartėmis giliai atsidusdavo. Toliau neskaitė, tik vis lėtai ir ištęstai kartojo: „Ramybė žemėje ir malonė žmonėms.“

Tuomet, jai tebekartojant šiuos žodžius, į trobą įžengė vyriausias sūnus.

– Motin, – tarė jis labai tyliai.

Ji išgirdo, bet, nenuleisdama nuo knygos akių, paklausė:

– Tu ne miške?

– Taip, buvau ten, – atsakė jis dar tyliau.

– Eikš prie stalo, – pasakė šeimininkė, – kad tave matyčiau.

Jam priėjus, motina pažvelgė ir pamatė, kad šis dreba. Vyras turėjo įsikibti į stalo kraštą, kad nevirpėtų rankos.

– Ar patiesėt lokį? – paklausė motina.

Sūnus neįstengė nieko pasakyti, tik papurtė galvą.

Moteriškė pakilo ir padarė kai ką, ko nebuvo dariusi nuo pat jo vaikystės – priėjo, švelniai uždėjo delną ant rankos, paglostė skruostą ir pasodino ant suolo. Tada pati prisėdo šalia ir suėmė jo ranką.

– Sakyk, kas atsitiko, vaikeli.

Vyras atpažino prisilietimą, guodusį jį vaikystėje, kai būdavo nelaimingas ir bejėgis, – jis sutriko ir pravirko.

– Jaučiu, kad kažkas atsitiko tėvui, – pasakė motina.

– Taip, tik blogiau, – atsiliepė sūnus.

– Blogiau?

Vyras raudojo vis smarkiau, nežinodamas, kaip suvaldyti verksmą. Galiausiai pakėlė šiurkščią ranką stambiais pirštais ir bakstelėjo į neseniai perskaitytus žodžius:

– Ramybė žemėje.

– Ramybė žemėje? – paklausė ji.

– Taip, – atsakė sūnus.

– Kalėdų taika?

– Taip.

– Šįryt norėjot padaryt piktadarystę?

– Taip.

– Ir Dievas mus nubaudė?

– Dievas mus nubaudė.

Galiausiai ji išgirdo, kaip viskas buvo. Jie nusigavo iki lokio irštvos ir kai jau prisiartino tiek, kad galėjo matyti žabų krūvą, sustojo pasiruošti šautuvų. Dar nespėjus to padaryti lokys išpuolė iš irštvos ir metėsi tiesiai į juos. Nesidairydamas nei į kairę, nei į dešinę, jis puolė prie Ingmaro Ingmarsono ir taip tvojo per pakaušį, kad šis parkrito it žaibo trenktas. Kitų lokys nelietė, tik prasibrovė pro vyrus ir nubėgo į mišką.

Popietę Ingmaro Ingmarsono žmona su sūnumi nuvyko pas pastorių ir pranešė apie mirtį. Kalbėjo sūnus. Senoji ūkininkė klausėsi akmeniniu veidu.

Pastorius sėdėjo krėsle prie rašomojo stalo. Išsitraukęs knygas užregistravo mirtį. Darbavosi gana lėtai, nes reikėjo laiko apgalvoti, ką pasakyti našlei ir sūnui, – vis dėlto atvejis buvo neeilinis. Sūnus nieko neslėpdamas papasakojo, kaip viskas buvo, bet pastorius norėjo išgirsti, ką jie patys mano apie įvykį. Tame Ingmarsonų ūkyje gyveno ypatingi žmonės.

Pastoriui užvertus knygą, sūnus tarė:

– Mes taip pat norėjome pastoriui pasakyti, kad nenorime kalbų prie karsto.

Pastorius pakėlė akinius ant kaktos ir tiriamai nužvelgė senąją. Ji sėdėjo tokia pat nepajudinama kaip ir anksčiau. Tik šiek tiek gniaužė rankose nosinę.

– Laidosime jį šiokiadienį, – pareiškė sūnus.

– Taigi, taigi, – tarė pastorius.

Jam net akyse aptemo. Senasis Ingmaras Ingmarsonas atguls į žemę niekam nežinant. Parapijiečiai nestovės šventoriuje ir nestebės iškilmių, kai velionį neš prie kapo.

– Nerengsime šermenų. Jau pranešėme kaimynams, kad jiems nereikėtų rūpintis dėl lydėtuvių.

– Taigi taigi… – pakartojo pastorius.

Jis gerai žinojo, ką tokiems žmonėms reiškė apsieiti be šermenų. Buvo matęs, kaip našles ir našlaičius guodžia iškeltos gausios šermenys.

– Nebus laidotuvių eisenos, tik aš su broliais.

Pastorius vos ne maldaujamai pažvelgė į senę. Ar ši tikrai pritaria? Svarstė, ar sūnus išreiškė jos valią. Ji tiesiog sėdėjo ir leido atimti viską, kas jai buvo brangiau už auksą ir sidabrą.

– Nereikia varpų ir sidabrinių karsto apkaustų. Tokia mano ir motinos valia, bet norime pasakyti ir pastoriui, jei jis manytų, kad tai neteisinga tėvo atžvilgiu.

Dabar prabilo ir moteris:

– Taigi norėtume išgirsti pastoriaus nuomonę, ar tai nebus neteisinga tėvo atžvilgiu.

Pastorius tebetylėjo, o moteris kalbėjo jau karščiau:

– Turiu pasakyti pastoriui, jeigu mano vyras būtų nusižengęs karaliui ar prievaizdui, jeigu man būtų reikėję ištraukti jį iš kartuvių kilpos, būtume iškėlę garbingas laidotuves, kokios buvo surengtos jo tėvui, nes Ingmarsonai nieko nebijo, jie niekam neprivalo lenktis. Bet per Kalėdas Dievas paskelbė taiką tarp žmonių ir gyvulių, ir tas vargšas žvėris laikėsi Dievo įsakymo, bet mes jam nusižengėm ir todėl sulaukėm Dievo bausmės. Taigi iškilmės ir sujudimas nedera.

Pastorius pakilo ir priėjo prie senės.

– Teisybę sakai, – pareiškė jis, – darykite taip, kaip sakote.

Pastorius pridūrė, galbūt tik sau:

– Neeiliniai žmonės tie Ingmarsonai.

Nuo šių žodžių senoji kiek išsitiesė. Pastoriaus akyse ji tapo visos giminės simboliu. Jis suprato, iš kur ištisus amžius šie lėti ir tylūs žmonės sėmėsi tiek galios, kad būtų pranašiausi parapijoje.

– Ingmarsonams dera rodyti pavyzdį, – pasakė ji. – Mūsų priedermė parodyti, kad prieš Dievą visi lygūs.

.

Iš: Selma Lagerlöf. Osynliga länkar. Alb. Bonniers spaustuvė, 1922. Elektroninį leidimą parengė Joakimas Ragnvaldssonas ir Heather McNeill (http://runeberg.org/osynliga/07.html).

Vertė Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro studentės Simona Jankūnaitė, Nadežda Kušner ir Agnietė Merkliopaitė, vadovaujamos dėstytojos Rasos Baranauskienės