Kalėdinis karpis
VALDAS PATUMSIS
Riba tarp galėjimo kęsti, pakęsti, tverti ir nebetverti, pasilikti ir plūduriuoti negalioje ar išeiti – trapi lyg permatomas voratinklis. Tokį voratinklį skuba apsaugoti psichologai, psichoterapeutai, žuvų pardavėjai, administratoriai. Kartais spėja, o neretai tiktai fiksuoja raudonai drykstančią tikrovę. Su dūstančiais karpiais, kitokiais belaisviais. Ir kyla visai ne reklaminiai vaizdiniai: akvariume plaukioja dūsaujantys žmonės, o juos perka riebūs karpiai. Prekybos centrų akvariumuose galuojasi, tamposi, gaivinasi, pervargsta tūkstančiai tautiečių, piliečių, svečiaviešnių. Atsimerkime. Didžiulė storo stiklo vonia ir mūsų ašakotasis, slidusis maistas. Alpstame blizgiuose, šilkiniuose prekybos tinkluose, nervingai šurmuliuojančiose parduotuvėse, žuvų skyriuose, šaldytuvų poskyriuose, po bankų griuvenomis. Nuo prekių gausos ir negalios nusipirkti. Bet nesame sausų skaičių statistikai. Žmonėms reikia reginių, senokai priprastos nusikaltimų, žudymų, kraujo traukos.
Trokštančių bendrabūvių sūkuryje, egzistenciją vos palaikančiame deguonies stingančiame gleivėtame skystyje išsiskyrė iš kitų stambus, dviejų kultuvių dydžio gražuolis karpis. Ak, saldus troškimas ištrūkti, pusmetris aukščio, skersai stiklo tvoros, tai ne brutali spygliuota viela ar geležinis sovietų dangtis. Pasisekus, tvenkinių galiūnas ir apie Nerį pasvajodavo. Šuoliui į laisvę karpis rengėsi jau seniai. Treniravosi, šokinėjo, stiprino įgūdžius, mokėsi žvalgybos ir kitokių saugumo gudrybių. Ir štai išmušė lemtingasis laikas. Parduotuvėje nedaug pirkėjų, į pašalius nuslinko besikuičiančios pardavėjos, šmirinėjančios salės darbuotojos. Žiopčiojant pasyviems, neryžtingiems giminaičiams, narsusis karpis, dar kartą pabandęs jėgas, galiausiai staiga stipriai tvojo nelaisvės vandenin išlavinta uodega ir liemeniu, iššoko pusmetrį virš stiklo tvoros, dailiai nubrėžęs puslankį jau leidosi… Ak, smagus, nepakartojamas laisvės šuolis. Iki išsvajoto tikslo liko kelios sekundės. Smūgis, tamsa, gausiai pliūptelėjęs kraujas. Kankinys nenumatė vienos smulkmenos – už tvoros, už akvariumo krašto pristumtos metalinės dėžės. Galva trenkęs į jos kampą drąsuolis karpis iškeliavo į išsvajotus vandenynus. Laisvas, išdidus, gyvas nepasidavęs nei kančioms, nei kepėjams. Laisvės sekundės brangesnės už nelaisvės valandas, dienas.
Manykime, atsitiktinumas, kiti sakytų – nulemta. Labiau tikėtinas pastarasis teiginys, tiktai laimę dažnai aptemdo viską sujaukiančios smulkmenėlės – ne laiku pristumta dėžė, netyčia gatvėn išbėgęs vaikas, smalsumo aukos, per dažnas reiškinys – iki atlyginimo ar pensijos prakiurusi piniginė. Nenešiokime kiaurų piniginių, neturėsime pinigų. Ir centličiai išbyra, pasimeta ir nauji nenoriai kaupiasi. Tačiau prekybos centrų gyvūnais negalime nebūti. Atidunda šventės.
Parašyta pagal tikrą parduotuvėje regėtą vaizdą
