Gulėjom šalimais

REGINA RAGAUSKAITĖ

Gulėjom šalimais. Galima sakyti, greta. Nors ir visai nepažįstami. Ir neketinantys susipažinti. (Ne)kaltos aplinkybės. Nebuvo kur dėtis. Pradėjau nužvelginėti: jaunas dar, neapsiplunksnavęs. Bet arogantiškas, „pasikėlęs“ – kaip pasakytų mano mokiniai. Iš kelių numestų frazių supratau: nemalonus tipelis. Manosi daugiau išmanąs už kitus. Atseit gyvenimą vertina kritiškai. Suprantu, jaunimas augintas kitaip – be jokios pagarbos vyresniems. Savo nuomonę turėti gerai, bet reikia išklausyti ir kitą… Geriau neturėsiu reikalų. Nusisukau. Tegu jis sau, aš sau. Bet moteriškas smalsumas nugalėjo. Neilgai ištvėrusi, lyg niekur nieko tarsteliu: „Tai kuo Jums ta Salomėja neįtinka?“ – „Jokia ji poetė… Sentimentalūs paverkšlenimai. Meilės, seilės, ramunės ir rožės…“ – „Na, nėra ten jokių rožių. Alyvos… O gal, sakysit, „Alyvos“ – ne klasika? Arba „Diemedžiu“?..“ – „Mūsų laikais jos niekas nė nepastebėtų. Gimnazistiškas lygis. Per daug dėmesio jai buvo skirta. Sureikšminta. Politiškai angažuota…“ – „Na, gal tik tas vienas rinkinys. Pagal užsakymą…“ – „Sovietams tokia naivuolė buvo naudinga. Pasinaudojo ir paliko…“ – „Bet gal naivumas – mažesnė kaltė“, – nepasiduodu, ginu savo mėgstamą poetę. Nuklydau į savo jaunas dienas. Kaipgi be Salomėjos eilių? „Ir vienąkart, pavasari“, – išdainuodavo širdis. Arba: „Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas…“ ar kažkas panašaus. Nebelabai prisimenu tą pabučiavimą, tik lėkimą su vėjais, tik bėgimą bangomis… Tokia ta jaunystė… Pašėlusi. Kaip ir tas mano kaimynas.

Ginčytis ir dar argumentuotai – tingėjau. Nugrimzdau į savo mintis apie artėjančią – neartėjančią (ko gero, tolstančią) pensiją, apie tai, ką veiksiu į ją išėjusi (arba kaip dirbsiu neišėjusi). Ar bemokėsiu gyventi sau, jei pripratau dalintis… Saldžiarūgštės mintys. Kai pats nebežinai, ko nori: tai išeiti ar neišeiti? O jei išeiti – tai kur? Su kuo ir pas ką? Štai kur klausimas… O dar ta Salomėja. Ir jos likimas. Ir (ne)pasirinkimas josios. Sudrumstė ramybę. Kaimynas mano tylą palaikė pasidavimu. Nokautuota. „O Jūs ką manote?“ – matyt, jis nebuvo užbaigęs pokalbio. Ar jam iš tiesų buvo svarbi mano nuomonė? Gal tiesiog norėjo paerzinti… „Jūs per daug jaunas smerkti kitų gyvenimą, – norėjau išlikti tolerantiška, bet balsas išdavė sudirgimą. – Ar pats esate ką nors parašęs?“ – „O Jūs? – klausimu atsakė. – Geriau būti reikliu skaitytoju nei prastu rašytoju, – atrėmė. – Arba tokia poete kaip Salomėja…“ – pašaipiai pridūrė. Reikia pasakyti, jis buvo naiviai tiesmukas. Pernelyg tiesmukas. Tokie anksčiau ar vėliau užplaukia ant seklumos. Arba sudūžta į uolas… Man jis netgi ėmė patikti: karštas kraujas, noras išgryninti pasaulį, atskirti grūdus nuo pelų, taip sakant.

„Jūs man primenat mano mokytoją.“ Nesupratau, ar tai reikėjo priimti kaip priekaištą, o gal kaip komplimentą. Buvau „atspėta“. „O Jūs aršiausias mokinys, kokį kada turėjau“, – prieš akis iškilo dvyliktokų klasė… (Ką aš be jų veikčiau?)

„Abu labu tokiu“, – užvertė dienraštį skaitytojas… Mudu likome gulėti be žado. (Nors ką tik įnirtingai žodžiavomės.) Tokie skirtingi. Tokie supanašėję. O atrodė – tik nekaltos redaktoriaus užmačios mus greta suguldė…